Home » Kultūra » Žolinė Šuminuose: žolynai, liaudiškos dainos ir prisiminimai iš praeities

Žolinė Šuminuose: žolynai, liaudiškos dainos ir prisiminimai iš praeities

Žolinė Šuminuose: žolynai, liaudiškos dainos ir prisiminimai iš praeities

Daiva ČEPĖNIENĖ

Pagal katalikišką kalendorių rugpjūčio 15 diena – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Liaudyje ši diena minima kaip Žolinės šventė. Šuminų kaime (Utenos raj. Tauragnų sen.) Žolinės švęsti šio krašto žmonės susirinko praėjusį penktadienį. Ankstesniais laikais iki Žolinių lauko darbai jau būdavo nudirbti. Šiai šventei šeimininkės kepdavo duoną iš pirmojo grūdų derliaus. O į bažnyčią nešdavo šventinti Žolinės rytą skintas vaistingąsias žoleles, grūdus, vaisius, daržoves. Pašventinta Žolinės puokštė buvo sudžiovinama ir laikoma namuose ištisus metus. Buvo tikima, kad šventinti žolynai saugo namus nuo perkūno, gelbsti nuo bado, ligų ir kitokių negandų.

Į šventę Šuminuose, Rimo ir Nijolės Šuminų sodybą, susirinko ir vietiniai, ir kiek iš toliau atvykę svečiai. Šios vasaros pabaigos šventės neaplenkė ir garsus Lietuvos teatro ir kino aktorius Vytautas Tomkus, vietinių jau vadinamas Šuminų kaimo žmogumi. Taip pat dalyvavo Tauragnų seniūnas Alvydas Danauskas, Utenos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė. Grojo ir dainavo liaudiškos muzikos kolektyvai. Tauragnų seniūnas susirinkusiems linkėjo gero pasibuvimo. Renginio vedėja Danguolė Trimonienė džiaugėsi, kad į šventę susirinko ne trisdešimt, kaip buvo tikėtasi, bet visas šimtas žmonių. Floristė Kristina Monika Skliaustytė komponavo pagrindinį šventės akcentą – puokštę iš lauko žolynų ir gėlynuose auginamų gėlių: pelyno, japoninės plukės, rūgties, hortenzijos žiedų, jurginų, rūgštynės žiedynų ir paprastosios ežiuolės.

„Žolinė – tai atsisveikinimo su žolynais, su želmenimis diena. Nuo seno buvo sakoma, kad nuo Žolinės diena šuoliais trumpėja, nuo Žolinaitės prasideda ir šalnaitės, Žolinė – tai pirma diena rudens. Sakydavo, kad per Žolinę reikia svečiuotis, jei šią dieną nebūsi vienas – tai metai bus geri. Tikėkime, kad mums visiems, čia susirinkusiems, metai bus geri“, – šiais žodžiais pradėjo šventę Danguolė Trimonienė.

„Žolinių puokštė komponuojama iš kuo įvairesnių gėlių. Tai simbolizuoja vasaros darbymečio pabaigą. Anksčiau Žolinių šventei ne tik puokštes, bet ir vainikus pindavo. Vainikas, nupintas iš įvairių skirtingų augalų, simbolizuoja amžinąjį ratą, gyvenimą, besisukantį ratu. Žolinė tai vasaros darbų užbaigimo, derliaus pagerbimo šventė“, – pasakojo floristė Kristina Monika Skliaustytė.

Pakalbinome Žolinių šventėje dalyvavusias, Šuminų kaime gimusias ir augusias Birutę Klibienę ir Nastę Kurmienę; beje, abi moterys – buvusios Šuminaitės. Pasak moterų, anuomet ši vasaros pabaigos šventė buvusi kitokia. Žolinės buvo viena didžiausių metų švenčių, kurios laukdavę visi – ir maži, ir dideli. „Ši šventė nebuvo keliama į sekmadienį. Būdavo švenčiama tą dieną, kurią ir prieina švęsti. Važiuodavome į Daunorių bažnyčią. Šią dieną negalima būdavo dirbti, o žolynus rinkdavome tik iš pievų“, – viena kitai antrina moterys. Pasak Birutės Klibienės, čia, kaime, anais laikais žmonės turėjo arklius. Juos papuošdavo, kinkydavo į lineikas, išklotas gūniomis, susėsdavo ir važiuodavo į bažnyčią. „Kas pėsčiomis eidavo, tai basomis. Tik prie bažnyčios apsiaudavo, kad nesupurvintų apavo“, – pasakoja Nastė Kurmienė. Vaikai būdavo išdabinami gražiausiais rūbeliais. Kiekviena mergaitė rankose turėdavo puokštelę gėlių, o ant galvos lauko gėlių vainikėlį. Bažnyčioje, procesijos metu mergaitės, kunigui po kojomis barstydavo gėles. Šv. Mišios vaikams atrodydavusios kiek per ilgos. Tačiau ano meto vaikai mokėjo kantriai išlaukti. Ir buvo dėl ko. Po mišių juk gaudavo kermošinių saldainių. „Į vieną kiemą susirinkdavo svečiai net iš kelių aplinkinių kaimų: Strazdų, Vyžių, Stučių, Šuminų. O viename kaime būdavo per 100 gyventojų. Kas su sūriu, duonos kepalu ar kitokiom vaišėm. Šventė būdavo linksma, su dainomis ir šokiais. Iki Žolinių negalima būdavo valgyti nei obuolių, nei kitokių vaisių ar daržovių. Ir visi darbai turėjo būti nudirbti iki Žolinių. Tą dieną net kiaulėms lapų negalima buvo skinti, tai reikėdavo padaryti išvakarėse“, – pasakoja Nastė Kurmienė. Susitvarkyti namus taip pat reikėdavo šventės išvakarėse. Ir tik Žolinės dieną pašventinus naująjį derlių galima buvo jo ragauti. Jei išdrįsdavo paragauti nešventinto derliaus, tai buvo laikoma nuodėme. Buvo tikima, kad palaimintos gėrybės žmogui suteikia stiprybės. „Dabar jau nelabai švenčiama ši šventė, ir į bažnyčią mažai žmonių beateina. Anuomet kiekviena močiutė vaikams pasakodavo, perduodavo tradicijas. Čia, Šuminuose, gyveno tokia šimtametė vienuolė. Turėjo didelį sidabrinį žiedą ant piršto ir mokė kaimo vaikus žegnotis, kalbėti poterius, laikytis pasninkų ir kitų religinių švenčių tradicijų. Ji labai mylėjo vaikus ir norėjo jiems perduoti savo tikėjimą“, – prisimena pašnekovės.

Susirinkusieji Šuminuose dar ilgai vakarojo, klausėsi liaudiškų dainų, vaišinosi katile ant laužo išvirta, iš visokių visokiausių gamtos ir rūpestingų, darbščių šeimininkių užaugintų gėrybių sriuba.

IMG_0043

Daivos Čepėnienės nuotraukos

IMG_0111 IMG_0064 IMG_0060 IMG_0055 IMG_0067 IMG_0072 IMG_0091 IMG_0089 IMG_0088 IMG_0083 IMG_0079

1725 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.