Home » Gallery » Veidai » Regą praradęs uteniškis išmoko džiaugti gyvenimu

Regą praradęs uteniškis išmoko džiaugti gyvenimu

Regą praradęs uteniškis išmoko džiaugti gyvenimu

Zita TREINIENĖ

Pusiaukelėje perku juodąjį „Pergalės“ šokoladą (vėliau suvokiau, kad šis instinktyvus veiksmas su kaupu pasiteisino – mano pašnekovas tikrai laimėjęs gyvenimą). Suku keletą ratų apie vieną iš Utenos renovuotų daugiabučių, pažymėtą 100-uoju numeriu, sėdu ant naujo suoliuko prie laiptinės ir bandau grožėtis netikėtai čia pamatytais gėlynais, o jaudulys tarsi tyčiojasi, nes niekur nedingsta… Interviu klausimai sudėlioti, net sunumeruoti kita tušinuko spalva, kad tik gebėčiau korektiškai paklausti, neįskaudinčiau, netyčia neišlįstų koks netinkamas žodis. Pats žmogus prisigalvoja gyvenimo iššūkių…

Vidinė tamsa baisiau už realią

Buto durys atsiveria ir mano jaudulys ir nerimas kaip kamuolys nurieda. Tarpduryje išvaizdus, pasipuošęs ir besišypsantis žmogus jau tiesia man ranką, kviečia užeiti, ir tik juodi akiniai išduoda negalią, o gal vertėtų sakyti kitoniškumą. Pasitinka kuklus, jaukus ir švarus kambarys, kiek suglumstu, kai uteniškis Balys Trinkūnas, man atsisėdus ant kėdės prie lango, liepia įsitaisyti patogiau minkštame fotelyje prie stalo ir prasideda šiltas pokalbis. Pirmiausia Balys prabyla apie įvykį, jau tūkstančius kartu apmąstytą ir tiek pat vidumi iš naujo išgyventą, daugiau kaip prieš tris dešimtmečius nulėmusį jauno žmogaus likimą.

IMG_20160810_095804

Balys Trinkūnas / Zitos Treinienės nuotraukos

Dar 1981-aisiais metais sovietinėje armijoje įvyko nelaimė apdegė mano veidas ir akys, į smulkesnes detales nesileidžia pašnekovas. Ir šiandien išlikusi begalinė padėka Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) medikams tiek gydytojams, tiek slaugėms, nes būtent jų nuoširdus ir profesionalus darbas lėmė, kad dabar esu neranduotas ir veidas nebeprimena skausmingo įvykio. Tik vėliau supratau, kad jie yra sunkią blokadą Antrojo pasaulinio karo metais išgyvenusių žmonių vaikai ir vaikaičiai, o ir patys patyrę sunkius pokario išbandymus, todėl mano, 20-ečio, tiek fizinis, tiek psichologinis skausmas ir suvokimas, kad visam laikui galiu netekti regėjimo, palietė ir juos. Toks gerumas nepamirštamas visą gyvenimą“, kiek su grauduliu prisimena B. Trinkūnas, dabar jau 55-ąjį gimtadienį atšventęs. „Buvo viltis regėti po kiekvienos operacijos, o jų nei daug, nei mažai 85 ar 86“, nebegali tiksliai pasakyti Balys, prieš aštuonerius metus suvokęs, kad riba tarp šviesos ir tamsos jau visiškai nyksta ir telieka tamsa…Tačiau vidinė tamsa kiek baisiau už realią maždaug prieš pusmetį palaidojus motiną nutrūko su ja buvęs itin stiprus dvasinis ryšys didžiulė paguoda ir ramstis vienišam vyrui. Bet iš pasakojimo suprantu, kad ramsčio jau reikėjo mamai. „Autobusu iki Tauragnų, po to pėsčiomis dar keletą kilometrų (gal 6) klampoji per gilų sniegą, o po poros dienų ta pati kelionė atgal. Bet būtent ji ir užgrūdino, ji kiekvieną kartą stiprino ir dabar jau nebėra tokia varginanti“, ramiai pasakoja Balys. Nors nebėra mamos, vyras kiekvieną savaitgalį važiuoja į tėviškę ten sodas, daržas tai tapo jo pomėgiu. Be to, kelionė neprailgsta, nes įgauna vis naujų spalvų: tai autobuse užkalbina vairuotojas ir pasiūlo sustoti arčiau namų, tai vaikas prie perėjos čiumpa už rankos, kad pervestų į kitą kelio pusę, tai vairuotojai kantriai laukia ir kai Balys nuklysta nuo perėjos, kitas, žiūrėk, iššokęs iš automobilio padeda susirasti šaligatvį. „Viešpatie, kokie geri Utenos žmonės, daro išvadą pašnekovas. Nebeatsimenu, kad būčiau susidūręs su piktais, pagiežingais. Gal tik kartais jaunimas, besibraudamas į autobusą, pamiršta kultūrą.“ Ir pokalbis pasisuka apie jauną žmogų. Išmintis ateina su patirtimi, todėl Balys Trinkūnas tolerantiškai vertina šiandieninį jaunimą, kuriam reikia išsidūkti, išsilakstyti, daug ką pačiam patirti. Ir pats jis vaikystėje padykęs buvo, beržinės košės nuo tėvo ne kartą gavo, tačiau žinojo už ką, ir pykčio jokio nelikdavę, tik dar didesnė pagarba atsirasdavusi.

Pilnavertė buitis leidžia ir pasidžiaugti

Bet kelionė į tėviškę Baliui ne vienintelė. Dienos monotoniją praskaidrina pasivaikščiojimas miesto gatvėmis. Retai pasiklysta ir reikia pagalbos, dažniau atranda ką nors naujo ir netikėto. „Taip pamačiau, kokios gražios gėlės vasarą ant kiekvieno tilto“, vėl suglumina pašnekovas ir pasakoja, kad lytėjimas ir uoslė yra labai didelė neregio galimybė matyti aplinką. Nors šiais technologijų laikais atsiranda dar daugiau galimybių palengvinti negalią turinčio žmogaus gyvenimą, bet tai tampa prabanga, sunkiai įkandama preke. B. Trinkūnas turi kalbantį spaudimo matuoklį, laiką ir orą pasakantį laikrodį, taip pat kalbantį spalvų registratorių, kurį priglaudus prie daikto pasigirsta spalvos pavadinimas (būtent jis padeda protingai išskalbti drabužius nesumaišyti šviesių su juodais), turi ir garsiai cypiantį skysčio lygio matuoklį, todėl pildamas arbatą labai drąsus rankų niekada neapsiplikina karštu vandeniu. Tačiau vėl stebina pasakodamas, kad geresnis spalvų registratorius yra jo paties rankos, nes jos “pamato” jau prinokusius raudonus pomidorus. Ir tikrai mažoje Balio virtuvėlėje pilni indai pomidorų, o ant stalo jau užkonservuotų mišrainių stiklainiai. Koridoriaus kampe net kelios baltosios lazdelės, viena iš jų paties į ilgesnę ir patogesnę perdaryta. Kalbame ir apie Brailio raštą, kurį Balys puikiausiai moka, bet daugiau ne juo skaito, o klauso knygų įrašų. Labiausiai mėgsta fantastinę ir nuotykinę literatūrą. Paskutinė perskaityta knyga Robin Sharma „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrari“ neatsitiktinai pasirinkta, tai kūrinys apie žmogaus fizinę negalią, kuri sukelia dvasios krizę, bet skatina keisti gyvenimą, verčia ieškoti atsakymų į sunkius, tačiau svarbius klausimus. Ant sienos pakabinta gitara, o pasienyje padėta armonika sufleruoja bėgti nuo pokalbio apie buitį ir priartėti prie būties.

IMG_20160810_094659

IMG_20160810_092900(1)

Muzika atidaro duris į kitokį pasaulį

B. Trinkūnas prisiminimais nusikelia į 2008-uosius metus, kada mokėsi Vilniaus kolegijoje masažuotojo specialybės. Pirmieji mokslo mėnesiai buvotokie sunkūs, kad norėjo iš penkto aukšto per langą išmesti kompiuterį, bet labai padėjo panašaus likimo draugai, jeigu ne jie, nebūtų baigęs jokių mokslų. O baigė juos puikiai, net pagyrimą gavo. Vadinasi, psichologinė pagalba sunkiu gyvenimo momentu yra labai svarbi, o geriausiais psichologais kartais būna ne specialistai, bet šalia esantys žmonės, tik dažnas to nenori pripažinti. Net kelerius metus B. Trinkūnas dirbo masažuotoju Neįgaliųjų draugijos Utenos skyriuje, o po to, pats tuo stebėdamasis, pradėjo groti. Visada linko prie technikos, jeigu regėtų, gal ir nesidomėtų muzika, o pultų taisyti, remontuoti, gal net įgyvendintų savo svajonę su motociklu kaip koks baikeris pralėktų… Dabar muzika atidaro duris į kitokį pasaulį Balys gali bendrauti su žmonėmis, pamiršti vienatvę, nors pripažįsta, kad ji dažnai tarsi dovana, kuri padeda susivokti, sudėlioti visas būsenas į reikiamus stalčiukus ir pamažu vėl atrasti ramybę. Tačiau santykis su kitu žmogumi atveria naujas duris ir padeda labiau pažinti save. Bendrauti su kitais ne tik žodžiu, bet ir per muziką suteikia galimybę Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Utenos rajono filialas. Folklorinio ansamblio „Diemedis” vadovą Rimantą Garsoną Balys gražiai vadina savo bendradarbiu, kalbėdamas apie nepaprasto jautrumo sąjungos pirmininkę Astą Dikmonaitę šypsosi. „Senas ir žilas jau esu, nebaigęs jokių muzikos mokslų, todėl dažnai gėda dėl padarytų klaidų, tarsi pasiguodžia pašnekovas. Bet esu žodžio žmogus, todėl, pakviestas į Utenos rajono neįgaliųjų draugiją, iškart sutikau ten repetuoti, groti.“ B. Trinkūnas ne tik muzikuoja. Jis aktyvus Utenos miesto aklųjų ir silpnaregių sporto klubo „Vyžuonaitis“ narys. Ne veltui kambaryje kaba net keli medaliai. Lengvoji atletika labiausiai Baliui patinkanti sporto šaka, bet dalyvauja jis ir šaškių varžybose, ir šoudauno (aklųjų teniso) turnyruose. „Bet jeigu suleidžia mus su profesionalais, tai jie nušvilpia kaip vėjas ir mums telieka vytis ir vytis”, negaili saviironijos pašnekovas, kalbėdamas apie savo sportinius gebėjimus.

Likimas nuverpia gyvenimo siūlą kiekvienam skirtingą. Anot Balio Trinkūno, svarbus paties žmogaus požiūris į gyvenimą: vienas džiaugiasi turtais, antras didžiuojasi karjera, o trečiam užtenka gražaus ryšio su artimu ar draugu. „Turime būti ne tariamai gražūs, bet be kaukių atviri ir nuoširdūs kitam, tada gyvenimas bus paprastesnis, o mes patys laimingesni“, kaip elementarią ir visiems suvokiamą tiesą pasako Balys, ir pasirodo, kad abu žiūrim ir matom jau perlaužtą „Pergalės” šokoladą ant stalo…'[

IMG_20160810_101500

2726 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Comments 5 komentarai

  1. Gera skaityti tokius straipsnius apie gyvenimo problemas nugalinčius žmones, nes tik iš jų galime ir turime mokytis stiprybės, kantrybės, padorumo, supratingumo.

  2. Anonimas parašė:

    „Vidinė tamsa baisiau už realią“ – skambi sovietinių laikų pompastika.Nuo tikrovės atitrūkę knyginiai žodžiai. Gyvena žmogus kaip išmano, ir visai neprastai jam sekasi.Sėkmės tau, žmogau. Ožurnalistė tegu mažiau seiliojasi.

  3. Anonimas parašė:

    Labai geras straipsnis. Dagiau tokių šiltų straipsnių , kuriuose aprašoma paprastų žmonių gyvenimai, o šiuo atveju ir likimo nuskriaustą, bet nesugniuždytą, kuris sugebejo pakilti ir nebuti našta , o priešingai dar padeda kitiems. Linkiu Baliui Trinkunui stiprybės, tvirtybės visur ir visada.

  4. Anonimas parašė:

    Koks saldus melas visame straipsnyje,rialybėje tas žmogus taip negyvena kaip rašote,kaip gražiai meluojame,juk visko pats tikrai nepasidaro,kodel nerašote tiesos.Juk taip žmogus nuskriaus tas likimo,kam meluoti ir liaupsinti apie save taip…….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.