Home » Protakos » Giesmė – tarsi atgaiva ir padėka

Giesmė – tarsi atgaiva ir padėka

Giesmė – tarsi atgaiva ir padėka

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Čia, atrodo, dingsta susibėgę kaimo keliukai – viskas išsilieja žalioj gamtos apsupty… Kiek akys mato – sodria žaluma pasipuošusios pievos. Ir tokia tyla, palaima užplūsta, kad net aikteli suprasdamas, jog ramybės ir gamtos duetas visada mieliausias širdžiai – štai kodėl visi traukiame pailsėti ten, kur mūsų proseneliai jaukiai leisdavo kasdienybę Tokiame palaimingame prieglobstyje išsimėčiusios kelios trobelytės. Ne, ne tuščios. Čia nėra užkaltų langinių – kiekvienas namelis paskendęs savo džiaugsmuose ir rūpesčiuose.

O kad būtų linksmiau, jos – tų trobelyčių gyventojos – visos susibėga krūvon. Jos – tai trys kaimynės (gal ne veltui sakoma, kad Dievas Trejybę mylįs). Ir kaip kitaip? Moterys išlaikiusios tą tikrą lietuvišką dvasią – kaimynystę. Jų visų gyvenimus jungia bendras pomėgis – giesmių giedojimas. Vanda Maniušienė, Vanda Minutkienė ir Vitalija Gaidamavičienė – ne tik vienmetės, jos jau daug metų kartu gieda ir Vajasiškio (Zarasų r.) bažnyčios chore, ir laidotuvėse.

Vanda Minutkienė prisimena, kad Vajasiškio bažnytėlėje giedoti pradėjo labai jauna – dar kunigaujant Garškai. Ir tai buvo jau seniai (laiką kiekvienas jaučiame skirtingai, bet suskaičiavę 60 metų tikrai sakome tą žodį). Tas laikas buvo toks mielas, nes giesmininkų tada buvo daug – visi jie buvo aktyvūs, jauni.

Gyvenimas vėliau pasisuko kita linkme – teko gyventi Kaune. Bet ir ten ji 28 metus giedojo bažnyčios chore. Tiesiog savęs kitaip ir neįsivaizduoja: Šančių bažnyčios choras jai buvo didžiausia atgaiva dvasiai, todėl ji mišių nepraleisdavo: ir moterų, ir mišriame chore skambėdavo jos balsas. Kitose šalyse lankytis su choru neteko (tokie laikai buvo – niekas nevažiuodavo), tačiau Lietuvą pamatė: jų choro klausėsi Tytuvėnuose ir Anykščiuose, Šiluvoj, Griškabūdy, Jiezne… Kodėl gieda? Sako, jog neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Visas žmogaus gyvenimas – tai ir yra nuostabi Dievo giesmė, kurioje ne tik dvasios atgaiva, bet ir malda, padėka jam. Vanda teigia, jog niekada nesuprato žmonių, kurie įvairioms valdžioms pataikauja: ji visada buvo tikinti ir visada giedojo.

Nuo 1995-ųjų, kai grįžo į Vajasiškį, iki dabar vėl gieda čia. Miela giedoti vaikystės bažnytėlėje, kurioje ir visa jos gyvenimo pradžia – jaunystėje pradėta giesmė. Dažnai toje giesmėje, rodos, susipina visų čia giedojusiųjų balsai… Todėl širdį užlieja maloni šiluma – tai prisiminimais išreikšta padėka tiems, kurie buvo šalia, ir, žinoma, tiems, kurie čia yra dabar. Atrodo, kad giesmėje sutelpa visas gyvenimas, nes jis ir yra ta tikroji širdies giesmė.

Vitalija Gaidamavičienė gieda jau penktą dešimtį. Ir nesvarbu, kad joms visoms trims iki bažnytėlės – 4 kilometrai, juos nesunkiai įveikia pėsčiomis. Vasarą keliai geri, tuomet eiti – malonumas. Na o žiemą, kai reikia bristi ir klampoti… Bet ir tai ne bėda. Kaskart į bažnyčią atskuba, kai tik aukojamos šv. Mišios. O tie keli kilometrai, rodos, sutrumpėja žinant, jog eini į bažnyčią giedoti – tai kelias į atgaivą, į poilsį.

Jos gieda ne tik bažnyčioje – ir laidotuvėse. Kaime gyvos šios tradicijos. Kaip be giesmių į Paskutinę kelionę velionį palydėti? Nors miestuose jau seniai žinoma, jog šios paslaugos perkamos, jos šioje bendruomenėje gieda nemokamai. Tiesiog gieda. Nuoširdžiai – atsisveikina, išlydi… Be giesmių Vitalija savo gyvenimo neįsivaizduoja: giesmės ir dieną praskaidrina, ir rūpesčius šalin nugina. Argi galėtų būti kitaip?

Vanda Maniušienėkaip ir bendravardė Vanda Minutkienė – taip pat gieda jau šešiasdešimt metų – nuo penkiolikos. Pradėjusi su mama, gera kaimo giedotoja. Mama ją visada vesdavosi giedoti. Taip ir pripratino. Kodėl gieda? Ne vien įprotis ar pažadas mamai, bet ir šventa krikščionio pareiga. Krikščionis turi padėti artimam. Dabar giedoti – nesunku, bet ji puikiai prisimena, kad anksčiau giedoti tekdavo iki 3–4 val. nakties. Sunku buvo, ypač vaikui. Kartais miegas akis lipte lipino. Į kapines mirusįjį tik arkliu veždavo, o giedotojai, kartu su visa lydėtojų procesija, giedodami eidavo 4–5 km.

Ji taip pat patikina, kad pinigų niekada neima. Ir kaip galima imti – juk šeimai ir taip nelaimė, didelės išlaidos. „Jei nenuplyšo liežuviai nuo giedojimo per tiek metų, tai nenuplyš ir dabar“, – linksmai porina moteris ir tikina, jog dabar giedotojų pulkelis sumažėjęs (vienu metu net 18 moterų buvo). Mėgstamiausios jos giesmės – „Anapus saulės“ ir „Marija – skaisčiausia lelija“. Sako, kad gražiausios jai – dabartinės: kiekvienam puikiai suprantama žodžių prasmė. O štai senosios – daug sudėtingesnės. Jeigu būtų giedamos tik senosios, jaunesni žmonės net žodžių visų nesuvoktų.

Ką reiškia tikėjimas? Visada reikia pasikliauti Dievu. Ji dieną pradeda ir baigia su Dievo vardu. Visada prisimena kaimyno žodžius: „Dievas davė balsą, tai juo ir garbinkite Dievą“. Visos trys moterys labai džiaugiasi Vajasiškio parapijoje kunigavusiais. Išskirtinai daug gražių žodžių sulaukia kunigas Gediminas Jankūnas (dabar kunigaujantis Krekenavoje). Jis kiekvienam gerą žodį rasdavo, kiekvieną matydavo, kiekvieną pakalbindavo. Nebuvo tokio karto, kad po šv. Mišių iškart išskubėtų – vis su žmonėmis pabūdavo. Taip ir sutelkė žmones, taip ir užsimezgė bendruomeniškumas.

Bendrauji su moteriškėmis, o širdis džiaugiasi, kad tebegyvena mumyse protėvių dvasia – atjauta ir tikėjimas, viltis ir darna, supratimas ir meilė. Šių trijų Vajasiškio bendruomenės moterų giesmėse susilieja ne tik malda, bet ir vertybinės nuostatos: to, kas tėvų, senelių įskiepyta, pamiršti nevalia.

Vajasiškio bažnytėlėjė – Šv. Jonas ir Šv. Ona – gražūs, prasmingi atlaidai. Juose vilnijančiose giesmėse kaskart įsilieja ir šių trijų moterų balsai, kurie tikrai pasiekia Aukštybes… Nes joms giesmė – tai ne tik Malda ar Padėka, tai jų Gyvenimas.

 Ingos GIKIENĖS nuotrauka

1754 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.