Home » Protakos » Vienuoliai maistu nesimėgavo

Vienuoliai maistu nesimėgavo

Vienuoliai maistu nesimėgavo

Viktorija KAZLIENĖ

Kiekvieno mėnesio 4 d. 12 val. Videniškių bažnyčioje tradiciškai meldžiamasi už Palaimintąjį Mykolą Giedraitį, o po to einama į vienuolyno muziejų. Kiekvieną mėnesį jame susirinkusiųjų laukia vis kitoks renginys.

Rugpjūčio 4 d. kartu su visais bažnyčioje meldėsi istorinės virtuvės žinovas, kelių knygų apie istorinę virtuvę autorius, prof. Rimvydas Laužikas. R. Laužiką daugelis molėtiškių pažįsta kaip labai įdomų, daug žinantį istoriką – pasakotoją, sugebantį apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai ir linksmai. Paskaita „Vienuolių valgymo įpročiai“ buvo tikrai ir „skani“, ir įdomi. Beklausydami iš Molėtų krašto kilusio profesoriaus, jautėmės, galima sakyti, karališkai: sėdėjome renesanso ir baroko sandūros freskų salėje ir stebėdamiesi klausėmės, kokį prabangų maistą, palyginus su vienuolyno gyvavimo laikotarpiu, šiandien valgome mes. Lietiniai su varške prabangu? Labai prabangu, nes „razavi“ miltai kasdienybė, senovėje balti – retenybė. Varškė taip pat buvo reta, nes karvės senais laikais buvo daug mažesnės, todėl ir pieno mažiau duodavo, o žiemą išvis užtrūkdavo. Sūris, „smetona“, sviestas buvo itin retas maistas ant paprasto žmogaus stalo. Senovėje mėgavimasis maistu turėjo visai kitą prasmę. Iki mūsų dienų atėjo žodžiai: duona ir pyragas. Kvietinių miltų kepinys buvo retenybė. Pyragas ant paprasto žmogaus stalo – visada šventė. Žmonės valgė žymiai kukliau ir mažiau.

molėtai kazlienė Laužiko paskaita

Prof. R. Laužikas

Vienuoliai maistu nesimėgavo. Vienuolynai dažnai užsiimdavo vargšų maitinimu, pvz., virdavo pupų troškinį su riebalais ir maitindavo didelį būrį žmonių. Visos šios žinios iki mūsų laikų išsaugotos vienuolynų metraščiuose. Vienuoliai daug pasninkaudavo, bet ne pasninko metu leido sau ir ištaigingai pagyventi. Viename išlikusiame aprašyme, iš kurio matyti, kad vienuolis-metraštininkas pats buvo neabejingas maistui, skaitome, kad ne pasninko metu 1711 m. jėzuitai pietums valgė 2–3 patiekalus: jautieną arba veršieną gelsvame šafrano padaže, ryžius (mūsų protėviai ryžių dar buvo valgę nedaug, dažniausiai vartodavo kaip vaistus) ir kiaulieną arba kaplūną (kastruorą vyriškosios lyties viščiuką) su tamsiu džiovintų slyvų padažu. Buvo valgomas ir tortas, tačiau visai kitoks negu dabar mes galime įsivaizduoti. Tortas buvo kepamas iškart – nesluoksniuojamas pertepimais ir lakštais. Vienuolynai turėjo teisę savo teritorijoje užlaikyti karčemas. Karčemose XVI a. buvo ruošiama jautiena, žąsiena, vištiena, skrandukai, žirniai, ropės, kopūstai su lašiniais, barščiai. Anų laikų barščiai buvo verdami tik iš lapų ruginių miltų rauge – ne vandenyje. Užkulas – spirgų, grietinės. Alus senovėje buvo tik maisto produktas. Alumi visada užsigerdavo maistą, niekada nebuvo keliami alaus tostai. Skystas alus būdavo gaminamas tuomet, kai turėdavo nedaug salyklo.

Pasninkai buvo privalomi. Senovės Lietuvoje buvo tradicija pasninkauti net keturis kartus per metus: vasarą 1 savaitę prieš Sekmines, rudenį 1 savaitę prieš Šv. Mykolą, ir kaip mūsų tikintieji dabar – Advento ir Gavėnios metu. Be to, visus metus kiekvieną trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį taip pat būdavo pasninkaujama. Pasninku buvo siekiama išmelsti ko nors, juo būdavo ir baudžiama už prasižengimus, t.y. sodinama „ant duonos ir vandens“. Pasninko esmė – susilaikymas nuo prabangos. Pasninkas Lietuvoje buvo labai griežtas. Buvo pasakyta: „Jau geriau kunigaikštį užmušti būtų negu stebėti tokią šventvagystę – sūrio valgymą pasninko metu“. Pasninko metu buvo galima valgyti duoną, žuvį (krikščionybės simbolį), kvietinių miltų vaflius, rupių kvietinių miltų bandeles – baronkas, pasninko spirgus – duoną, kepintą aliejuje, kopūstus su grybais, kanapių druską, pakeptus svogūnus, aguonų kiaušinienę ir druską bei cukrų, nes tai buvo laikoma prieskoniais. Silkė, kaip pasninko valgis, paplito tarpukary, nors buvo naudojama jau nuo XVI a.

Moterys negalėjo valgyti taip kaip vyrai. Senovėje buvo manoma, kad svarbi yra žmogaus organizmo syvų (skysčių) proporcija, kurią sudaro chole (gr. tulžis), sanguinem (lot. kraujas), flegma (gr. gleivės). Buvo teigiama, kad metų kaita sugriaudavo tą pusiausvyrą, o atstatyti reikėdavo tinkamai maitinantis. Buvo žinoma, kad, pvz., žuvis didina flegmą, pienas muša (mažina) tulžį, o tulžį reikia mušti, kad galėtum susilaikyti nuo visokių seksualinių pagundų ir pan.

Rugpjūčio pradžios renginys baigėsi degustacija. Organizatoriai degustuoti pasiūlė pagal XVII a. receptūrą pagamintą migdolinį tortą. Žodžio tortas kilmė, produkto pavadinimo ištakos atėjo iš lotynų kalbos. Joje žodžiu „torta“ buvo vadinamas apvalios formos duonos kepalas. Pagal parinktą prof. R. Laužiko receptą tortą iškepė vienuolyno muziejaus vedėja Virginija Bareikienė.

molėtai kazlienė

1202 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.