Home » Gallery » Veidai » Kunigas Jurgis Kazlauskas apie sekmadienio šventimą ir kitas „aistras“

Kunigas Jurgis Kazlauskas apie sekmadienio šventimą ir kitas „aistras“

Kunigas Jurgis Kazlauskas apie sekmadienio šventimą ir kitas „aistras“

.

Daiva ČEPĖNIENĖ

Iš vieno kaimo į kitą nuolat skubantis, keturių parapijų tikinčiuosius aptarnaujantis kunigas Jurgis Kazlauskas valandėlę savo brangaus laiko paaukojo ir mums. Kalbėjomės su kunigu po gaisro atstatytoje, dar šviežiomis spalvomis tviskančioje Labanoro Švenčiausios Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje. Gimęs Jurgis Kazlauskas Kaišiadorių rajone, Palomenės parapijoje, religingoje ir gausioje šeimoje. Visus 9 vaikus tėvai kas sekmadienį vesdavosi į bažnyčią. Galbūt todėl du iš jų ir pasirinko kunigystę. Vyresnis Jurgio Kazlausko brolis kunigas Kęstutis Kazlauskas tarnystę atlieka Molėtų parapijoje ir vadovauja Molėtų dekanatui. Kunigas Jurgis Kazlauskas darbo turi apsčiai. Tačiau ne visą savo laiką skiria vien parapijiečių sieloms ganyti, stengiasi ir kitais būdais pasitarnauti savo žmonėms.

Išleisdamas į kunigus palinkėjo nepridaryti gėdos

Jurgiui Kazlauskui vartus į kunigystę atidarė brolis. Tačiau mišioms patarnauti jis pradėjo būdamas dar pirmoje klasėje. „Kada būni prie altoriaus, matai visą tą gyvenimą. Ne apie kokią remontuojamą mašiną lakstydavau, bet matydavau apeigas. Ir tai matydamas galvodavau, kaip būtų puiku, jei galėčiau būti kunigu. Brolis padėjo įsitikinti, kad kunigystė nėra miglota. Aš nuvažiuodavau pas jį į seminariją, pabendraudavau. Jis padrąsino“, – pasakoja kunigas Jurgis Kazlauskas. Daugumai žmonių kunigystė atrodo apgaubta paslaptimi. O dvasininko gyvenimas sudėliotas iš griežtų taisyklių, atitinkamų reikalavimų ir apribojimų.„Žmonėms atrodo, kad mes gyvename kažkaip kitaip. Nevalgome, negeriame, nesimaudome. Brolis parodė, kad kunigų gyvenimas nuostabus ir gražus. Aš kunigystėje galiu išnaudoti save ir būti daug naudingesnis kaip kunigas, nei gamindamas kokius suolus. Dirbdamas šį darbą galiu duoti daug daugiau“, – pasakoja pašnekovas. Nuo kunigystės tėvai Jurgio Kazlausko neatkalbinėjo. Sužinoję, kad ir antrasis jų sūnus žada stoti į kunigų seminariją, palaimino. O tėvo išsakytą palinkėjimą ir palaiminimą Jurgis Kazlauskas širdyje nešiojasi iki dabar. „Tėvukas sakė: „Žiūrėk, kad man nebūtų gėda dėl to, jog būsi kunigu.“ Jau 25 metai, kaip tėvukas miręs. Stengiuosi, kad jis žiūrėdamas iš dangaus nesakytų: „Prastai tu čia klebonauji, mano sūnau.“ Pašnekovas neslepia, kad vaikystėje buvo išdykęs vaikas ir nemažai išdaigų yra prikrėtęs.

img_0003

Kun. Jurgis Kazlauskas / Daivos Čepėnienės nuotraukos

Dažnai eina išpažinties

Kunigauja Jurgis Kazlauskas jau 25 metus. Aptarnauja Labanoro, Saldutiškio, Kirdeikių ir Kuktiškių tikinčiuosius. „Kuktiškėse mane kartais pavaduoja monsinjoras. Sunku, ypač sekmadienį ir prieš šventes, suderinti apeigų laiką. Tai matot, kiek meldžiuosi?“ – įtemptą gyvenimo tempą slepia po šypsena kunigas. Labanoro ir Kirdeikių parapijas jis vadina kurortinėmis. Vasarą šių miestelių bažnyčios pritraukia daug žmonių, nes jų čia atvažiuoja poilsiauti. „Labanore sekmadieniais koks 100 žmonių ateina į bažnyčią pasimelsti. Manau, kad tai daug“, – teigia pašnekovas. Anot jo, šiais laikais bažnyčia vertinama dėl to, kad žmogų priverčia sustoti ir susimąstyti apie gyvenimo tempą, bėgimą. Sekmadieninės šventos mišios – tai laikas, kai valandėlę gali pabūti bažnyčioje ir nurimti. Daugelis žmonių šiais laikais į bažnyčią ateina norėdami pabėgti nuo tos kasdieninės rutinos. Kunigas Jurgis Kazlauskas griežtai laikosi Dievo įsakymo švęsti sekmadienį ir kitiems dirbti šią dieną neleidžia. Tikinčiųjų jis nemoko, tik kartais pamoksle užsimena apie moralės dėsnius. Tačiau stengiasi nebūti griežtas ir kategoriškas. „Jei gyvensi tik tam, kad dirbtum ir pavalgytum, gyvenimas bus labai liūdnas. Taip neturi būti. Aš žmonėms sakau, kad eitų sekmadienį prašyti Dievo palaimos, o aš už jus melsiuosi. Tada likusias dienas galės sėkmingai dirbti ir tikrai seksis. Bet jei dirbs sekmadienį, kitomis dienomis nesiseks gyvenimas. Mūsų šeima niekada sekmadieniais nedirbdavo. Eidavome į bažnyčią, o grįžus mama paruošdavo didelį puodą cepelinų. Po pietų eidavom žaisti. Nei šieno grėbdavome, nei bulvių kasdavome, nei sodindavome. Kai kalbu savo pavyzdžiu, manau, kad žmonės paklauso. Tie, kurie paklauso, pradeda labai gražiai, prasmingai gyventi. Kurie neklauso, mokinasi iš skaudžių savo gyvenimo pamokų“, – tikina pašnekovas. Kunigas dažnai žmonėms liepia neerzinti Dievo. Anot jo, gyvename unikalioje, gražioje gamtoje, neturime stichinių nelaimių, todėl už tai turime dėkoti Dievui. „Manot, kokie italai laimingesni? Kur praeina žemės drebėjimas ir nusiaubia viską. Netikiu, kad jie laimingesni. Juk žmonės turi gerus namus, gražius baldus ir nejaučia džiaugsmo. Realiai mums nieko netrūksta. Mums Dievas davė gyvenimą. Čia ir dabar gimti ir gyventi. Nes galėjome to ir neturėti. Reikia nurimti ir sekmadieniais nekurti mašinos žolei šienauti ar malkų pjauti. O paklausti Dievo, ar leis tas malkas kūrenti. Gaila ir liūdna būna klausyti tėvų išpažinčių. Sako: išpažinties buvau per pirmojo vaiko pirmąją komuniją. Dabar atėjo per antro vaiko komuniją. Tai jei nebus trečio vaiko, tai ir nebeateis daugiau?“ – pasakodamas pažeria retorinių klausimų J. Kazlauskas. Bet prisipažįsta, kaip ir visi žmonės, klystantis ir pats. Ir išpažintį atliekantis pakankamai dažnai. Per mėnesį ar du vieną kartą būtinai. „Išpažinties dažnai einu. Kaip neisi? Atlikęs išpažintį atrandi vėl dvasinę ramybę“, – atvirauja dvasininkas.

Mišios nebūna nuobodžios

Vyresni žmonės, į bažnyčią atėję mėgsta melstis susikaupę, tyloje. Močiutės, atsivedusios vaikus, liepia jiems sėdėti tyliai ir ramiai. Gal todėl bažnyčia jaunimui ir nėra priimtina. „Tėvai tikintieji daro klaidą liepdami vaikams bažnyčioje būti rimtiems ir susikaupusiems. Vaikams juk tas dalykas neįmanomas. Aš pats prisimenu, kaip vaikystėje bažnyčioje per mišias žiūrėdavau į altorių ir skaičiuodavau girliandas, paveiksliukus. Arba mama duodavo maldaknygę. Perskaitydavau visas maldas, o mišios dar nesibaigdavo. Dabar suprantu, kad vaikui mišios kaip opera. Didesnės kankynės negalima sugalvoti. Aš nesiruošiu kankinti žmonių“, – tikina pašnekovas. Kunigo Jurgio Kazlausko aukojamos mišios nenuobodžios, jose būna veiksmo. Kunigas leidžia vaikams vaikščioti po bažnyčią. Pasiūlo nueiti ir uždegti žvakelę už tėvus, sukalbėti paprastą maldelę. Anot J. Kazlausko, kunigo užduotis – įkvėpti tikinčiuosius. Kad į mišias atėję dalyvautų aktyviai ir akys blizgėtų iš džiaugsmo.

Gražesnį tempia į namus

Kunigas Jurgis Kazlauskas turi ir savitų pomėgių. Žavisi akmenimis. Radęs gražesnį negali tiesiog praeiti pro šalį, tempia į namus. Sunkesnį parveža su kranu. „Į Saldutiškį atvažiavęs pamačiau, kad čia yra daug akmenų. Man akmenys – vieni iš tokių paslaptingų Dievo kūrinių. Akmenys tai mistika, prisilieti prie begalinės amžių ribos. Didžiausias, kurį turiu – kokių 5 tonų. Saldutiškyje visas šventorius apdėtas 60-čia akmenų. Padarėme, kad šventorius atspindėtų rožančių. Akmuo, padėtas šiandien, gali tarnauti ir po 200 metų“, – apie savo aistrą pasakoja pašnekovas. Kunigas Jurgis Kazlauskas akmenų jau prisirinko tiek, kad net Labanoro bažnyčios šventorių išgrindė šiais Dievo kūriniais. „Žmogus, kuris neturi pomėgių, negyvena. Man patinka gamta, augalai. Mėgstu juos formuoti. Aš žmonėms sakau: Nebijokite, kvieskite mane, aš iškarpysiu, suformuosiu jums augalą. Per atostogas stengiuosi nuvažiuoti pažiūrėti pasaulio. Nuvažiavus į Turkiją, Egiptą, Graikiją, Bulgariją liūdna. Kai grįžtu, atsigauna širdis. Ten nėra tvarkos. Žiūri pro viešbučio langą ir galvoji: negi jie negali susitvarkyti, nusišienauti? – atvirauja kunigas. – Man atostogos, kai galiu savaitę pasėdėti prie jūros. Nors turiu pirtelę ant ežero kranto. Su valtele plaukia koks parapijietis: Garbė Jėzui Kristui, klebone. Ar skaniai kepi šašlykus? Kaip sekasi? Na tai kokios čia atostogos. Bet mieste gyventi nenorėčiau. Čia ramybė. Kaime visus pažįstu kaip nuluptus.“ Ne tik netvarkos nemėgsta kunigas, bet taip pat ir žmonių, kurie nuolat dejuoja dėl pinigų trūkumo, meluoja sau. „Negi apsišienauti kiemą, susitvarkyti kambarį, išsiplauti grindis reikia pinigų. Netikiu. Pensijų aš nepakelsiu, čia ne mano reikalas. Bet galiu įkvėpti žmones, kad jie gražiau gyventų, pasakyti pamokslą – čia jau mano misija. Žmonės labai jautriai žiūri į tai, kas sieja pinigus ir bažnyčią. Jei kunigas apsirengė geriau ar mašiną geresnę turi, tai jau reiškia – gerai gyvena. Aš sakau: ne taip turite mąstyti. Jūs turite eiti ir su Dievu derybas vesti. Kai Dievas duos kokią ligą, gydytojui ne tiek duosite. Derybas veskite su Dievu dėl sveikatos. Jeigu nenorite, daugiau dirbkite, prikraukite vaikams turto. O kai jie nueis klystkeliais, tada atbėgsite pas kleboną ir sakysite: Jėzau, kaip gyvenimas mums nesiseka. Gal tu gali mus palaiminti, pašventinti namus. Žinoma, galiu. Tokia ir yra mano misija“, – negaili aštresnio žodžio kunigas. Pašnekovas džiaugiasi, kad visgi yra kaimuose močiučių, gyvenančių pagal jo gyvenimo filosofiją. Kurios nesiskundžia, susitvarko namus, padengia stalą balta staltiese, geria arbatą ir besišypsodamos džiaugiasi gyvenimu.

Atstatyti bažnyčią buvo sunku ir brangu

Visą straipsnį skaitykite šeštadienio, spalio 1 d. laikraščio „Utenos apskrities žinios“ numeryje

2336 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Zigmas sako:

    Su pagarba ir meile sveikinu Gerb. Jurgi su sventemis!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.