Home » Gallery » Veidai » Aktorius, režisierius Rytis Saladžius teatro labirinte

Aktorius, režisierius Rytis Saladžius teatro labirinte

Aktorius, režisierius Rytis Saladžius teatro labirinte

.

Stepas EITMINAVIČIUS

Utenoje

Aktorius ir režisierius Rytis Saladžius 199O m. baigė Utenos 6-ąją vidurinę mokyklą (dabar Aukštakalnio progimnazija). Tų metų Kovo 11-ąją teatro festivalio metu abiturientai vaidino ištraukas iš programinių kūrinių. Sužinojome, kad atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Simbolinis spektaklis. Rytis tuomet įkūnijo Justino Marcinkevičiaus poetinės dramos „Mažvydas“ personažą Kasparą. Daug kas pajautė: taip prabilti šio veikėjo lūpomis gali tik menininkas, aktorius. Vėliau mokykla prisimena Rytį, vaidinantį Antono Čechovo komedijoje „Meška“.

Rytis, daugiausia su Oskaro Koršunovo spektakliais, apvažiavo pusę pasaulio. Jei reikėtų vardyti, tai skaitytojai ir kantrybės pritrūktų: Australija, Singapūras, Japonija, Pietų Korėja, Kinija, Izraelis, Rusija, Prancūzija, Gruzija, Ispanija… Gal trisdešimtyje šalių vaidino.

– Vaikystės Utenoje nepatyriau, nes joje atsiradau prasidėjus paauglystei. Čia su kiemo draugais išmokau žaisti futbolą, buvome tapę reikalingi vieni kitiems. Taip pat išmokau gerai plaukti. Baseiną iki šiol prisimenu kaip nuosavą filharmoniją, kurioje plaukiojant kokią valandą be jokių sustojimų bei pailsėjimų galvoje pasigirsta styginiai, juos keičia klarnetai, obojai, vėliau variniai pučiamieji, lėkštės, timpanai… Ir tai tęsdavosi kartais visą valandą. Taigi – kiemas ir baseinas.

– O kas Utena tau yra dabar?

– Miestas, kuriame gyvena tėtis, krikšto mama ir pusseserė su šeima. Pernai Utenoje įvyko vienas tarpdisciplininio meno projektas, kurį inicijavo Kristina Jakubauskaitė ir kuriame man teko dalyvauti. Beje, Kristinos sprendimas skleisti regionuose ne tokį įprastą, bet populiarų meną, kuris reikalauja tam tikro susikaupimo bei gilinimosi, buvo labai drąsus. Smagu buvo sugrįžti kitais keliais ir kitaip pažinti Uteną.

kiemo-futbolistai

Paauglystė Utenoje. Kiemo futbolininkai. Rytis pirmoje eilėje pirmas iš dešinės / R. Saladžiaus asmeninio albumo nuotraukos

su-nerijumi-rasteniu-po-stepo-eitim-inaviciaus-literaturos-pamokos

Utenos 6-oje vidurinėje mokykloje su bendraklasiu Nerijumi Rasteniu (Rytis dešinėje)

Aktorius

Nesinorėtų kalbėtis apie tai, kurie vaidmenys buvo įdomiausi, sunkiausi. Šįsyk pačiam rūpi paspėlioti. Gal Demetras iš V. Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapno“ ar tarnas iš V. Šekspyro „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“? Mačiau tuos spektaklius ir žavėjausi režisieriaus Oskaro Koršunovo talentu. Papasakoti kitaip, naujai, įdarbinti aktorius taip, kad jiems Šekspyras būtų kitoks, lyg negirdėtas – tai jau išskirtinių gebėjimų žmogaus veikla. O kaip jaučiasi Rytis Saladžius? Mano galva, jam pačiam labai smagu atsidurti visai kitoje epochoje, lyg žaisti buvusį kitų asmenų gyvenimą. Temperamentingas, žiūrovus stebinantis plastika, – būtų galima ir taip apibūdinti. O gal Ryčiui labai svarbus pagrindinio veikėjo vaidmuo M. Bulgakovo sudėtingame kūrinyje „Meistras ir Margarita“? Spektaklis iš tiesų nustebino. Nustebino ir aktorius Rytis: sugebėti scenine kalba tiek daug pasakyti apie istorijos žingsnių įtaką ne kiekvienas galėtų. O gal Ryčiui svarbus Medvedevo vaidmuo M. Gorkio dramoje „Dugne“? Vaidinamas tik ketvirtas veiksmas, vadinasi, suvokti personažus ne taip paprasta. Daug ką galima spėlioti, daug ką galima savaip interpretuoti. Įdomus režisūrinis sprendimas: daugelis veikėjų sėdi už stalo, keli šone stebi veiksmą. Paskui staiga atsistoja ir jau jie yra kitokie. Mačiau Rytį Saladžių taip atidžiai žiūrintį, kas vyksta scenoje bei galbūt miniatiūrinėje salėje (jei ją galima taip pavadinti). Staiga atsistoja, žiūrovai mato, kaip jų akyse keičiamasi: atsistoja jau girtas žmogus, eina, kalba jau girtas žmogus. Įspūdinga vaidyba.

– Kuriais momentais scenoje tau būna labai smagu?

– Kada užsimezga ryšys su žiūrovu. Kai žiūrovai ir aktoriai kvėpuoja vieni kitų iškvepiamu oru, kai dalijasi patirtys, įvyksta gyva tarpusavio atvaizdų, atspindžių kalba, kai kalbėdamas tuoj pat girdi, kaip apypilnėje salėje ketvirtadalis kosčiojančių ligonių staiga pagyja, įsivyrauja tyla, klausymas, susikaupimas. Lieka tik alsavimas. Tuomet. Dar juokas vienas geriausių bei maloniausių momentų, kai juokiamasi iš personažo naivumo, kvailumo ar keistoko neadekvataus elgesio. Dar kai su scenos partneriu nuoširdžiai pasikalbi vaidmenimis.

– Kas tai yra vaidmens kūrimas? Ar tik teoriniai aukšti išvedžiojimai, ar konkretūs tavo patirties dalykai, padedantys norint pajausti veikėją?

– Aš nežinau. Gal nežinau. Vaidmens kūrimas turi kelias sudedamąsias dalis. Teorija kartais gali ir telikti teorija, tad geriausia praktika. Pirmiausia privalai surinkti daug informacijos apie žmogų, atsakyti daug klausimų, kad galėtum veikti jo vardu. Tą žinojimą išlukštenti, padalinti į šimtus niuansų, iš to nulipdyti veikėją. Aišku, dažniausiai aktoriai to nedaro arba kieti profesionalai jau nedaro, vaidmenį pajaučia intuityviai, labai greitai, keliais štrichais, arba naudoja štampus tam, kad vienoks ar kitoks personažas būtų puikiai atpažįstamas. Bet… juk nereikia mirti, kad suvaidintum mirusį, nebūtina tapti žudiku, kad jį pavaizduotum. Manau, kad būtina suprasti charakterį, motyvus, aplinkybes, įtakas…

– Ryti, prisiminkime mums abiem patinkantį aktorių Laimoną Noreiką.

– Buvo atvykęs skaityti poezijos į Utenos šeštąją vidurinę mokyklą. Tada buvau mokinys. Labai ryškiai prisimenu jo kalbą, pajutau, kokia jėga, valia sklinda iš tariamo žodžio. Kitas atsiminimas: labai trumpai dėstė mūsų kursui scenos kalbą. Dar dabar pamenu burnos padargų raumenyno mankštas, kurias liepdavo atlikti, kad tartis būtų nepriekaištinga, kad aktoriai ne švebeldžiuotų, o aiškiai, valingai, ryškiai, garsiai galėtų perteikti emociją, jausmą. Esame kartu vaidinę. Štai Oskaras Koršunovas pradėjo kurti „Parazitus“ pagal M. Mayenburgo pjesę. Laimonas Noreika vaidino Mulčią, senį, kuris su jaunimu sprendžia egzistencines problemas, o aš vaidinau vaikiną. Tuomet per repeticijas pirmąkart teko pastebėti, kaip dirba didis aktorius, skaitovas. Pamenu, ilgą laiką nerūkyti Laimonui būdavo sunku, tai jam buvo leista užsirūkyti scenoje tuo metu, kai ne pats vaidina. Būdavo labai vaišingas: vis siūlydavo savąją „Prima“, nes atsinešdavo po penkis pakelius į repeticijas. Dar teko kartu dirbti ir „Oidipe karaliuje“. Tada supratau, kiek turi kantrybės, stiprybės, valios. Pamenu, kažkada lankėme aktorių namuose, turbūt po insulto. Jis jau šiek tiek buvo atsigavęs, toliau rūkė savo pamėgtąsias „Prima“, vėl buvo guvus, pasiruošęs vaidinti. Iš kažkur Laimonas Noreika gaudavo senų akinių rėmelių, su stiklais ar be stiklų, akinių dėklų, tad visiems tiesiog dovanodavo. Žaviuosi jo vidine laisve, aistra, dar dabar girdžiu jo galingą balsą.

oskaro-kors-unovo-meistra-s-ir-margarita-su-d-davenoniu-atsiprasau-autoriaus-nepamenu-foto-vogta-copy

Rytis Meistras spektaklyje pagal M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“.

Režisierius O. Koršunovas

 sieva-broliu-presniakovu-vaidinant-auka-rez-o-korsunovas

Rytis vaidina seržantą Sievą brolių Presniakovų pjesėje „Vaidinant auką“. Režisierius O. Koršunovas

Režisierius

Rytis Saladžius ne tik aktorius, bet ir režisierius. Rokiškio liaudies teatre pastatė įdomų spektaklį pagal J. Švarco pjesę „Drakonas“. Ši drama buvo, yra, bus statoma įvairiuose pasaulio tetruose, nes aptariamos temos, gvildenamos problemos amžinos.

– Čia keliama daugybė klausimų. Kas yra tie lanselotai: teroristai ar donkichotai, riteriai, matantys priespaudą, neteisybę?.. Pjesė apie tai, kad valdžia – toks būvis, kurio lengvai niekas nepalieka, nes ji suteikia dideles galias, turtą. Tai – amžinos temos. Vadinasi, pjesė ir apie šiuos laikus. Kadangi tai rokiškėnų spektaklis, jame juntamos Rokiškio aktualijos. Visgi „Drakonas“ kalba ne tik apie vieno miesto, vienos šalies, bet ir apie viso pasaulio valdžios santykį su savo šalies piliečiais, apie iš to kylančias problemas. Toks pat valdžios modelis gali būti eilinėje šeimoje. Kur yra trys, ten jau atsiranda valdžia.

Ryčiui Saladžiui pavyko sukurti įdomų spektaklį: su kai kurių dialogų įsimenančiais akcentais, su daug pasakančiomis pauzėmis, su įvairiais prasmingais šviesos, muzikos, vaizdų efektais. Modernus spektaklis, kuriame Rokiškio liaudies teatro aktoriai kalba apie esminius dalykus.

Žinau, kad Rytis svajoja sukurti spektaklį pagal Sigito Gedos kūrybą (gal tik eseistiką?). Kiek suprantu, tai bus monospektaklis.

– Kodėl imiesi Sigito Gedos?

– Geda labai natūraliai atėjo į mano gyvenimą su eilėraščiais vaikams. Juos paskaityti pasiūlė viena bendrakursė. Na ir užkibau. Kažkada su vaikais sukūrėm pagal jo eilėraščius improvizacijų spektakliuką, kurį parodėm tėveliams. Be to, buvo gyvenime toks momentas, kada ir skaičiau, ir pats rašiau. Rinkausi artimą poetą savo paties prigimčiai. Kažkuriuo metu žavėjausi Gintaru Grajausku, Marcelijumi Martinaičiu. Tame saviausio poeto ieškojimų sąraše buvo ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys, Vytautas Mačernis, Henrikas Radauskas. Bet Sigito Gedos žodžio poveikį, skambesį aš juntu labiausiai. Galų gale jaučiu, kaip jo kūryba valo, nes tekstai skrodžia gylį bei platumas, grynina. Už Sigito Gedos žodžio stovi šimtas gyvenimų ir patirčių. Jis magiškas, tarsi užkalbėjimas, tarsi protėvių šnibždesys. Regis, poetas ėjo pralenkdamas laiką. Tai įrodo jo darbai, rašymo tempai, vertimai. Labai įspūdingi dienoraščiai.

Tikiu, kad spektaklis bus prasmingas. Žodis, muzika, scenografija sudarys visumą, nors ir trapią, tačiau patikimą. Esu girdėjęs, kaip Rytis skaito eilėraščius. Tarsi pasakoja dvasinę istoriją, tarsi iš šalies interpretuoja. Kartais galbūt ironiškai pažvelgdamas į akimirkų keistumą.

Mokinys

Pats laikas prisipažinti, kad Rytis Saladžius yra buvęs mano mokinys, dabar geras bičiulis. Tad pasakoju apie jį ne trumpai pabendravęs, o pažindamas šį žmogų nuo 1987-ųjų. Galvodamas apie Rytį jau galiu giliau mąstyti apie aktorių psichologiją. Jei kada rašyčiau apie mokytojo profesijos mįsles, apie Rytį būtinai kalbėčiau.

Jis yra ištikimas mokinys: pakviečia į spektaklius, paskambina, parašo, grįžęs iš kitų šalių atveža suvenyrų.

Neseniai kelias savaites gyvenau pas sūnų Vilniuje. Atvažiavo į svečius Rytis. Sėdime lofte, žiūrime pro didelį langą. Tarsi spektaklis. Kalbamės, geriame kavą, tylime. Lyg aktoriai? Gal ne.

– Kas tau, Ryti, yra gražu?

– Visi žino, kas yra negražu, o kas yra gražu, jau sunkiau paaiškinti. Grožį apibrėžti visada nelengva. Taip pat yra su „gerai“, „negerai“. Tarkim, matau gražų žmogų, jis labai šviesus, stengiasi pajausti tik pozityvius dalykus, nesikoncentruoti į negatyvą. Į bet kokį negatyvumą atsako šypsena ir tokiu būdu nutraukia negatyvumo sklidimą. Kitas asmuo, esantis šalia, jau nebeturi priežasties pykti, nors ką tik, atrodo, buvo pasiruošęs kautis už savo tiesą. Juk gražu viena nuoširdžia šypsena sustabdyti beįsiplieskiantį karą?.. Arba: tupi varna nuo pat ryto ant TV antenos lietuje, jau kokias tris ar keturias valandas balansuodama tarp lašų ir vėjelio. Gražu pažiūrėt, gal pabandyt įsijaust į tą balansavimą. Filmuočiau, jei turėčiau tinkamą kamerą, visas tas keturias valandas. Ir dabar pafilmuoju, iki 6 min. Tiek to iškalbingumo aplink, tiek daug grožio. Spėk pamatyt. Jei nespėji, tai pats kaltas. Nesi čia dabar. Vadinasi, mes ir esame tas grožis. Mes irgi apsprendžiame. Mes duodame kelią matymui ar nematymui. Jei spėjame pamatyt, – gražu, nespėjame – atvirkščiai. Gražu: mokėti pamatyt, išgirst, pajaust, būt atviram, jautriam įvairiems reiškiniams, žmonėms. Dabar įnikau domėtis zen budizmu. Zen budizmo filosofija graži, kaip šios akimirkos skrendantis žiedlapis.

– Pakalbėkime apie vaikus ir meną. Ar vaikai turėtų kuo daugiau vaidinti, ar tai tik pratina juos prie stereotipų, gadina jų vaizduotę?

– Turėtų daugiau vaidinti, nes tai lavina vaizduotę! Jie mėgsta kopijuoti suaugusiuosius, socialinę aplinką, modeliuoti pagal aplinką ir savas situacijas. Galbūt pačias aplinkybes galima keisti, galvoti, kaip aplinkybės daro įtaką vienokiems ar kitokiems veiksmams. Įsivaizduokit, jei pamoka vyktų karo sąlygomis… Aplink sprogsta sviediniai, švilpia kulkos. Visi po mokyklos suolais. Mokiniui reikia nueiti iki lentos, kad galėtų atsakinėti į mokytojo užduodamus klausimus. Kaip jis tai turėtų padaryt: greit, lėtai, slėpdamasis, su šalmu? Arba kitokia situacija. Birža. Ką ir kaip vaikams reiktų daryti vaidinant maklerius? O stereotipus ne patys vaikai sugalvoja. Jie kopijuoja vieni nuo kitų, jiems kalamos į galvą visokios elgesio normos. Pirmiausia draudžiant, o ne pasiūlant alternatyvą. Jie stereotipais persisunkia iš suaugusiųjų, kurie žiūri televiziją. Ši pateikia labai ribotas abstrakčiąsias savokas: meilė, garbė, draugystė. Ji siekia tik komercinių tikslų ir manipuliuoja mūsų sąmone. Tad noriu pasakyti, jog taip pratina prie stereotipų, juos kala kaip vinis pirmiausia į vaiko sąmonę. Rekomenduočiau negaišti televizijai laiko, mokytis iš gamtos, dažniau skaityti knygas ar skirstytis vaidmenimis ir žaisti!

2008-10-26-beying 2008-10-26-beying-kinu-siena-copy

Prie Kinų sienos gastrolių Kinijoje metu

3143 Iš viso matė 6 Šiandien peržiūrėjo

Comments (4)

  1. Ona sako:

    Labai žaviuosi Ryčio intelektu, meile savo profesijai.

  2. Ričardas sako:

    Rytis tikrasis Meistras …

  3. Ričardas sako:

    O ar žinot, kad Kinų siena nuo Kiniečių atsitvert ir pastatyta ?? :)

  4. Zita sako:

    Kartais ieškau informacijos apie Rytį, mano draugės sūnų: kur, ką jis veikia šiuo metu. Žaviuosi jo talentu. Ačiū už šį straipsnį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.