Home » Protakos » Besiformuojančios Lietuvos valstybės gynybinis įrenginys

Besiformuojančios Lietuvos valstybės gynybinis įrenginys

Besiformuojančios Lietuvos valstybės gynybinis įrenginys

Kraštotyrininkas Kęstutis ČEPONIS

Taip archeologas prof. Algirdas Girininkas pavadino Rėkučių įtvirtinimą, esantį Švenčionių rajone, Pakretuonės miške, tarp Žeimenio ir Vajuonio ežerų. Rėkučių gynybinis pylimas pirmą kartą paminėtas okupacinės caro administracijos sudarytame Vilniaus gubernijos archeologiniame žemėlapyje. Jame nurodyta, kad netoli nuo Rėkučių yra 150 sieksnių (319,5 m) ilgio pylimas.

Archeologiniai tyrinėjimai

Rėkučių gynybinį įtvirtinimą 1906 m. tyrinėjo archeologas V. Kaširskis. Tačiau jame nieko neradęs, žinias apie paminklą paliko tik tyrinėjimų dienoraštyje, perduotame į Peterburgą. Jau tuomet dalis pylimo ariant žemę buvo sunaikinta. Vakarinę įtvirtinimų dalį perkirto 1861 m. statytas geležinkelis, sunaikinęs apie 70 metrų gynybinio pylimo.

Rėkučių gynybinį įrenginį 1989 m. iš naujo aptiko Kretuono archeologinė ekspedicija. 1990–1991 m. įtvirtinimą kasinėjo Lietuvos istorijos instituto archeologai Algirdas Girininkas ir Gintautas Zabiela, 1994 m. – Nalšios muziejaus archeologas Vidas Semėnas. Apibendrindamas archeologinių kasinėjimų rezultatus prof. A. Girininkas nurodė, kad „išlikusio gynybinio įrenginio ilgis siekia 845 m, o pylimo aukštis ir šalia esančio griovio gylis nevienodas. Aukščiausia pylimo vieta yra apie 1,1 m (nuo dabartinio žemės paviršiaus), o plotis ties pagrindu svyruoja nuo 5 iki 6,3 m. Šalia pylimo iš šiaurinės pusės, nuo kurios būdavo laukiama priešo antpuolių, yra išlikęs griovys, kurio plotis visoje gynybinio įrenginio dalyje yra 4,5–5,5 m (žr. brėž.).

Tyrinėjant pylimą paaiškėjo, kad po juo iš pušinių rąstų buvo suręsta rentinio formos konstrukcija, o į susidariusius iki 1,5 m tarpus pripildyta smėlio iš greta, šiaurinėje pylimo pusėje, iškasto iki 5 m pločio griovio. Taip susidarė apatinės pylimo dalies karkasas. Karkaso rąstų skersmenys buvo nuo 14 iki 20 cm. Šiaurinį pylimo pakraštį tvirtino gulsčių rąstų eilė. Išorinėje griovio pusėje aptikta ir statmenai į pagrindą įkaltų stulpų liekanų, šie stulpai turėjo sudaryti antžeminę užtvaros dalį, buvusią priešais griovį. Iki 15 cm skersmens stulpai buvo nusmailinti ir 30 cm nuo dabartinio žemės paviršiaus įkalti į žemę. Manoma, kad jie buvo neatskiriama viso gynybinio įrenginio sudėtinė dalis. Griovio šlaitą nuo pylimo pusės ir dalį pylimo stiprino akmenys.“ Kasinėjimų metu ant pylimo buvusios sienos aukštis nebuvo nustatytas, tačiau pagal kitose šalyse aprašytus analogiškus įtvirtinimus vertikaliai įkastų stulpų siena galėjo siekti apie 1,5 metro. Įtvirtinimo aukštis nuo griovio dugno iki stulpų sienos viršaus galėjo siekti iki 5 metrų.

Rėkučių įtvirtinimas buvo skirtas kovoti prieš raitelius. Jei šis gynybinis įrenginys būtų buvęs skirtas pėstininkams kautis su priešo pėstininkais ar raiteliais, tai dviejų kilometrų gynybos linijai būtų reikėję nuo 100 iki 150 gynėjų. To meto Nalšios žemės valdovai dar negalėjo skirti tokio skaičiaus gynėjų nuolatinei gynybai. Gavus žinią apie besiartinantį priešą, įtvirtinimus ginti išvykdavo mobilus raitelių būrys.

Brėžinys iš A. Girininko straipsnio, paskelbto leidinyje „Archaeologia Baltica 8“.

Šaltinis – http://media.bernardinai.lt/o/90fa50379a81b54afe1326eb1356ac6d1105f9bc.jpg

Gynybinio įrenginio svarba

Kalbant apie politinę Nalšios žemės ribą su Sėla, reikėtų kalbėti ir apie taip vadinamą Rėkučių gynybinį pylimą. Nustatyta, kad jį statė keli šimtai žmonių gana ilgą laiką, o tai rodo, kad organizuojant šiuos darbus čia pasireiškė aktyvi politinė (valstybinė) valdžia. Pylimas buvo skirtas gintis nuo priešų iš šiaurės, tai yra jį pastatė Nalšios žemės (Švenčionių pusės) gyventojai. Manau, kad XI–XII amžiuose būtent čia buvo reali politinė riba tarp dviejų kunigaikštysčių, kurių viena priklausė Nalšios žemei, o kita – Sėlai. Plačiau Rėkučių gynybinis pylimas yra aprašytas Aleksandro Graželio straipsnyje „Kas apgins Rėkučių gynybinį įtvirtinimą?“

Archeologo prof. Algirdo Girininko nuomone, Rėkučių įrenginys buvo tik dalis gynybinės linijos, kuri tęsėsi nuo Tauragnų iki Daugėliškio kalvyno. Gynybinę sistemą sudarė piliakalniai ir natūralios gamtinės kliūtys – ežerai, kalnagūbriai, upės. Todėl šiaurės vakarų–rytų–pietryčių kryptimi driekėsi apie 50 kilometrų bemaž tiesi žmonių ir pačios gamtos sukurta gynybinė linija. Dėl pirmo tūkstantmečio pradžios kraštovaizdžio savitumo: miškų, pelkių ir ant aukštų gūbrių esančių piliakalnių, kuriuos jungė sutartiniai laužų signalai, XII–XIII a. staigiai ir nepastebimai įsiveržti priešui į Nalšios žemę iš šiaurės ir šiaurės rytų pusės buvo neįmanoma.

Šioje gynybinėje linijoje galėjo būti ir įtvirtintų piliakalnių, labiausiai tikėtina – Tauragnų ir Ginučių piliakalniai, nes vėliau juose buvo pastatytos medinės pilys. Pažvelgus į žemėlapį su pažymėtais piliakalniais Ignalinos ir Švenčionių rajonuose, gynybinę liniją galima įsivaizduoti buvus net iki Adutiškio rytuose arba Naručio ežero pietryčiuose.

1210 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.