Home » Gallery » Aktualijos » Apie tradicijas ir naujoves prisimenant mirusiuosius

Apie tradicijas ir naujoves prisimenant mirusiuosius

Apie tradicijas ir naujoves prisimenant mirusiuosius

 

Daiva ČEPĖNIENĖ

Pirmoji lapkričio diena – Visų Šventųjų diena, skirta pagerbti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Mūsų šalyje jau seniai tapo įprasta tą dieną prisiminti ir mirusiuosius, nors tikroji Vėlinių arba Mirusiųjų pagerbimo diena žymima lapkričio antrąją. Lapkričio pirmoji – vienintelė metuose šventė, pritraukianti mases žmonių į amžino poilsio vietą – kapus. Uždegtų žvakių liepsnelėmis sušildanti ir nušviečianti tą liūdesiu paženklintą vietą. Vėlinių šventė siejama su tikėjimu. Tačiau įprasta, kad tiek tikintys, tiek ir netikintys šią dieną lanko artimųjų kapus. Tai susikaupimo, rimties diena, turinti senas tradicijas. Nors į mūsų kultūrą atkakliai veržiasi mada šią dieną minėti linksmai, švenčiant tarp jaunimo jau išpopuliarėjusį Heloviną. Tačiau mūsuose vis dar nepamirštamos, vertinamos ir iš kartos į kartą perduodamos nerašytos, bet žinomos senosios tradicijos minėti mirusiųjų dieną lankant artimųjų kapus. Apie mirusiųjų pagerbimo šventės prasmę, besikeičiančias tradicijas pasikalbėjome su Utenos miesto naujosiose kapinėse sutiktomis, betvarkančiomis artimųjų kapus moteriškėmis.

Kalbama, kad anksčiau per Vėlines ant kapų degti žvakutes nebuvo įprasta. XIX amžiuje tam tikrose Lietuvos vietovėse ši šventė buvo minima kitaip – mirusiems ruošiant puotą. Nusinešus vaišių į kapines ir pavakarieniavus, dalis jų buvo paliekama vėlėms. Dabar tradiciškai puošiame artimųjų kapus gėlėmis ir uždegame atminimo žvakutę mus palikusiems.

Utenoje gyvenančios Lionė Janušauskienė ir jos draugė Asta, kaip pačios sako, užaugusios viename bažnytkaimyje. Jų tėvai gyveno vienoje Vyžuonų miestelio gatvėje. Dar vaikystėje užmegztas draugiškas ryšys nenutrūko ir dabar, kai savo tėvų aplankyti jau tenka važiuoti į kapines. Pašnekovėms lapkričio pirmoji – tradicinė diena, kai kapus lanko visi: ir vaikai, ir anūkai. Ir jų net kviesti nereikia. „Nuo senovės yra ta tradicija. Taip darė mūsų tėvai, mes darome ir mūsų vaikai taip pat. Atneša simbolinę gėlytę, žvakę. Susitinkame ne tik prie kapų. Dar pabūname ir namuose, pasikalbame. Tą dieną prisimename visus mirusiuosius: gimines, pažįstamus, draugus. Tai nėra liūdna diena. Išėję žmonės jau istorija“, – apie šios dienos minėjimo tradicijas kalbėjo L. Janušauskienė.

img_0007

Zofija Šimelienė pasisakė už tradicinį laidojimą / Daivos Čepėnienės nuotraukos

Poniai Astai ši šventė taip pat siejasi su tradicija. „Ši diena jau nuo seno minima kaip mirusiųjų pagerbimo šventė. Kai lankomi kapai, meldžiamasi už mirusiuosius. Mums tai įskiepyta tėvų“, – teigė moteris. Ponia Asta apie kapavietės priežiūrą ir puošybą pasakojo, kad visada žiūrinti, ar sodinamos gėlės galės šioje žemėje prisitaikyti. Anot moters, kapų žemėje ne visos gėlės auga. Nors, anot pašnekovės, kapų priežiūrai taip pat didelės įtakos turi ir artimųjų, prižiūrinčių kapus, finansinė padėtis. „Aš nemėgstu, kad kapo teritorijoje būtų darželis. Kad kapelis būtų papuoštas, gėlių reikia nedaug. Kapus puošiu natūraliai ir kukliai“, – teigė pašnekovė. Kalbinta ponia Asta artėjančioms šventėms ant prižiūrimo kapo buvo pasodinusi kelis šalčių nebijančius viržių krūmelius. Anot moters, tiems žmonėms, kurie gyvena toliau ir kapų aplankyti dažnai negali, gera alternatyva – dirbtinės gėlės. Jos dabar tokios, kad sunku ir atskirti nuo gyvų gėlių. „Mes dažnai lankome kapus. Per mėnesį pora kartų. O vasarą net ir kas antrą dieną. Jei pasodini lepesnį augalą, reikia laistyti. Kaime visi vieni kitus pažįsta, todėl aplanko ir kaimynų kapus. Čia, miesto kapinėse, mes nelabai pažįstame kas aplinkui palaidota. Tik paskaitai pavardę ant paminklo, ta pavardė nieko nesako, nepažįsti žmogaus“, – viena kitai antrino moterys.

Atsiradus galimybei Lietuvoje kremuoti mirusiųjų palaikus, po truputį keičiasi ir laidojimo tradicijos. Iš praktinės pusės, kremavimas – viena iš galimybių sumažinti besiplečiančius, ypač didžiųjų miestų, kapaviečių plotus. Urna su pelenais gali būti laidojama žemėje arba kolumbariumo sienoje, kurią planuojama statyti ir Utenos kapinėse. Kalbinama Lionė Janušauskienė teigė, kad visgi būtų gerai kapinėse statyti kolumbariumus. Palaikų kremavimas, anot jos, būdas sutaupyti kapinėse vietos. „Nebelieka artimųjų, vaikai išvažiuoja, nebūna kam prižiūrėti kapus. Per laidotuves nešame tiek gėlių, tiek vainikų. Kapą tiesiog užverčiame gėlėmis. Ir kam to reikia? Geriau gėles žmogui atnešti, kol jis gyvas. Nors aš pomirtiniu gyvenimu netikiu, bet sutinku, kad gėlės ant kapo neleidžia mirusio vėlei išeiti“, – už besikeičiančias laidojimo tradicijas pasisakė Lionė Janušauskienė.

Poniai Astai, priešingai, mirusiojo kūno sudeginimas nėra priimtinas. Mat pašnekovė iš vaikystės vis prisimenanti savo mamos pastabą ir įspėjimą: „Mažai kalbi poterių, kai numirsi, degsi pekloje.“ Iki dabar moteris su pasibaisėjimu prisimena ir per televiziją rodytą Indijos lyderės Indiros Gandhi sudeginimą. „Dabar tas populiarėjantis kremavimas – tai pekla ant žemės, pasidarė tradicija. Ant žemės sudegintam žmogui jau ir į peklą keliauti nebereiks“, – juokavo ponia Asta.

Zofija Šimelienė, kapinėse kaip tik sodino našlaites ant velionio vyro kapo. Jai lapkričio pirmoji – šventė kai galima susitikti, pasikalbėti su mirusiais. Nors moteris savo vyrą palaidojusi prieš 6 metus, anot jos, tie žmonės niekada nepasimiršta. „Visada norisi ateiti ir pasikalbėti. Aš kiekvieną savaitę ateinu. Turiu ką išsakyti, noriu pasiguosti. Nors atmintyje liko ir gerų, ir blogų prisiminimų, bet bartis čia atėjus netinka“, – atviravo Zofija Šimelienė. Moteris pasakojo, kad šią dieną, sulaukusi savo vaikų, lanko kapus. Nors yra tikinti ir į bažnyčią einanti kiekvieną sekmadienį, lapkričio pirmąją į bažnyčią nesuspėjanti. Anot moters, aplankius vyro kapą Utenoje, tą dieną dar važiuoja aplankyti ir savo tėvų kapus, susitikti su giminėmis. „Mėgstu kapą puošti žydinčiomis gėlėmis. Žvakutę uždegu kiekvieną kartą atvažiavusi. Be žvakės niekada neinu į kapus. Manau velionio sielai, jo vėlei reikia šviesos. Atėjusi į kapines aplankau ir kaimynės, draugės kapus.“ Ponia Zofija Šimelienė išreiškė nuomonę ir apie besikeičiančias laidojimo tradicijas. Moteris neslėpė, kad ji pati nenorėtų būti kremuota ir priimtinesnis jai yra tradicinis laidojimo būdas.

img_0013 img_0010 img_0016 img_0002

1822 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Na nelabai tos tradicijos ir keičiasi, labai gerai, kai yra kas suplanuoja laidotuves greitai už artimuosius, kuriems labai sunku nelaimės akimirką. Ankščiau turėdavai viską pats pasidaryti, kiek daug sunkumų kildavo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.