Home » Gallery » Veidai » Modelio darbą uteniškė pradėjo svajonių Japonijoje

Modelio darbą uteniškė pradėjo svajonių Japonijoje

Modelio darbą uteniškė pradėjo svajonių Japonijoje

.

Greta RUŠĖNAITĖ

Visi mėgstame pasvajoti. Vienos svajonės būna mažos ir greitai įgyvendinamos, kitos – didelės, ir atrodo, jog jos niekada nepavirs realybe. Šio straipsnio herojė 17-metė uteniškė Ignė ASTRAUSKAITĖ nuo pat vaikystės svajojo apie Japoniją. Ir vieną dieną jos svajonė pavirto realybe… Tiesa, netikėtai. Palydėjus draugę į modelių atranką atrinko ją pačią, ir pirmoji kelionė į užsienį buvo… Japonija! Tad kalbinau jau dvi vasaras ten praleidusią Ignę apie šios šalies kultūrą, žmones ir modelio darbą.

Papasakok apie save keliais sakiniais.

Mokausi Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje. Pernai baigiau Utenos dailės mokyklą. Man labai patinka menas ir sportas, laisvalaikiu mėgstu žaisti tinklinį ir krepšinį.

Kaip patekai į modelių atranką?

Pamačiau skelbimą žurnale. Tuomet pasiūliau draugei kartu nueiti į atranką. Nors nieko nesitikėjome, norėjome tiesiog pamatyti, kaip vyksta tos modelių atrankos. Jau nuo pat pradinių klasių girdėjome apie modelius iš mokytojų, tačiau visuomet šį užsiėmimą supratau kaip juokus ir nerimtą darbą.

Papasakok apie kelionę į Japoniją.

Pirmosios kelionės į Japoniją metu joje praleidau 2,5 mėnesio. Į šią šalį dar kartą keliavau praėjusią vasarą. Tačiau šįkart ten praleidau net 4 mėnesius. Gyvenau dviejuose miestuose: Tokijuje ir Osakoje. Viskas nepaprastai skiriasi: kultūra, žmonės, tradicijos, gamta, architektūra… Šia šalimi žavėjausi nuo pradinių klasių, visuomet jaučiau prisirišimą prie šios kultūros, o dabar įsitikinau, jog neklydau. Visi žmonės labai draugiški, mandagūs, malonūs, visuomet prieina ir paklausia, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos (net jeigu nemoka anglų kalbos!). Japonai labai gerbia kitataučius, kartais netgi atrodo, jog per daug. Gamta neapsakomai saugoma ir tvarkinga. Nė karto nemačiau numestos šiukšlės, nors ir nėra šliukšliadėžių. Visi nešasi jas į namus ir ten išmeta. Gamta taip pat labai gerbiama, yra net tokios nacionalinės šventės kaip kalnų, vandenyno diena… Taip pat ši šalis turi įdomias tradicijas, pavyzdžiui, įėjus į namus yra plotelis grindų, kuris yra žemiau nei visos likusios grindys – ten visuomet reikia palikti batus. Tradiciniuose pastatuose galima stumdyti sienas, taip pat padidinti ar sumažinti kambarius. Dažniausiai viskas labai suspausta, nes nėra daug vietos. Japonų kalboje yra apie 10 skirtingų būdų atsiprašyti, jie visuomet už viską atsiprašinėja. Tai man buvo labai keista ir neįprasta. Pagrindinis maistas – jūrų gėrybės, tačiau aš pati nevalgau žuvies, todėl šia tema neturiu ką labai pridurti. Na, nors mėsa yra tikrai kokybiška. Jie užsiaugina labai nedaug vaisių ir daržovių patys, todėl pas juos tai brangu. Ypač obuoliai. Pas mus įprasta turėti namuose obuolių ir nusipirkti kartais net kilogramais jų parduotuvėje už labai nedidelę kainą. O ten juos pardavinėja po vieną, supakuotus į apsauginį tinklelį, ir vieno obuolio kaina siekia nuo 5 iki 8 eurų. Tai mane labai nustebino. Labiausiai man patiko tai, kaip japonai saugo, prižiūri gamtą, ir kokie mandagūs yra žmonės.

Visą interviu skaitykite ketvirtadienio, lapkričio 3 d. „ Utenos apskrities žiniose“

16

Ignė Astrauskaitė viename iš Japonijo parkų / Asmeninio albumo nuotraukos

7

18

3

19

25

1660 Iš viso matė 4 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.