Home » Pro dienų prizmę » Padedantys gyventi

Padedantys gyventi

Padedantys gyventi

.

Stepas EITMINAVIČIUS

Mirusieji mums irgi padeda gyventi. Ne vienas ne vieną kartą yra tai pajutęs. Tokius atvejus kartais ar dažnai priimame kaip savaime suprantamus: o kaip gali būti kitaip… Juk neturėtų dingti buvęs vidinis ryšys, buvę žodžiai, kuriais mes gydėme kitus ir patys gydėmės. Juk neturėtų dingti daiktų, kuriais naudojosi mums artimi žmonės, šiluma, šviesa. Stabtelime prie buvusių pokalbių, prie buvusių kelionių kartu, prie kavos ar arbatos gėrimo valandėlių. Atgyja gestai, mimika, reiškiantys pritarimą ar suabejojimą. Ir tada, ir dabar vien nuo tų epizodų mes galime pasijausti stipresi. Nes nepraradom mylimų žmonių visam laikui. Mums paliekama galimybė bendrauti kitaip.

Kai būna labai smagu ar liūdna, neretai atsigręžiame į buvusius bendrakeleivius, tarsi norėdami sužinoti jų nuomonę, tarsi laukdami pritarimo ar perspėjimo: nesuklysk, nepulk stačia galva, dar palauk… Tokios akimirkos labai brangios.

Vasarą draugas nusivežė į savo kraštą – Kėdainius. Ėjome, važiavome rašytojo, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo keliais, takais. Ir vis sustodavome kapinėse, ir vis atgydavo gyvenusiųjų balsai. Mums vėrėsi ne tik Česlovo Milošo giminės istorijos. Galvojome apie vieną žymiausių dievdirbių, kryžių skaptuotojų Vincą Svirskį: jo darbus, poveikį kitiems. Būdami Paberžėje turėjome dar vieną progą suvokti, ką gali vienas žmogus – Tėvo Stanislovo darbų bei minčių amžinumas neginčijamas. Jau vien šie žmonės gali pakoreguoti mūsų mintis bei veiklą.

Penkeri metai be poeto Justino Marcinkevičiaus. Bet su šio menininko tiesomis, kurios ne kartą leidžia susikaupti, pataria, kaip elgtis susidūrus su abejingumu, veidmainiavimu, chamizmu. Pataria, kaip matant negatyvius dalykus ginti pozityvius žingsnius.

Įdomu tai, kad padėti gali ir tie, kurių nepažinojome. Labai dažnai galvoju apie savo senelį, kuris mirė, kai mamai buvo dveji metai. Sukuriu jo trumpo gyvenimo epizodus, dialogus, monologus, ir tai mane stiprina.

Einu per Uteną prisimindamas, kur kada esu gražiai pasikalbėjęs su jau išėjusiaisiais. Aukštakalnis man nuolat primena mokytojas Aldoną Grigaravičienę ir Nijolę Ilčiukaitę. Labai aiškiai girdžiu jų balsus tiek iš praeities, tiek iš dabarties. Prieš A. ir M. Miškinių viešąją biblioteką – namas, kuriame gyveno mokyklos direktorė Stefanija Kačkaitė. Jos balsas vis dar girdimas.

Mirusieji irgi padeda gyventi. Kitaip negali būti, nes tęstinumas privalo egzistuoti, turi išlikti meilė, pagarba.

1111 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.