Home » Protakos » Senųjų receptų knyga

Senųjų receptų knyga

Senųjų receptų knyga

.

Audronė BEREZAUSKIENĖ

Lietuviškos spaudos draudimo laikais, daugiau kaip prieš 120 metų, išleista pirmoji lietuviškai parašyta ir iki šių dienų išlikusi kulinarijos knyga „Lietuvos gaspadinē, arba Pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo dovanas“. Pirmą kartą knygelė išleista 1893 m. kaip laikraščio „Ūkininkas“ priedas. Ją parašė Roblių k. (Rokiškio r.) gimusi, Anykščių krašte Griežionėlių dvarelyje gyvenusi pirmoji mūsų literatūroje moteris –prozininkė Liudvika Didžiulienė-Žmona (mergautinė pavardė – Nitaitė) (1856–1925).

Dar būdama dvylikos metų Liudvika jau žinojo šeimininkavimo paslaptis – ne tik virė, kepė, verpė ir audė, bet savo patarimus dalijo ir kitoms kaimo moterims. Sudėjusi savo maisto gaminimo patirtis L. Didžiulienė išleido knygą, skirtą jaunoms šeimininkėms. Knygos prakalboje autorė rašė: (tekstas netaisytas, originalus, iš knygos, išleistos 1893 m.) „Tamstos ne viena, jaunos mano gaspadinėlės, išvydusios šias knygeles, pasakysite:„oi, kam čia man jų reikia, aš ir be knygų moku gaspadinauti, o čia da nauja išlaida, nereikėjo mano motinėliai – nereikia nė man: kaip išvyrsiu, teip pavalgysiu…“ O aš tamstoms pasakysiu, kad būtinai reikia pasimokinti, nors iš knygelių, o išlaida čia visiškai maža, palyginus su visoms nereikalingoms tamstų išlaidoms. Matote, kad svietas eina vis pirmyn ir pirmyn. Nebepakanka jau šiupinio, stakanio, sarienės ir paprastų ragaišių…<…> Šioje knygelėje rasite aprašyta keliatą valgių, lengvai ir pigiai sutaisomų. Viskas darosi iš naminių daiktų, tik druska, pipirai, cukrus ir keli kiti mažmožiai reikia pirkti. Išpildykit, kaip parašyta, o aš užstoviu, kad jeigu iš pirmo karto nenusiduos, tai iš antro karto tikrai pasiseks.“

L. Didžiulienė mėgdavo paklausinėti kaimo moterų, kur jos išmoko tokias gardžias dešras padaryti, tokius skanius sūrius suslėgti, šios atsakydavo, kad iš knygos „Lietuvos gaspadinė“, visai nežinodamos, kad jas kalbina pati knygos autorė. Papildžiusi ir parengusi „Lietuvos gaspadinę“ antram leidimui, knygelės pabaigoje autorė parašė: „Pažadinta ir padrąsinta žodžiais vieno labai garbingo Lietuvio, parašiau šias knygeles. Dyvai, kad man iki šiolei neužėjo ant mislies, kad tai išties daugeliui gali būti naudinga. Taigi, jei tos mano knygelės ras skaitytojus ir bus anų maloniai priimtos, ne man, bet garbiam S. B. teesti dėka ir garbė.“

Pasak Anykščių krašto rašytojų M. Telksnytės ir V. Račkaičio, tyrinėjusių L. Didžiulienės-Žmonos rašytinį palikimą, S. B. tai – Silvestras Baltramaitis (1841–1981), bibliografas, etnografas, dirbęs Peterburgo viešojoje bibliotekoje, parengęs nemažai lietuvių bibliografijos ir etnografijos darbų, pasirašinėjęs B. Žiemkenčiu, Dagiliu, Juodulaičiu ir kitais slapyvardžiais. S. Baltramaitis, pasivaišinęs L. Didžiulienės dešromis, skilandžiais, ėmė ją įkalbinėti parašyti knygą apie valgių gaminimą. Pasak M. Telksnytės, jis tol nedavęs ramybės savo laiškuose, kol Liudvika ėmėsi darbo. L. Didžiulienės knyga sulaukė didelio šeimininkių dėmesio. 1893 m. ji buvo papildyta ir išleista dar kartą. Išlikusių knygų antraštiniai duomenys rodo, kad knyga buvo išleista dar 1895 m., 1904 m., 1913 m. ir 1927 m. 1904 m. knygelė sulaukė net trijų leidimų. Antrasis ir trečiasis – 1904 m. bei 1913 m. ir 1927 m. leidimai – jau išleisti šiek tiek pakeistu pavadinimu: „Gaspadinystės knyga, arba Pamokinimai kaip prigulinčiai yra sutaisomi valgiai“. 1927 m. knygoje, išleistoje jau po autorės mirties, nenurodyta Žmonos autorystė, nelikę knygoje nei autorės rašytos Prakalbos bei Užbaigos, tačiau knygos pavadinimas ir joje skelbiami receptai akivaizdžiai rodo, kad tai ta pati L. Didžiulienės receptų knyga.

Knyga „Lietuvos gaspadinė“ šiuo metu jau yra bibliografinė retenybė, tačiau ją galima rasti skaitmeninėje laikmenoje portale http://www.epaveldas.lt/e_klasikos-paieska. L. Didžiulienės spausdintų receptų knygų originalai saugomi didžiosiose Lietuvos bibliotekose: Nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Kauno technologijos universitetų, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose.

Elektroniniai katalogai rodo, kad 1927 m., jau po autorės mirties, išleistos knygelės vienas egzempliorius yra saugomas Klaipėdos universiteto bibliotekoje. Knygoje yra spaudas, įrodantis, kad knyga anksčiau priklausė dr. Kaziui Pemkui. Nuo 1997 m. KU bibliotekoje kaupiama Lietuvių išeivijos veikėjo, bibliofilo, medicinos mokslų daktaro K. Pemkaus biblioteka, kurioje saugomos knygos ir archyviniai dokumentai. Daug literatūros K. Pemkus sukaupė rinkdamas medžiagą Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos istorijai. Rinkdamas šią medžiagą K. Pemkus aplankė daugybę bibliotekų, susipažino su įvairiais lietuvių išeiviais. Dauguma jų perdavė K. Pemkui savo sukauptus archyvus. Nemažai knygų, kitų leidinių ar jų kopijų K. Pemkus gavo Pensilvanijos universitete. Kolekcininkas bendradarbiavo su Vilniaus universiteto bei Lietuvos nacionaline M. Mažvydo bibliotekomis, sovietmečiu veikusiais Knygų rūmais, keitėsi leidiniais. Daug knygų jį pasiekdavo iš įvairių asmenų, gyvenusių Lietuvoje. Iš kur į jo kolekciją pateko L. Didžiulienės-Žmonos receptų knyga, išleista 1927 m., šiandien atsekti nelengva, tačiau peržiūrėjus Lietuvos bibliotekų elektroninius katalogus, tenka pastebėti, kad minėtų metų leidimo knygas turi tik trys Lietuvos bibliotekos. 1927 m. leidimo Žmonos knygos dar yra saugomos Kauno Technologijos universiteto ir Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekose.

1895 m. leidimo L. Didžiulienės knygą savo asmeninėje bibliotekoje yra išsaugojusi Rita Chlebauskienė, gyvenanti Radviliškyje. Knygelės savininkė ją paveldėjo iš savo močiutės, gyvenusios Žemalės k. (Mažeikių r.). Jos močiutė šią knygelę gavo iš savo mamos. Apie išsaugotą knygelę R. Chlebauskienė štai ką papasakojo: „Mano istorija su šia, man brangia knygele yra tokia: aš šią knygelę perėmiau iš savo babunelės, o ši, ko gero, iš savo mamos, nes babunelė gimusi 1905 m. Žemalės k. (Mažeikių r.) t. y. 10 metų po knygelės išleidimo. Knygelė buvo be pradžios ir antraštinio lapo, todėl aš ilgai nežinojau, kas ir kada ją parašė. Pradėjau ieškoti informacijos internete ir radau L. Didžiulienės-Žmonos knygos kopiją, kuri visiškai sutampa su mano knygelės 22, 23, 24, 25 puslapiais. Todėl manau, kad mano knygelė yra 1895 m.“ (Kalba netaisyta – A. B.).

1904 m. trečio leidimo Žmonos knygą išsaugojo Klaipėdoje gyvenanti Antanina Rėpšienė. Knygos savininkė ją paveldėjo iš savo vyro Jurgio Vytauto Rėpšaus, gyvenusio Juodeikių k. (Skuodo r.). Jos vyras knygelę gavo iš savo tėvo Dominyko Rėpšaus. Nuo 2016 m. spalio 24 d. ši knyga jau yra Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos nuosavybė. Knygos antraštiniame lape parašyta, kad knygą Tilžėje išleido P. Mikolainis (1868–1934) – knygnešys, leidėjas, publicistas, kuris dar būdamas 18 metų, nuo 1887 m. užsiėmė caro valdžios uždraustos lietuviškos spaudos gabenimu į Lietuvą. Buvo pasivadinęs ir Petru Makalojumi. 1891 m. jam pavyko gauti pasą Motiejaus Noveskio pavarde ir įsidarbinti pas spaustuvininką J. Schoenkę. 1900 m. pasitraukęs į Mažąją Lietuvą, apsigyveno Ragainėje, vėliau persikėlė į Tilžę. L. Didžiulienė savo prisiminimų knygoje „Ką aš beatmenu“ rašė, kad jų namuose lankydavosi nemažai svečių, įvairių interesantų. „Buvo kartą atvažiavęs ir p. Noveskis-Mikolainis iš Tilžės literatūros reikalais.“ Akivaizdu, kad pažintis su P. Mikolainiu turėjo įtakos L. Didžiulienės knygų leidybai.

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos darbuotojos tradiciškai gamina patiekalus iš šios receptų knygos. Bibliotekininkai organizuoja patiekalų konkursus. Pirmasis toks konkursas įvyko 2009 m. kovo 16 d. Griežionėlėse (Anykščių r.), Didžiulių šeimos sodyboje, kur prieš daugiau kaip šimtą metų gyveno knygelės autorė, o dabar veikia Didžiulių muziejus. Viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vyresn. bibliotekininkė Ligita Matulienė iškepė patiekalą „Legumina iš bulbių“. Legumina sulaukė gero kolegų įvertinimo ir didelio susidomėjimo. Originalo kalba patiekalo „Legumina iš bulbių“ receptas skamba taip: „Dešimtį karštų bulbių nulupus, arba išvirus nuskustas, trinti su ketvirtadaliu svaro sviesto, pridedant keturis kiaušinius, ir keturis trynius; išplakus įdėti du šaukštus cukraus ir, putas nuo keturių kiaušinių sumaišyti ir kepti.“ Pagaminti tokį patiekalą pigu, o svečiams gražu ir skanu valgyti. 2013 m. gegužės 7 d. šis viešosios bibliotekos skyrius šventė įkurtuves naujame bibliotekos pastate. Kraštotyrininkės savo kolegas skyriuje pasitiko su „Legumina iš bulbių“. Jau tradicija tapo ir atvykstančius į biblioteką svečius pavaišinti šiuo patiekalu. Anot VU Komunikacijos fakulteto docento, kulinarinio paveldo tyrinėtojo dr. Rimvydo Laužiko, L. Didžiulienės knyga „Lietuvos gaspadinē, arba Pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo dovanas“ ne tik pirmoji žinoma ir išlikusi lietuviška gastronominė knyga, bet ir pirmoji pakankamai originali receptų knyga, kuri atspindi pasiturinčių valstiečių gastronominę kultūrą.

lietuvos-gaspadine-krastotyrininkes-vaisina-svecius-legumina-is-bulbiu

L. Didžiulienė ne tik pirmosios lietuviškos patarimų šeimininkėms knygos autorė – ji pirmoji lietuvė moteris beletristė, debiutavusi spaudoje 1892 m. Tik po poros metų spaudoje pradėjo reikštis G. Petkevičaitė-Bitė, po to Žemaitė (J. Beniuševičiūtė-Žymantienė), Šatrijos Ragana (M. Pečkauskaitė), Lazdynų Pelėda (seserys S. Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė ir M. Ivanauskaitė-Lastauskienė). L. Didžiulienė rinko ir skelbė tautosaką, prisiminimus apie A. Vienažindį, A. Strazdą, kun. K. Kozmianą, V. Ažukalnį-Zagurskį. Gyvenimo pabaigoje, paraginta Tumo-Vaižganto, rašė savo pačios prisiminimus, kurie knyga Ką aš beatmenu“ buvo išleisti jau po autorės mirties. Knygoje daug vertingos medžiagos iš autorės vaikystės ir vėlesnių jos gyvenimo laikų, nemažai žinių iš lietuvių etnografijos bei XIX a. pabaigos kultūrinio judėjimo, aprašyti žmonės, kuriuos autorė artimai pažinojo.

L. Didžiulienė tiek savo publicistika, tiek grožinės literatūros kūriniais pirmiausia siekė įgyvendinti švietėjiškus uždavinius. Būdama visuomenininke, ji labiausiai vertino ir literatūros visuomeniškumą. Laikydama švietimą tautos atgimimo pagrindu, L. Didžiulienė rūpinosi švietimu ir kartu inteligentijos ugdymu, liaudies etikos diegimu. Jos receptų knyga įdomi ir kaip bibliografinė retenybė, ir kaip etnografinis, daugiau kaip šimto metų lietuvių buities dokumentas, parodantis mūsų kalbos būseną spaudos draudimo metu, išlaikęs tuo laiku vartotus indų, valgių, prieskonių, svorio ir kiekio matų pavadinimus. „Lietuvos gaspadinė“ neprarado savo praktinės reikšmės ir šiandien.

1786 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.