Home » Gallery » Veidai » Emilijos gyvenimo misija

Emilijos gyvenimo misija

Emilijos gyvenimo misija

.

Elvyra SABALYTĖ

„Pagaliau įvykdžiau savo gyvenimo misiją, – taip po kelionės į už dviejų tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos nutolusią motinos tremties bei savo gimimo vietą netoli Uralo kalnų kalbėjo uteniškė verslininkė Emilija Tūbienė. – Seniai galvoje kirbėjo ši mintis, tačiau viena važiuoti nedrįsau, o daugiau su kuo keliauti neturėjau. Labai troškau pamatyti tas vietas, kur vargo mano tėvai, pavaikščioti tais takais, kur jų vaikščiota, kur aš pati atėjau į pasaulį. Kai šią kelionę suorganizavo kartu su manimi važiavę Liuksemburge gyvenanti duktė Asta Stalauskienė su vyru Šarūnu, džiaugsmui nebuvo ribų.“

Motiną ištrėmė su trimis vaikais

Apie tai, kad gimė tremtyje, Komių Respublikos Jusvinsko rajono Agišovo kaime, Emilija sužinojo pradėjusi eiti į mokyklą, kai reikėdavo nurodyti gimimo vietą. Daugiau detalių apie šeimos gyvenimą tremtyje ji nežino iki šiol, nes bandymai ką nors apie tai sužinoti atsimušdavo į absoliučią tėvo tylą. Mamos Onos ji neteko būdama vos šešerių metų.

Emilija yra kilusi iš Molėtų rajono Kaniūkų kaimo. Jos tėvas Steponas Jurevičius nekentė tarybų valdžios, todėl nestojo į kolūkį, protestuodamas prieš tarybinę santvarką slapstėsi tvarte po mėšlo krūva įrengtame bunkeryje. Valstietis, kaip ir daugelis to meto žmonių, tikėjo, kad vieną dieną ateis amerikonai ir išvaduos Lietuvą iš rusų. Į tremiamų žmonių sąrašą šeima pakliuvo dėl to, kad šeimos galva buvo nelojalus tarybinei santvarkai. Jurevičius įskundęs kaimynas po to greitai kartu su broliu išvyko į Kaliningradą ir daugiau niekada nepasirodė savo gimtinėje.

Tuo metu, kai Emilijos motina su vaikais buvo išvežta iš namų, tėvas lindėjo bunkeryje. Tą pačią dieną jis atskubėjo į Utenos geležinkelio stotį, kad galėtų kartu važiuoti į tremtį, tačiau jo niekas net neprileido prie namiškių. O. Jurevičienė gyvuliniame vagone į Permės sritį, esančią netoli Uralo, buvo ištremta su trimis vaikais – ketverių metų Brone, dvejų metų Albinu ir šešių mėnesių Algiu, kartu gyvenusia anyta Elena Jurevičiene bei jos 13 metų sūnumi Vaclovu. Be kaltės kalti žmonės tais laikais tremčiai būdavo pasmerkiami be jokio teismo.

Už bandymą pabėgti – kalėjimas

Agišovo lageryje gyveno 600 įvairių tautybių tremtinių, ne tik lietuvių, bet ir ukrainiečių, rusų. Tremtiniai glaudėsi vėjo perpučiamuose mediniuose barakuose, kuriuose nebuvo net vandens, jo žmonės pasisemdavo iš upelio. Tik vėliau buvo iškastas šulinys. Kad išmaitintų vaikus, Emilijos mama miške kirto egles. Duonos, kuri buvo vienintelis atlygis už šį pragarišką darbą, galėjo gauti tik nukirtusi atitinkamą skaičių eglių. Vienoje iš tų laikų išlikusioje nuotraukoje nudriskusi O. Jurevičienė stovi miške savo pačios nusipintomis vyžomis, segėdama suplyšusia, lopais nusėta šimtasiūle. Duktė apgailestavo, kad negali parodyti šios nuotraukos, nes ją išsivežė tremtinės anūkės.

Neištvėrusi baisių gyvenimo sąlygų ir nuolatinio žmogiško orumo žeminimo, 1946 metų pavasarį O. Jurevičienė su trimis mažamečiais vaikais ryžosi bėgti iš tremties vietos, kuri buvo bekraštėje taigoje. Emilijos spėjimu, tėvo brolis ir močiutė liko lageryje tikriausiai dėl to, kad nukreiptų prižiūrėtojų dėmesį. O. Jurevičienei pavyko pasiekti gana toli nuo barakų esančią upę, nes bėglę tikriausiai kas nors galėjo pavėžėti. Bandymas pabėgti baigėsi nesėkme, nes lietuvę, besiprausiančią upėje, pastebėjo barakų prižiūrėtojas, ieškojęs kitų bėglių. Moteris su trimis vaikais buvo prilyginta didžiausiai nusikaltėlei. Ji dvejiems metams buvo uždaryta į kalėjimą, du jos vaikai pateko į internatą, mažiausias atsidūrė ligoninėje.

Vaikai spėjo primiršti motiną

„Tikriausiai mama ryžosi bėgti dėl vaikų, kurie gyvendami pusbadžiu buvo labai nusilpę ir sulysę, nuolat sirgo. Ji vylėsi, kad vaikai internate bent bus sočiau pavalgę, – svarstė Emilija. – Baisu net pagalvoti, bet būdama kalėjime ji nežinojo, kur yra jos vaikai.“ Emilijos vyresnėliui broliui Albinui ir seseriai Bronei visam gyvenimui į atmintį įsirėžė mamos suėmimas taigoje. Kad barakų prižiūrėtojai jų neatskirtų nuo mamos, vaikai rankomis apsivijo jos kojas, tačiau prižiūrėtojai brolį ir seserį plėšte nuplėšė nuo jų.

Per dvejus metus vaikai primiršo motiną, ypač Bronė, kurią motinai pavyko susigrąžinti prabėgus tik ketveriems metams nuo suėmimo. Mergaitę per tą laiką kažkas norėjo įsiduk­rinti. Ji pasakojo, kad kai po ketverių metų išvydo mamą, ši jai nieko nebereiškė. Prabėgus penkeriems metams tremtyje į lagerį atvažiavo ir tėvas. Bronė pradžioje jo irgi nepripažino kaip tėvo, šalinosi. Atvykus tėvui šeima kiek atsitiesė. Šeimos galva išarė dirvą, nupirko karvę. Didelė paspirtis buvo ir iš Lietuvos siunčiami siuntiniai, keldavę didžiulį džiaugsmą.

Tremtyje gimusi Emilija į Lietuvą 1956-aisiais grįžo neturėdama nė metukų, o po kelių mėnesių ji sulaukė dar vieno brolio – Rimanto. Namuose tremtinių niekas nelaukė išskėstomis rankomis. Šeimos namas buvo sudegęs, todėl pradžioje Jurevičiai kartu su penkiais vaikais glaudėsi po gaisro išlikusioje kamaroje, sujungtoje su tvartu.

„Gerai pamenu, kaip 1960 metais įsikėlėme į tėvo pastatytą naują namą, – prisiminimais dalijosi Emilija. – Iš Rusijos buvom atsivežę blakių, kurių buvo neįmanoma išnaikinti, todėl visi vaikščiojom nusikasę iki raudonumo. Blakių pavyko atsikratyti tik iš naujo ištinkavus namo sienas.“

8

Jautėsi kaip savo namuose

Beveik pasiekę kelionės tikslą, lietuviai pirmiausia užsuko į Saldutiškio dydžio Kuproso miestelio vykdomąjį komitetą išsiaiškinti, kaip taigoje surasti Agišovo kaimą, kuriame buvo tremtinių lageris. Čia jie sužinojo, kad Agišove iš barakų seniai neliko nė pėdsako, ir, išskyrus plytinčią laukymę, gali nesitikėti ką nors pamatyti. Paslaugios darbuotojos susisiekė telefonu su tas vietas puikiai žinančiu vyru, bet jis dėl prastos sveikatos palydėti atvykėlius į taigą atsisakė. Pagrindinis tolimos kelionės tikslas nusigauti į tremties vietą pakibo ant plauko.

Tada lietuvių trijulė patraukė į ambulatoriją. Jo darbuotojos dėka pavyko susipažinti su medžiotoju Aleksejumi Mažajevu, gimusiu Agišovo kaime. Jo mama Agišovo mokykloje dirbo mokytoja. Vyras pradžioje irgi nesiryžo lydėti lietuvių, nes tvoskė 30 laipsnių karštis, o eiti reikėjo toli. Vis tik naujasis pažįstamas sutiko leistis į kelionę.

Pirmiausia A. Mažajevas lietuvių pasiteiravo, ar imti kartu šautuvą. Iš džiaugsmo su viskuo sutikusi Emilija pasakė, kad nereikia. „O jei meška užpuls?“ – perklausė medžiotojas. „Tada nesupratau jo klausimo, ne tas galvoje buvo. Jei būčiau žinojusi, visi paeiliui būtume šautuvą nešę, nes einant taiga Aleksejus parodė, kur gulėta meškos.“

Buvo karšta diena, todėl žliaugte žliaugė prakaitas, įkyriai puolė uodai, o atvykėliai net vandens pasiimti pamiršo. „Pagaliau, sukorę 8 kilometrus, pasiekėme laukymę, tiksliau, mano gimtinę, kurioje stovėjo barakai. Ašaros pradėjo ristis upeliais, juk čia tiek dirbta mano mamos, vargta net 10 metų, – pasakojo Emilija. – Gal 20 hektarų užimančioje laukymėje neaptikome nė mažiausio ženklo, jog čia kadaise gyveno tremtiniai. Laukymėje veši iki juosmens užaugę žolynai ir auga daugybė juodųjų serbentų krūmų. Nors dalį serbentų buvo spėję nuvalgyti miško žvėrys, gimtinės uogų užteko ir mums prisiragauti.“

Emilija Agišove pasijuto visiškai sava, juolab kad sutiko daug puikių vietinių žmonių: „Atrodė, kad galėčiau ten gyventi. Gamta kaip pas mus – auga beržai, eglės, alksniai, ir žolė tokia pati želia, ir saulė šviečia kaip Lietuvoj. Kai gėriau vandenį iš upelio, iš kurio gerdavome būdami tremtyje, o mama jame ir rūbus skalbdavo, man tai prilygo šventam reikalui. O gal tai buvo įtaiga?..“

Lauktuvių – juodųjų serbentų šakelės

Ką parvežti artimiesiems lauktuvių iš gimtųjų vietų, buvusiai tremtinei ilgai sukti galvos nereikėjo. Minėtoje laukymėje moteris prisilaužė juodųjų serbentų krūmų šakelių. Vandenyje pamerktos šakelės jau išleido šaknis, todėl pavasarį beliks jas pasodinti.

„Aleksejaus paprašėme, kad mus nuvestų į kapines, kurios nė iš tolo neprimena mūsiškių kapinių,– pasakojo Emilija. – Kapinės ten netvarkomos, užaugusios mišku ir užžėlusios žole. Rusų kapavietes žymi iš armatūros suvirinti antkapiai, ant kurių radome paliktų rožinės spalvos dirbtinių gėlių. Pavyko rasti ir tris katalikų kapus, ant jų pastatyti metaliniai kryžiai. Ant šių kryžių užrišome tautines juosteles. Aleksejus pasakojo, kad beveik visus palaikus iš kapinių į Lietuvą perlaidoti išsivežė tremtinių giminės.“

Atvykėliai aplankė ir kalėjimą, kuriame buvo įkalinta O. Jurevičienė. Dar 300 kilometrų jie nuvažiavo dėl to, kad pamatytų lagerį „Permė-36“, kuriame kalėjo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kunigas Alfonsas Svarinskas bei daugybė kitų tautiečių. Iki šių dienų išlikusiame lageryje yra įrengtas muziejus. Užsuko lietuviai ir į Permėje esančią senąją geležinkelio stotį Nr. 1. Į ją atvežti tremtinai buvo varomi į šalimais stoties tekančios Kamos prieplauką ir plukdomi į tremties vietas.

Baigusi pasakojimą apie svarbiausią savo gyvenimo kelionę Emilija pasidžiaugė kartu su ja keliavusios dukters Astos šeima, auginančia tris atžalas. Liuksemburge įsikūrusi lietuvių pora, puoselėjanti lietuvybę, niekada nebuvo nutolusi nuo savo šaknų, nepamiršta tautinių tradicijų ir papročių. Asta kartu su vyru Šarūnu dirba Europos Sąjungos Teisme teisininkais. Kai mama Asta klausia vaikų, kur jie norėtų važiuoti per atostogas, nė vienas nereiškia noro apsilankyti Italijoje ar Ispanijoje, ir choru šaukia: „Į Lietuvą!“

11

Emilija Tūbienė su dukra Asta ir žentu Šarūnu / Asmeninio albumo nuotraukos

6

Taigoje

9

7

Rusijos vaizdelis

2-copy

Rusijos pažadas

1-copy

Jūreiviai švenčia

4-copy

 

 

1920 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.