Home » Protakos » Emos gyvenimo pasaka

Emos gyvenimo pasaka

Emos gyvenimo pasaka

.

Raimondas GUOBIS

Jau ilgai, daugiau negu dvidešimt metų, pažįstu tautišką, patriotišką, tarsi iš amžių glūdumos, didžia išmintimi savo raštuose bylojančią rašytoją Emą Mikulėnaitę, kuri visai nesenai atšventė solidų aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Susitikome kadaise saulėtą ir alsią vasaros popietę „po obela“ jos numylėtoje jaukioje sodyboje netoli upės Niūronyse. Jau iki tol skaičiau,  ir dabar skaitau jos vis naujas ir naujas knygas, o labiausiai pernai pasirodžiusią – apie beprotiškai nuostabų jos gyvenimą.

Nei didelė, nei maža tai knyga, „Gyvenimas ir dvi novelės“ pavadinta, kurioje rašytoja veda savo gyvenimo keliu per mintis, vaizdus, įvykius. Žmonės joje nuo pat savo gimimo iki šios dienos ir, nors ir buvo taip nusprendusi, tai dar ne paskutinė jos knyga. Pradžia, kaip ir dera – tėviškėje, Musteikių kaimo vienkiemyje, Serbentojuje netoli Tauragnų, gražuolio Aukštaitijos miestelio, kur ant kalno dunkso bažnyčia, kupetaitėmis grūdasi namukai, o pakalnėje giliausias ežeras savo skaidriomis bangomis Taurapilio papėdę, kaulų, ginklų prigrūsto, kraujais sulaistyto kalno padus skalaujantis. Svaigus, įkvepiantis kalnas, kur priartėja dangus ir susitinka po visą pasaulį lakiojantys broliai vėjai.

Vaikystės pasaka – tetai Uršulei verpiant ropštis ant jos spaliais apkritusių kelių ir stebėti stebuklingą špulios sukimąsi, kaip ji ryja čiurkšles iš melžiamo kuodelio… Mokykla, pokario vaizdai, jau tapus studente pažintis su saugumiečiais –  suėmimas vasario 17-ąją pasimaišius prie Rasų kapinių. Mintis, kad jei tuoj po karo būtų buvusi augesnė, tikrai galėjusi būti tų taurių vyrų, išėjusių į miškus kovoti už tėvynę, ryšininke. Atmintis – gražuolės kaimynės Pulgės ir partizanų vado Sakalaičio, jų jaunatviškos, tautos meile perpintos meilės apsvaigimas nuo džiaugsmo būti kartu ir mirtis nuo priešų kulkų. Viltis, kad pradėjusi rašyti, savo kūryba gali pabandyti tęsti jų žygį, taip tapti jų ryšininke.

Mokslas Švenčionėlių pedagoginėje mokykloje, kelionės traukinuku, po to darbas kaimo mokykloje – nemaloni prievolė ir galiausiai mokslas Vilniaus universitete. Svajonės išsipildymas, bičiuliai ir dėstytojai, ir mokslų krimtimas. Ta lotynų kalba – mokėjusi ją nuo pat vaikystės, juk pamaldos bažnyčioje buvę lotyniškai ir choras ta paslaptinga kalba drebindavo šventovės skliautus, laukus, ežerą ir net piliakalnį. Profesorius Juozas Balčikonis, kuris įširdęs dėl nežinojimo siųsdavo nemokšas į „Smurgainių akademiją“, tokią vietą, kur labai senais laikais dresuodavo meškas. Jurgis Lebedy,s taip išgąsdinęs garsiai ištardamas „tinginė“. Ne ji – tiesiog klausęs gramatikos žinių apie šitą žodį. Donatas Sauka, Merkelis Račkauskas ir kiti nuostabūs mokovai.

Darbas „Kultūros baruose“, rašymas kultūros, literatūros temomis, neįmanomas pasisekimas – sugebėjo uoliai savo talento paslaptis saugojantį režisierių Juozą Miltinį pašnekinti. Pavyko. Pavyko ir susirasti daugybę bičiulių, net visam gyvenimui. Po to niekur nedingęs lietuviško kaimo, gamtos šauksmas. Sodyba Niūronyse, kur visad jauna vasara susijungia su gyvenimo džiaugsmu. Saulės atokaitoje, su aidu anoje pusėje visai šalia sruvenančios Šventosios krante, kvapniu šilu, pušimis savo aukštomis viršūnėmis, giedromis naktimis, tarsi laikančiomis žvaigždėto dangaus  skliauto pakraštį, kad nenukristų, nesubyrėtų tie šviesuliai it žirniai ant žemės. Smiltėti takeliai, šviesūs laukai ir juose triūsiantys sodiečiai, žalvarniai ir gražuoliai kukučiai, kurie savo egiptietiškais raštais išmargintas skiauteres išskečia.

Apysaką „Ona“ sukūrė po motinos mirties – tokia gili, mąsli nuotaika buvo apėmusi, ir norėjosi ją išsakyti, išsakyti per moters gyvenimą: tą nelengvą mūsų tautos lemtį. Čia ir vėl prisiminė partizanus, kovą, kurioje baisiausia buvo ne kraujas, bet išdavystė. Kiek vyrų nusišovė, susisprogdino ar spėjo nuryti nuodus, matydami, jog priešas nori paimti gyvus ir kankinimais išgauti reikiamas žinias. Yra gi žmogaus kūno ir dvasios ribos. Sutikę baisią išdaviko lemtį pražudė brolius ir save.  Kartais Ema pagalvoja, kad nelaimingos sielos vis dar klajoja, nerasdamos vietos, ir skleidžia Lietuvoje neviltį, skatina gerti, žudyti, žudytis, emigruoti.

Buvo ir romanai „Pora savaičių“, „Kelias namo“, „Visada čia“, „Nepaprastos istorijos“, „Tu man papasakok“… Kūrybiniai potyriai, net kūrybinės kelionės, pajūrio palaima. Kiekgi lietuvių dėl to Baltijos pakraštėlio kovojo – koks grožis, koks pakilimas, ir sielai, ir kūnui atgaiva. „Randu įšalusį gintarą, marių dugne – saulę.“

Šv. Augustinas sakęs, kad rašyti reikia drąsos. Moteriai ypatingai, todėl ir priimdama Žemaitės premiją nesikuklino, išsitarė, kad verta. Nes išdrįso, kaip kadaise ir Žemaitė. Po to dar Jono Marcinkevičiaus, Juozo Paukštelio premijų laurai, kūrybinė išvyka su kitomis lietuvėmis novelistėmis į Ispaniją, tai šaliai išleista lietuvių  kūrėjų knyga, į kuria įpinta ir E. Mikulėnaitės novelė „La libertat“ ( Laisvė).

Taip įkyrėjęs sovietizmas, Sąjūdis ir laisvės banga, galiausiai užsibaigusi euforija, ir pastebėjimas, jog verslą, svarbiausias vietas valstybėje užėmė ne patriotai idealistai, bet viską apskaičiuojantys apsukruoliai, kurie valdo žiniasklaidą, formuoja viešąją nuomonę, pajungia žmonių dvasią. Niūronys ir jų moterys. Taip pat galvojo parašyti apie jas daugiau, plačiau, bet gal jau ne, gal tų raštų pakanka? Moterų aplinka jauki, sava, patikima, geroji žmonijos dalis – sukurta ne iš dulkių, bet iš aukštesnės medžiagos – gyvo Adomo šonkaulio. Buvo čia tų moterų paupio vienkiemiuose, buvo, bet beveik nebeliko. Štai Bronė varto šieną ir sako:  „Prastai matau, žmonės juodi kaip šešėliai.“ Marytė už pušyno aukšta, išdidi: „Arklys ir karvė laiko šį pasaulį.“ Stasė atitekėjo čia už našlio su penkiais vaikais… Knygos puslapiuose ir tarsi patarimas protingiems vyrams žavėtis penkiasdešimtmetėmis – kūnas dar jaunas, o dvasia jau subrendus.

Vasaros gyvenimas senoje, aukštaitiškoje dviejų galų  troboje, rytmetys su šventu ugnies, tikros ugnelės traškėjimu krosnelėje, su atslenkančiu nuo upės rūku, apjuosiančiu net palanges, balta drėgme išmaudančiu karklelius ir kitas senoviškas darželio gėles. Miško garsai, pralekiantis, į langą, tarsi žinia nešinas, barkštelėjęs paukštis. Dažnas savo likimo apmąstymas su žodžiais, kad myli savo likimą, dar ir dėl to, kad nebuvo vienintelės meilės. Nebuvo kvapniausio žiedo, kurio apsvaiginta bitelė nebemato bekraščio, mirguliuojančio pasaulio… Skirta buvo mylėti visumą, netrupinti, nedalinti. Gal tokia meilė – dangaus dovana…

emos-pasaka

Autobiografinę knygą parašiusi rašytoja Ema Mikulėnaitė pastebi, kad jos gyvenimas – tikra Dangaus dovanaAutoriaus nuotruka 

1346 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.