Home » Protakos » Nykstančio kaimelio metraštininkė

Nykstančio kaimelio metraštininkė

Nykstančio kaimelio metraštininkė

.

Rima MISIŪNIENĖ

Vis mažiau langų nušvinta vakarais atokiose vietovėse įsikūrusiose sodybose. Kaimas nyksta. Viltis, kad kaimuose vėl aidės jauni balsai, kad kažkam rūpės, kieno rankos sodino tas obelis, liepas ir ąžuolus, pavienius kaimo šviesuolius skatina imtis rašytojo, istoriko darbo. Tokią moterį, šviesiomis akimis žvelgiančią į ateitį ir gražiai prisimenančią nelengvą praeitį, turi ir Buckūnų kaimas, kuris yra už kelių kilometrų nuo Mielagėnų, pietiniame Ignalinos rajono pakraštyje. Nuo gimimo čia gyvenanti Janina Cibulskienė, praėjusią vasarą sukvietusi buvusius Buckūnų mokyklos mokinius į susitikimą, įteikė jiems neįkainojamą dovaną – Buckūnų kaimo istoriją. Kukli moteris savo darbą vertino labai kritiškai, nedrąsiai paprašė mane jį perskaityti, įvertinti. Teko padėti spausdinant, daug bendravome ir supratau, kad tai – ilgų apmąstymų, vienatvės vakarų, paprastas, tačiau be galo nuoširdus, kupinas šviesių prisiminimų, parašytas su meile gimtajam kaimui darbo vaisius. Neatsitiktinai epigrafu pasirinktas B. Brazdžionio posmas: ,,Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėli, ugnelė tavo te per amžius neužges…“ Janina rašo: ,,Gyvenam su praeitimi, dažnai jos nežinodami arba nepripažindami. Užrašyti prisiminimai išlieka ilgiau negu ąžuoliniai kryžiai ar akmeniniai paminklai, kurie sutrūnija, apsamanoja ir nyksta. Pasakosiu apie niekuo neišsiskiriantį iš kitų gimtąjį Buckūnų kaimą, jo žmonių gyvenimą ir likimus. Neliko kaime žmonių, kurie papasakotų apie senesnius laikus, buvusius gyventojus. Dauguma jų ilsisi amžinojo poilsio vietoje – Buckūnų kapinaitėse, kurias juosia senolių rankomis sukrauta iš gimtinės laukų surinktų akmenų tvora.“ Toliau Janina Cibulskienė aiškina Buckūnų pavadinimo kilmę (manoma, kad pavadinimas kilęs nuo pavardės Butkus ar Butkūnas), rašo, kiek skirtingais laikotarpiais čia buvo gyventojų, kokia buvo jų tautinė sudėtis, mini aplinkinius kaimus, aprašo gamtą. Ypatingai šiltai pasakoja apie mokslo metus Buckūnų mokykloje (pradinė mokykla Buckūnuose veikė iki 1972 m., kaime ji buvo net ir lenkų laikais…). Vidurinę Janina baigė Mielagėnuose. Pamokos bei pamokų ruošimas namuose šviečiant žibalinei lempai – visa tai Janinai ir jos kartos kaimų vaikams buvo įprasta. Iš tokio žibaline lempa apšviesto kaimo siaurais miško keliukais į pasaulį išėjo ne vienas šviesus žmogus. Kiti, taip pat ir Janina, pasiliko gyventi gimtajame kaime. Apie gyvenimą kaime po kolektyvizacijos ji rašo, kad ,,žmonės mylėjo žemę ir bet kokiom sąlygom stengėsi dirbti tik gerai. Jie buvo dvasiškai stiprūs, neprasigėrė, netinginiavo, o visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti mažus savo ūkelius. Žemės šeimai buvo atmatuota tik po 0,60 ha. Laikė karves, kiaules, augino daržoves, kad šeimoms nereikėtų badauti.“ Žmogus glaudėsi prie žmogaus, pagalbos galėjo tikėtis tik iš savų, ir stengėsi savarankiškai kabintis į gyvenimą. Janinos jaunystės metai sutapo su pokario neramumais, teko patirti nepriteklių, buvo ir nelaimių: kai Janina buvo devintokė, sudegė jos tėvų namai. Pagalbos ranką pirmieji ištiesė giminės – priėmė į savo namus ir taip gyveno, kol jos tėvai pasistatė namą. Parėmė ir kolūkis – skyrė 150 kg rugių duonai, Janina buvo apgyvendinta mokyklos bendrabutyje…

Paklausta apie jaunystės svajones, Janina sako, kad didelių tikslų sau nekėlė, nesuviliojo jos miestas, po vidurinės dirbo įvairius darbus. Tais laikais ir vidurinį išsilavinimą turintis žmogus kaime buvo šviesuolis. Janina beveik dešimtmetį dirbo Mielagėnų apylinkės pirmininke, vėliau kolūkio kontoroje, fermoje. 1998 m., rajone susikūrus Paramos skyriui, ji ėmė dirbti lankomosios priežiūros darbuotoja. Tai – dabartinių socialinių paslaugų teikimo pradžia. Janina neturėjo savo darbo kabineto, niekas į gerokai vienas nuo kito nutolusius kaimus nevežiojo jos automobiliu. Ji dviračiu arba pėsčiomis keliaudavo pas vienišus, negalinčius savarankiškai apsitarnauti senukus: nupirkdavo jiems vaistų, ko nors iš parduotuvės. Namuose jiems reikėdavo atnešti vandens, malkų, tekdavo ir krosnį užkurti, ir grindis išplauti, ir tiesiog pasikalbėti su jais, o kartais – skubiai kviesti gydytoją, nuprausti, perrengti, sutvarkyti… Janina buvo laukiama tuose namuose, laikoma sava, ja buvo pasitikima.

Jau dešimtmetį ji pati – pensininkė, gyvena viena, kartais ir jai reikalinga pagalba. Kai leidžia sveikata ir oro sąlygos, ji lanko kapus. Tvarko ne tik savo šeimos narių, bet ir tų žmonių, kuriems padėjo jų senatvėje. Tokia yra Janina Cibulskienė – ramybe ir vidine šviesa spinduliuojanti paprasta Buckūnų kaimo moteris, norinti, kad niekada neužgestų gimtojo kaimo žiburėlis.

1504 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Anonimas parašė:

    Puiku, kad esama tokių žmonių, reikėtų pristatyti bendruomenei

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.