Home » Protakos »  Respublikinės iniciatyvos bendruomenių metams baigiantis

 Respublikinės iniciatyvos bendruomenių metams baigiantis

 Respublikinės iniciatyvos bendruomenių metams baigiantis

2016 m. lapkričio 16 d. Panevėžyje vyko Etninės kultūros globos tarybos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos,  Aleksandro Stulginskio universiteto ir Panevėžio miesto savivaldybės organizuotas seminaras „Etninė kultūra bendruomenių gyvenime – tradicijos, šiandiena 2016“, skirtas Bendruomenių metų veikloms apibendrinti. Šis seminaras vyko visuose Lietuvos etniniuose regionuose, o Panevėžys – penktasis miestas. Besibaigiantys metai – Vietos bendruomenių ir bibliotekų metai,  jų tikslas – pabrėžti vietos bendruomenių svarbą stiprinant gyventojų pilietinį aktyvumą ir dalyvavimą vietos savivaldoje, formuoti bendruomenių plėtrai palankią aplinką ir gerinti viešąją nuomonę apie vietos bendruomenes ir jų veiklą. Etninės kultūros globos taryba, turėdama sukaupusi patirtį iš Tarmių ir Etnografinių regionų metų veiklos ir sklaidos bei matydama vietos bendruomenių poreikius palaikyti ir gilintis į kalendorinių, tradicinių švenčių turinį ir formas, aktyvinti tradicinių amatų ir tautodailės plėtrą, nusprendė pasidalinti patirtimi.

Šio renginio tikslas – bendradarbiaujant su universitetų, kitų mokslo įstaigų mokslininkais ir etninės kultūros puoselėjimo praktikais įvairiose srityse, perduoti sukauptą teorinę ir gyvąją patirtį vietinių bendruomenių nariams, aktyviai besidomintiems tradicinių ir kalendorinių švenčių šventimu. Padėti ir skatinti tradicinių amatų meistrus ir tautodailės kūrėjus savo dirbinių realizacijai naudoti įvairias klasikines ir naujas informacinės sklaidos ir pirkėjų paieškos formas. Padėti bendruomenėms ir savivaldybėms aiškiau išreikšti etnokultūrinio ugdymo poreikį ir to siekti visose žmogaus ugdymo pakopose, pradedant ikimokykline įstaiga ir baigiant aukštąja mokykla. Siekti glaudesnio abipusio regioninės, kultūrinės, periodinės spaudos leidėjų, bendruomenių ir bibliotekų bendradarbiavimo.

Į seminarą Panevėžyje atvyko per 80 etninės kultūros puoselėtojų – folkloro kolektyvų vadovų, tautodailininkų, tradicinių amatininkų, etninės kultūros ugdytojų – ne tik iš beveik visų Aukštaitijos regiono savivaldybių, bet ir svečių iš Sūduvos – Prienų rajono. Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka seminaro dalyviams pristatė pastaraisiais metais išleistus etninės kultūros srities leidinius ir Tarmių metams Panevėžio bibliotekininkų paruoštą interaktyvų lietuvių kalbos tarmių žemėlapį su garso ir vaizdo įrašais.

Viena iš aktyviausių šio renginio organizatorių – Etninės kultūros globos tarybos (veikiančios prie LR Seimo) vyresnioji specialistė, Panevėžio tarybos narė Vitalija Vasiliauskaitė – džiaugėsi, kad seminaro dalyvius pasveikino miesto mero pavaduotojas P. Luomanas, pabrėžęs, jog etninės kultūros puoselėtojai yra tikri mūsų tautos deimančiukai, nes deimantai susidaro iš paprasčiausios anglies ją ilgai spaudžiant. Taip ir su etninės kultūros žmonėmis, kurie per priespaudas, karus, nutautinimus atsakingai skelbė savo tautos savasties idėją ir, nepaisydami draudimų ar ignoravimo, pasišventusiai dirbo savo darbą.

Pirmąją seminaro dalį pradėjo Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys, kalbėdamas apie Lietuvos Respublikos Seimo atmintinų metų paskelbimą ir etninę kultūrą šių metų programose. Pirmininkas padėkojo etnokultūrininkams, daug dirbusiems Tarmių ir Etnografinių regionų metais, taip pat kalbėjo apie iššūkius, laukiančius 2017-aisiais: Tautinių drabužių ir Piliakalnių metais. Graudu, bet iššūkių tikrai bus, nes valstybė, skelbdama atmintinus metus, nenumatė jokio programinio finansavimo.

Svarbus ir jautrus, susišaukiantis su „Protakose“ ankstesniais metais publikuotu dr. Br. Šablevičiaus straipsniu apie net Valstybės saugomoje teritorijoje išdarkytus vietovardžius, buvo Vilniaus universiteto dr. Filomenos Kavoliūtės pranešimas „Krašto vardai: visos tautos turtas ar … bevertis balastas“. Pranešėja pabrėžė, kad nauja žemėtvarkos sistema, sparčiai plečianti žemėvaldos mastus, nebekreipia dėmesio į buvusių kaimų, laukų, kelių, miškelių pavadinimus, su žemės paviršiumi sulyginami senkapiai, pilkapiai. Tad etnokultūrininkai Lietuvos valstybės 100-mečiui galėtų padovanoti gražią dovaną – išnykusių Lietuvos žemės vardų sąvadą. Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė pasidalino patirtimi, kaip šis amatų centras per dvejus gyvavimo metus sugebėjo suburti aktyvią ir veiklią bendruomenę. Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos Kauno skyriaus atstovė vyresnioji leitenantė Elmyra Beljanaitė-Stanevičienė į seminarą atvyko su kūdikiu ant rankų, nes labai norėjo pasidalinti Birutiečių sąjungos patirtimi ugdant tautines vertybes šioje organizacijoje. Ypatingo susidomėjimo susilaukė Utenos regiono Vietos veiklos grupės pirmininkės Jolitos Umbrasienės pranešimas „Vietos veiklos grupės patirtis ir galimybės įgyvendinant etninės kultūros projektus bendruomenėse“.

Antrąją seminaro dalį visų dėmesį patraukė buvusi panevėžietė, Aleksandro Stulginskio universiteto profesorė dr. Vilma Atkočiūnienė. Pranešime „Tradicinių amatininkų ir tautodailininkų dirbinių realizavimas, praktinė patirtis“ ji kalbėjo labai svarbiomis temomis: kaip turėtų būti organizuojamos mugės, kuriose tautodailininkai ir amatininkai parduotų savo gaminius,  kaip savivaldybės galėtų pasinaudoti tautodailininkų ir amatininkų paslaugomis pristatant savo krašto išskirtinumą turistams, kaip tautodailininkai ir amatininkai galėtų įsijungti į tarptautinį piligriminį Šv. Jokūbo kelią. Aukštaitijos tautodailės situaciją apžvelgė Utenos krašto tautodailininkų kuratorė, Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Zita Mackevičienė ir Panevėžio krašto tautodailininkų vadovas Saulius Kronis. Žemišką tautodailininkų darbą į „dangiškąjį“ lygmenį pakylėjo Lietuvos istorijos instituto darbuotojas dr. Vytautas Tumėnas, parengęs pranešimą „Tautinio rašto simbolika“. Vaizdžiai parodydamas įvairių tradicinių pasaulio kultūrų simbolius pranešėjas pabrėžė, kad visą žmoniją vienija universalūs gyvybės medžio, dangaus kūnų, žemės, vandens simboliai, galbūt mums daugiau reikėtų kalbėti ne apie baltišką išskirtinumą, o apie archajiškų pasaulio kultūrų bendrumą.

aukstaitijos-etnininkai

Seminaro pabaigoje sugrįžta prie praktinių dalykų: Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja ir tautinių drabužių konsultantė Lina Vilienė kalbėjo apie tai, kokias dažniausiai darome klaidas vilkėdami tradicinius aukštaičių drabužius, o Etninės kultūros globos tarybos specialistė Aukštaitijos regionui Vitalija Vasiliauskaitė pristatė Aukštaitijos regiono privačius ir bendruomenių muziejus – krašto etninės kultūros atminties saugotojus.

Seminaro dalyviai išsisklaidė po Aukštaitiją, kad, pasisėmę žinių, pasidaliję patirtimi, ir toliau žibėtų kaip tie deimančiukai savo bendruomenėse ir ta šviesa kitus užkrėstų. Šiomis žiniomis suinteresuotos Utenos regiono rajonų bendruomenės galėtų į savo renginius kviesti seminaro dalyvius (kurių iš mūsų regiono, beje, buvo labai nedaug), jame pranešimus pristačiusias Utenos rajono ambasadores J. Umbrasienę ir Z. Mackevičienę.

Paruošė Dalia Savickaitė

1022 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.