Home » Gallery » Aktualijos » Kunigas Alfredas Puško: „Nėra skirtumo, ar padovanosi šokoladuką, ar auksinį žiedą“

Kunigas Alfredas Puško: „Nėra skirtumo, ar padovanosi šokoladuką, ar auksinį žiedą“

Kunigas Alfredas Puško: „Nėra skirtumo, ar padovanosi šokoladuką, ar auksinį žiedą“

.

Daiva ČEPĖNIENĖ

Turbūt kiekvienas laukiame didžiųjų metų švenčių. Jau nuo lapkričio mėnesio dažnas suka galvą, ką padovanoti šv. Kalėdų proga artimiems, brangiems žmonėms. Iš perdėtos gausybės siūlomų prekių parduotuvių vitrinose bandome išrinkti ypatingas dovanas. Sulaukę švenčių sveikiname vieni kitus, linkime gražiausių dalykų, sėdame prie vaišių stalo ir švenčiame. Bet ar bepajaučiame tikrąją švenčių reikšmę? Ar gauta prabangesnė dovana iš kito rankų iš tiesų suteikia džiaugsmo? Apie artėjančių švenčių prasmę šiuolaikinėje visuomenėje kalbėjomės su Leliūnų (Utenos r.) šv. Juozapo parapijos klebonu Alfredu Puško.

Ar dar yra žmonių, suvokiančių tikrąją švenčių prasmę, švenčiančių „tikrąsias“ Kalėdas?

Manau, kad yra tikrai daug žmonių, švenčiančių tas tikrąsias Kalėdas. Dauguma žmonių, net ir netikinčių, Kalėdų labai laukia. Mes turime ne tik eglutę papuošti, bet pagalvoti ir apie savo gyvenimą, dėl ko mes esame. Mes išgyvename šventes, tik kiekvienas kitaip. Ir nieko bloga tame aš nematau. Esame tradicinė visuomenė, kuri priprato daryti daug ką iš klusnumo tradicijoms: taip darė seneliai, taip darysime ir mes. Ar tiesiog galvodami, kad taip turi būti. Dažnai žmogus nesimeldžia, neina išpažinties, bet švenčia Kalėdas, nes jam tai gražu. Mūsų visuomenėje daug kas daroma ne dėl prasmės, bet tiesiog dėl to, kad taip daro visi. Taip yra, ir labai sunku vertinti, ar tai yra blogai, ar gerai. Mes galime tik matyti, kaip žmonija keitėsi. Buvo įvairių laikotarpių, kai žmonės buvo atitolę nuo tikėjimo. Dabar ir vėl išgyvename laiką, kai žmogui nesvarbu nei tikėjimas, nei malda, nei ėjimas į bažnyčią ar religinės apeigos. Bet svarbu kuo daugiau turėti pinigų. Dabar toks laikas, kai egzistuoja sekuliarizmo (religijos ir tikėjimo, jų tradicijų ir papročių pašalinimo iš viešo gyvenimo) grėsmė. Žmonės sako: „Man nebūtina melstis tam, kad aš tikėčiau Dievu. Nebūtina eiti į bažnyčią, kad palaikyčiau santykį su Dievu.“ XXI amžiuje bažnyčia niekada nebus skirta masėms. Bažnyčia bus tik mažumos pasirinkimas. Kiekvienas laikotarpis kažko mus moko, atveria naujas galimybes atrasti Dievą arba prarasti santykį su Juo. Tas žmogus, kuris pasirenka Dievą, renkasi eiti į bažnyčią. Atpažįsta Dievą Jėzuje Kristuje ir priima jo mokymą. Aš, kaip kunigas, džiaugiuosi, kad tokių žmonių dar yra.

img_0009

Kun. Alfredas Puško Leliūnų socialinės globos namuose / Daivos Čepėnienės nuotraukos

Kaip Jūs pats švenčiate šv. Kalėdas?

Aš šv. Kalėdas švenčiu su trimis bendruomenėmis. Mano Kūčios prasideda Leliūnų socialinės globos namuose, didelėje čia gyvenančiųjų šeimoje. Tada aplankau kitas bendruomenes. Mano giminės ir artimieji yra mano parapijų žmonės. Giminystės ryšys per Jėzų Kristų pasidaro platus. Atrandi daug brolių, seserų, močiučių ir senelių. Jie gal ir nėra tiek artimi, kaip tėvai, kurie padovanojo tau gyvenimą, bet taip pat gali būti labai svarbūs, artimi. Juos taip pat gali mylėti, apkabinti, pasakyti gerą, šiltą žodį. Aš Kūčias išgyvenu bažnyčioje, su atėjusiais švęsti Kristaus gimimą. Ir nėra svarbu grįžti į namus ir sėsti prie stalo. Dovanas perku simboliškas, dažniausiai valgomas.

Tos visos krikščioniškos šventės yra tam, kad mes paaugtume. Šventės mums gali atnešti labai galingą turinį, galingą žinią. Arba gali nieko neatnešti. Jeigu mes izoliuojame save nuo santykio su Dievu, tai Kalėdos ar kita krikščioniška šventė, sumažinta iki šeimos šventės, gali net būti kankinanti. Ypač kai per šventes esi vienas ir nieko nėra šalia. Aš Kalėdas priimu kaip santykio su Dievu atnaujinimą, tuomet nėra būtina netgi atsisėsti prie Kūčių stalo. Aš ne vienas Kūčias esu praleidęs bažnyčiose.

Kokias dovanas dovanoti, kokius žodžius sakyti patartumėte sulaukus didžiųjų švenčių?

Per Kalėdas apsikeisdami dovanomis tuo veiksmu žmogui norime pasakyti: „Aš tave branginu, myliu, džiaugiuosi, kad esi su manimi.“ Ir nėra skirtumo, ar padovanosi šokoladuką, ar auksinį žiedą. Aš manau, kad ir senukams, gyvenantiems globos namuose, nėra svarbu, kad atvažiuodami artimieji atvežtų didžiulę supakuotą dovaną. Svarbu, kad atvažiuotų, apkabintų, pasakytų: „Močiute, aš tave myliu.“ Bet jei žmonės galvoja, kad meilę galima išreikšti didele, brangia dovana, tegul dovanoja pačias brangiausias ir prabangiausias dovanas. Būkime laisvi, neužsidarykime ties tam tikrais standartais, kad būtent tik taip ar kitaip turime daryti. Darykime taip, kaip manome esą teisinga.

Neseniai perskaičiau knygą, kurioje rašoma apie tris didžiausias žmogaus pagundas: norą turėti, norą valdyti ir norą pasirodyti. Adventas ir yra tas metas, kai mes turime iš naujo atsakyti į klausimą: „Ar iš tiesų aš noriu turėti ir ką aš noriu turėti?“ Labai dažnai mes norime turėti kuo daugiau daiktų. Kalėdos taip pat toks metas, kai mes apsikeičiame apčiuopiamais daiktais. Bet Kristus mus moko, kad svarbu ne tai, kas apčiuopiama, bet kas yra viduje. Žmoguje, kuris turi mažiau, aš labiau atpažįstu Kristų. Žmonės apsikrauna daiktais galvodami, kad taip įgis kažkokį saugumą. Tai yra blefas, tuštybė. Nes ties mirtimi tu viską palieki. Mes norime valdyti, planuojame savo ateitį. Jeigu kažkas įvyksta ne pagal mūsų planą, ieškome kaltininkų. Mes norime valdyti savo gyvenimą iki pat mirties. Paklauskime savęs: „Ar tikrai mes valdome?“ Ar nebūtų verta dažniau sau priminti, kad mes nesame visagaliai? Trečioji pagunda – noras pasirodyti. Mes visada norime pasirodyti ir visais laikais žmogus save norėjo pristatyti šiek tiek gražesniu nei yra iš tiesų. Pripažinimo ieškome darbe ar šeimoje, norime būti įvertinti. Viešpats mus moko pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, visa kita bus pridėta.

Kas Jus labiausiai trikdo šiuolaikinėje visuomenėje?

Mane trikdo tik vienintelis dalykas – tai aš pats. Todėl, kad kiekviename iš mūsų yra tas trigubas noras: valdyti, turėti, pasirodyti. Jeigu aš sugebėsiu per Kristų nugalėti save, tai tuomet ir kitą žmogų sugebėsiu priimti ir jam padėti su didele meile ir dideliu gailestingumu, kad ir kaip tas žmogus begyventų. Bet pirmiausia aš turiu nugalėti save. Aš nesmerkiu kitų žmonių. Kaip galiu smerkti kitą žmogų, jei savyje matau trūkumų?

Leliūnų bažnyčioje vyksta vargonų muzikos koncertai. Kaip artėjančias šventes švęs Jūsų parapijos žmonės?

Parapijos žmonės šventes švenčia taip pat, kaip ir visi kiti žmonės. Visas gyvenimas yra šventė, visas gyvenimas yra kančia ir džiaugsmas viename. Viskas, kas yra gražu, kas veda arčiau Dievo (ar tai būtų muzika, ar kitoks menas), yra reikalinga ir kaimo žmogui. Tai gražina mūsų gyvenimą, padaro jį skanesnį. Vargonų muzikos koncertai organizuojami daugiau vasarą. Kiekvienas žmogus, prieš šventes puošdamas savo namus, nori gyvenime truputį muzikos, džiaugsmo. Bažnyčioje išgirdę gerą muziką taip pat galime tą gyvenimą šiek tiek pagražinti.

Tai kaipgi palinkėtumėte papuošti namus ir savo gyvenimą artėjančių švenčių proga?

Kiekvienas žmogus tegul pats sprendžia, kaip papuošti savo namus ir širdį. Jei žmogus yra praradęs artimą, mylimą žmogų, na kaip jis galės papuošti savo namus, kai jo širdyje liūdesys, skausmas, ašaros. Kitas žmogus gal susidūrė su sunkia liga ir dabar galvoja, kad gyvenimas pakibo ant siūlo. Kitas galbūt praradęs darbą. Galima papuošti namus ir daug eglučių, bet jei širdyje nėra ramybės, tai ir puošimas negali padėti. Žmogus vis tiek jausis nelaimingas. Negaliu patarti. Bet palinkėčiau skaitytojams gilesnės perspektyvos, gilesnio žvilgsnio į viską. Lankydamas žmones globos namuose matau, kaip čia gyvenantys išsivaduoja iš pagundų. Jie nieko neturi, nieko nevaldo, kai kurie net nevaikšto. Noro pasirodyti taip pat neturi. Prieš ką jie gali pasirodyti? Būdamas su globos namų gyventojais aš galiu išgyventi Kristaus gimimą giliau nei būdamas prašmatniame restorane su prašmatniais žmonėmis. Jei norime pažvelgti į tikrąsias gyvenimo vertybes, mes turime dažniau matyti kenčiančius žmones, kurie mums primena, kad gyvenimas nėra malonumas. Gyvenimas yra kančia, kuri baigiasi mirtimi. Didžiausia kančia esame mes patys. Patys sau esame našta: kaltiname, priekaištaujame. Mes net negalime ilsėtis, esame priklausomi nuo darbo tam, kad turėtume ir būtumėme laimingesni. Tačiau kuo daugiau turime, tuo daugiau vargstame. Bet šv. Kalėdos yra vilties, džiaugsmo šventimas ir priminimas mums, kad viskas baigsis gerai.

img_0048

Leliūnų šv. Juozapo bažnyčia

1949 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.