Home » Protakos » Metų pabaigos viltys

Metų pabaigos viltys

Metų pabaigos viltys

.

Dalia SAVICKAITĖ

Laikraščio „Utenos apskrities žinios“ projekto „Protakos: Utenos regione sukurto ir kuriamo kultūrinio savitumo sklaida“ vykdytojų grupė džiaugiasi, kad jau tris metus bendrauja su Jumis, tikisi, kad ir 2017 m. galėsime tęsti dialogą kultūros ir istorijos temomis. Linkėdami vilčių išsipildymo sveikiname visus, rašiusius „Protakoms“, jas skaičiusius, finansavusius, geru žodžiu minėjusius, kritiškų patarimų teikusius. Tegul žiemon brendančioje žemėje šermukšnis džiugina akį: regis, jis nepasiduoda laikui, regis, tik jis savo uogų kartumu žiemos ūkanose gali pasakyti, kad karčiausias – bėgančio laiko skonis.

Peržengus gruodžio slenkstį, gamtoje prasideda pats tamsiausias metas. Retsykiais pasirodanti saulė šypteli sukurdama bauginančius šešėlius. Prosenoviški tautos papročių aprašai liudija, jog žmonės senovėje galvodavo, kad piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją ir įkalina saulę. Savo apeigomis jie stengdavosi sukurti Visatą iš naujo. Tik jai atsikūrus vėl pradėsiąs tekėti laikas, sugrįš saulutė, suvešės augmenija. Pagal senąjį kalendorių Žiemos saulėgrįžos šventė – Saulės, šviesos laukimas prasidėdavo gruodžio viduryje. Tokiais ilgais ir tamsiais vakarais žmonės rinkdavosi būrin. Kiekvienas laikas turėjo savo darbus ir dainas. Daugelyje žiemos dainų minimas elnias devyniaragis. Tiems, kurie menkiau žino mūsų tautos kultūros istoriją, galiu tik paaiškinti, kad elnias – senosios lietuvių genties totemas, o devyniaragis todėl, kad pagal senąjį mėnulio kalendorių tai – savaitės trukmė. Baltišką kultūrą pakeitė krikščionybė. Po Lietuvos krikšto Saulėgrįžos laukimo metas buvo sutapatintas su Adventu, prasidėdavo nauji liturginiai bažnytiniai metai. Gruodžio 13-ąją pradėta minėti šv. Liucijos arba Šviesos dieną. Šv. Liucija yra Sirakūzuose gyvenusi mergelė. Iš jos legendos buvo sureikšminta tyrumo ir ugnies simbolika, taip reikalinga šio meto nykumos slegiamam žmogui. Nuo tos dienos vakaras nebeilgėdavo. Gruodžio 21 d. 12.45 val. šiemet įvyko žiemos saulėgrįža. Diena truko 7 val. 14 min. 20 sek. Sausio 6 d. ji bus jau 15 min. ilgesnė.

Daug dėmesio gruodžio mėnesį skiriama ilgaamžėms girių gyventojoms – eglėms. Jos gyvena iki 500 metų. Nors eglė laikoma amžinai žaliuojančiu, nemetančiu spyglių medžiu, tai – apgaulė. Mes nepastebime, bet ši puošeiva kas 3–9 metai atnaujina savo drabužį, todėl ji visuomet sodriai žalios spalvos. Eglės suknia tarsi dvigubo mezgimo: šviesūs nėriniai pinasi su tankia ūksme. Kol jos jaunos, visiškai netrokšta saulės. Dažnai eglė vadinama ir muzikos medžiu: iš jos daromi smuikai. Smuikus gaminantys Aukštaitijos meistrai juos meiliai vadina smuikėmis. Tautosakoje tai žemės jėgas parodantis ir simbolizuojantis medis. Ji buvo naudojama beveik visose šeimos šventėse. Per vestuves Aukštaitijoje iš eglės jauniesiems buvo daromas sodas (pakabinama obuolių, riešutų, puošiama kaspinėliais). Manyta, kad šiaudų sodai – vėlių, globojančių namus, būstas, o jauniesiems lemtį lemia gyvas medis. Per laidotuves jos šakelės ir šiandien išlydi Anapus. Vėlesniais laikais daugelyje Europos kraštų, o po reformacijos ir Lietuvoje, buvo puošiamos Kalėdų eglutės. Eglių, kaip ir kitų spygliuočių medžių, seniau nesodindavo sodybose, nes tikėjo, kad kiemas, kuriame jos auga, niekad skolų neišsimokės. Vėliau jos atsirado šiaurinėje kiemo pusėje, kad apsaugotų sodybą nuo šiaurių vėjų. Klimatologai prognozuoja, kad po keleto šimtų metų taip šylant klimatui mūsų kraštuose jų gali nebelikti.

Kūčių vakarui ruošiamasi nuo vasaros: šienaujama, riešutaujama, spanguoliaujama, paliekami gražiausi obuoliai. Iš šiaudų, gilių, kaštonų daromi žaisliukai, duonai malami švieži miltai. Kaimynai ir namiškiai vieni kitų atsiprašydavo. Vyresnieji parnešdavo eglutę, o šeimininkės visą dieną gamindavo maistą. Krosnį kurdavo net du kartus: ruošdavo maistą vakarui ir šventėms – Kalėdoms. Visos pirkios kvepėdavo. O ką valgydavo tą dieną moterys? Niekas nežino… Gal jos iš tikro nieko nevalgydavo, bet kaip skaniai paruošti maistą jo neragavus? Sutemus visi eidavo į pirtį (pirma vyrai, po to moterys) ir laukdavo patekant Vakarės. Tuomet sėsdavo prie baltai uždengto stalo. Regis, tokia krikščioniška tradicija, o tiek daug gamtameldiškų elementų… Taip tik mūsų Lietuvoje! Advento rimtį, laukimą vainikuoja Kalėdų džiaugsmas – ypatingos santarvės džiaugsmas. Tiek atlaidumo kitaip mąstančiam, tiek realios pagalbos mažiau turinčiam, tiek atidos savo dvasiniam atgimimui…

Naujametinių dovanų dalytojų atsiradimo istorija

Manoma, kad III ir IV a. sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje gyveno vyskupas Mikalojus Myrietis, vėliau tapęs šventuoju. Jis garsėjo slapta atliekama labdaringa veikla ir dosnumu. Vieno skurstančio krikščionio dukroms jis davė kraitį, kad šioms nereikėtų tapti prostitutėmis. Šv. Mikalojus, daugelyje šalių vadinamas šventuoju Nikolu, yra jūreivių, pirklių, lankininkų, vaikų, prostitučių, vaistininkų, advokatų, lombardo savininkų, kalinių, Amsterdamo miesto ir Rusijos globėjas. Bažnytinėse misterijose šv. Nikolas pakito ir įgavo daugiau linksmumo ir gyvybės. Jį lydėdavo riteris Ruprechtas: rūsčios išvaizdos barzdočius, apsitaisęs odiniais drabužiais. To riterio pareiga – pabarti padaužas ir išdykėlius, nubausti neklusnius, nemokančius poterių vaikus. Ilgainiui šie du personažai tapo vienu. Iš riterio Kalėdų Senelis paveldėjo plačiausią odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Tikėta, kad šventasis baltu žirgu atkeliauja vidurnaktį. Į savo kurpaites, pastatytas prie lovos, žirgui įdėdavo ėdesio, o iš ryto jose arba prie židinio padžiautose kojinėse rasdavo dovanėlių. Kitur šv. Nikolas taip pat susimaišė su vietinio folkloro personažais. Pavyzdžiui, šiaurės šalyse žinomas Kalėdų ožys: raguotas personažas, Kūčių vakarą atnešantis dovanų. Suomijoje „joulupukki“ reiškia „Kalėdų ožį“.

Įvairių elementų prisidėjo ir iš germanų mitologijos. Jų folklore pasakojama apie dievą Odiną, kuris kasmet per žiemos saulėgrįžą medžiodavo su kitais dievais ir jo karalijoje gyvenančiais kariais. Vaikai pridėdavo batus morkų, šiaudų arba cukraus ir palikdavo prie kamino, kad iš jų galėtų paėsti Odino skraidantis žirgas Sleipniras. Atsidėkodamas vaikams Odinas pakeisdavo Sleipniro maistą dovanomis ar saldainiais. Šis paprotys išliko Belgijoje ir Nyderlanduose po krikščionybės atėjimo ir buvo susietas su šv. Nikolu. Odinas vaizduotas panašiai kaip šv. Nikolas: senas žmogus su barzda. Įvairiose šalyse Kalėdų Senelius atitinkantys personažai vadinami skirtingai: Daidi na Nollag – airiškai, Weinachtsmann – vokiškai, Joulupukki (Kalėdų ožys) – suomiškai, Joulumuori (jo žmona Julenissen) – norvegiškai, Tomten (Jultomten) arba Julbocken (Kalėdų ožys) – švediškai, Julemanden (Kalėdų vyras) – daniškai, Babagjyshi arba Babadimri – albaniškai, Jouluvana – estiškai, Ziemassvetku vecitis – latviškai, Noel Baba – turkiškai, Kyš Baba (su dukra Kar) – totoriškai ir kt. Įdomu, kad islamiškųjų šalių seneliai dėvi žalius rūbus, nes tai šventa jiems spalva, slaviškieji – mėlynus, nes siejami su šalčiu, vakarų pasaulio – raudonus, nes tai paveiki reklaminė spalv Kalėdų laikas ir sąsaja su Kūdikėlio Jėzaus gimimu atsirado tik Liuterio laikais, o vaikams dovanėlių pakakdavo tiek, kiek telpa į vieną kojinę.

Paprotys per Naujojo Amsterdamo koloniją pasiekė Ameriką ir išsirutuliojo į kojinių kabinimą prie židinio. 1626 m. olandų laivai, priešakyje su fregata „Goede Vrove“, kurios pirmagalyje puikavosi medinė jūrininkų globėjo šv. Mikalojaus figūra, atplaukė į Naująjį pasaulį. Laimės ieškotojai iš indėnų už 24 dolerius ir spalvotų stiklinių karoliukų saują nusipirko žemės ir įkūrė gyvenvietę Naujasis Amsterdamas. Perėjūnų dovanas sėkmingai atvežęs medinis šv. Mikalojus iš laivo pirmagalio buvo perneštas ir pastatytas pagrindinėje aikštėje. Dabar tas kaimelis žinomas Niujorko vardu. Naujojo pasaulio gyventojų olandų lūpose šv. Mikalojaus vardas, skambėjęs kaip „Sinter Klas“, palaipsniui išvirto į „Santa Klass“, o vėliau ir į „Santa Klaus“. Santa Klauso vardą pasaulyje populiarino ir amerikiečių diplomatas ir rašytojas V. Irvingas. 1809 m. jis išleido knygą „Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sukūrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio“. Knikerbokeriais tais laikais buvo pravardžiuojami olandų kilmės niujorkiečiai. Šioje knygoje rašytojas pridėjo nemažai savo fantazijos. Sakoma, kad amerikoniškojo Santa Klauso įvaizdžio kūryboje daug nuveikė ir 1822 m. prieš Kalėdas paskelbta C. C. Motore poema „Šv. Mikalojaus apsilankymas“, dar žinoma kaip „Naktis prieš Kalėdas“. Jis eilėmis aprašė Kalėdų Senelio kelionę aštuoniais elniais. Tada galutinai paaiškėjo, kad Kalėdų Senelis gyvena šiaurėje, o ne Ispanijoje, kaip manė olandų vaikai. XIX a. antroje pusėje dienraščiuose mirgėjo pranešimų apie šiaurės keliones, Arkties tyrinėjimus. Taip šv. Mikalojus virto Santa Klausu, taip tapo dėdule, kuris pas vaikus atvyksta pasikinkęs elnią, židinio kaminu kaip koks šamanas nusileidžia į miegamąjį ir ten palieka vaikams dovanėlių. Taip Santa Klausas atsisakė savo vyskupo mitros ir pakeitė ją slidininko kepuraite, kokią nešiodavo lapiai.

Elnias, vardu Rudolfas Raudonnosis, sugalvotas kiek vėliau. Amerikonizuotą Santa Klauso vaizdinį žurnale „Harper’s“ 1860–1880 m. išplėtojo dailininkas T. Nastas. Santa Klausas susietas su Šiaurės ašigaliu, rašoma, jog jis turi gerų bei blogų vaikų sąrašą. 1885 m., iki tol įvairiaspalviais kostiumais rengtas ir šventojo nimbo netekęs, Santa Klausas ant Kalėdinio atviruko pasirodė apsivilkęs raudonai. Ši apdaro spalva tapo populiariausia. Santa Klausas tapo reklamos „auka“: 1922 m. „Coca Cola“ kompanija, kurios firminė spalva buvo raudona, nusprendė pasitelkti Santa Klauso vaizdinį savo reklaminiams tikslams. Žiemą gaivinančių gėrimų pardavimas smarkiai krenta, tad „Coca Cola“ vadybininkai nusprendė žmonėms į galvas įbrukti naują šūkį: „Troškulys nepaiso sezonų.“ Ta proga Santa Klausui, nešančiam maišą su vaikams skirtomis dovanomis, į rankas įspraudė dar ir butelaitį su „Coca Cola“. 1931–1964 m. Santa Klausą su šio gėrimo buteliu rankoje piešė dailininkas H. Sundblomas. Tikroviški piešiniai bei ilgalaikis reklamos poveikis žmonėms sukūrė dar vieną Kalėdų Senelio vaizdinį: linksmai išsišiepusio, barzdoto, sočiai pavalgiusio ir atsigėrusio nedidelio ūgio senioko. Štai taip atsirado mūsų dabartinio Kalėdų Senelio vaizdinys. Taip užsidarė ratas. Šventas Mikalojus, kuris kadaise nuoširdžiai grūmėsi su senovės graikų dievais ir pagoniškąja religija, praėjus 1,5 tūkstančio metų daugumos krikščionių galvose pavirto „Coca Cola“ ir supermarketų prekes-dovanas transportuojančiu Santa Klausu…

Sakote, kad tikrasis Kalėdų senis gyvena Laplandijoje? Manenheimo linijos meistrai suomiai vieningai pasipriešino plintančiai santaklausiškai „okupacijai“. Įvertinusi grėsmes savo tradicijoms, suomių vyriausybė nusprendė sustiprinti savo tautinio Jolupuki įvaizdį. Ėmėsi priemonių jį iškelti į kultinį lygmenį ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygiu. Sukūrė reklamą – ant Korvatunturi kalno pastatė Jolupuki skirtą namą, sugalvojo ir pasauliui paskelbė Kalėdų Senio pašto adresą. Suomijos mieste Turku iš miesto rotušės paskelbiama Kalėdinio pasaulio pradžia. JAV Santa Klausas nenori užleisti pozicijų ir jau užtikrintai keliauja už Europos ribų. Turkijos Demros mieste pastatytas paminklas šv. Mikalojui, tačiau ant postamento stovi ne išmintingas vyskupas, o… kokakolinis Santa Klausas. Net superkonservatyviame ir, kaip žinoma, krikščioniškų Kalėdų nešvenčiančiame Izraelyje jau pasirodė atvirukai su Santa Klausu, tik vietoje raudonos kepurės jam ant galvos puikuojasi žydiška jarmulka!

Kokias vertybes naikina Santa Klausas? Etnologai sutaria, kad nei rusų Senis Šaltis, nei lietuviškas Kalėda yra niekaip nesusiję nei su Šventuoju Mikalojumi, nei su komerciniu Santa Klausu. Dabartinės šventimo formos ištakos – slaviškos tradicijos, tačiau tęsiamos vakarų kultūros tradicijos. Lietuvoje Kalėda virto Kalėdų Seneliu, Seniu Šalčiu, o vėliau Santa Klausu. Vyresniajai kartai iš vaikystės gerai pažįstamas Senis Šaltis, vaizduotas su ilga balta barzda, elnių kinkiniu ir nepamainoma dukrele Snieguole šalia. Jis atvykdavo per Naujuosius metus iš šiaurės, kuri tuo metu visiems asocijavosi su Rusijos šiaure. Kitaip ir būti negalėjo, nes šis Senis geriau žinomas kaip „Died Moroz“, yra suformuotas stalinizmo laikais kaip pakaitalas anksčiau Rusijos imperijoje buvusiam populiariam šventam Nikolajui (Mikalojui). Kurį laiką kalėdinė eglutė Tarybų Rusijoje buvo visai uždrausta, bet 1935 m. komunistai nutarė, kad turi būti kažkas, kas per Naujuosius įteiktų vaikams dovanėles. Buvo prisiminta, kad slavų mitologijoje būta šalčio personifikacijos žilo senio pavidalu. Šis dovanėlių dalintojas būtinai – sušalęs ir atsakingas už šalčio „gamybą“ visuose žiemos aplankomuose kraštuose. Toks personažas sėkmingai prigijo ir tebegyvuoja Rusijoje, Baltarusijoje bei kitose buvusiose respublikose, išskyrus Pabaltijį. Ukrainoje jis priimamas prieštaringai: nepalankiai į jį žiūri graikų apeigų katalikiška ukrainiečių bažnyčia. Stačiatikiai, nepaisant pagoniškos mitologijos ir burtininkavimo elementų, esančių šiame Senyje, laiko jį natūralia ir teigiama liaudies mitine figūra. Įdomi ir Snieguolės funkcija – tai erotizuotas personažas, atsiradęs iš Žiemos ir Šalčio meilės ir žūstąs prabudusios meilės karštyje… Tiek rusų Senis Šaltis, tiek mūsų Kalėda yra autentiški folkloriniai personažai, laikui bėgant pakeisti religijų ir politikų. Verslo pajėgomis ir dėl kultūrinio išprusimo stokos vos tik laisvę atgavusią Lietuvą, nesuspėjusią prisiminti savo Kalėdos, apleido Seniu Šalčiu vadinto raudonnosio rusų Diedo Morozo pajėgos, bet tuoj į jo vietą nusileido amerikietiškai dzinguliuojantis Santa Klausas.

Atraskime lietuviškojo Kalėdos linkėjimus

Ieškodami savo lietuviško Kalėdų Senio vaizdinio ištakų, aptinkame įdomius dalykus – ne vieną kalėdinį persirengėlį, o visą jų būrį. Dažnai jie veikia įvairiose kalendorinėse šventėse, nes tuometinė žmonių pasaulėžiūra buvo gana vientisa. Seniausi kalėdiniai persirengėliai buvo zoomorfiniai, jų buvo 12. Vėlesnėse kalėdinėse tradicijose iš buvusio persirengėlių būrio jau buvo išskiriama ir sureikšminama kokia nors viena kaukė, pavyzdžiui, gervės, žirgo – šyvio, meškos, ožio ar keistokos būtybės dadulio (dėdulio)… Per Kalėdas kaukėti persirengėliai tempė iš kaimo į kaimą daužydami lazdomis (tabalais) kelmą arba kaladę, o po to džiaugsmingai ją sudegindavo, kaip blogio ir tamsos įsikūnijimą. Tai atlikus buvo džiaugsmingai sveikinami ir laiminami namai, žmonės ir gyvuliai. Persirengėlių eisena aplankydavo kiekvieną sodybą, laimino ir linkėjo skalsos ir laimės namų šeimininkams. Manoma, kad tiek Kalėdų, tiek Užgavėnių kaukėti persirengėliai gali būti istoriniuose šaltiniuose paliudyto lietuvių Saulės vadavimo mito ir naujametinės pasaulio tvarkos atkūrimo apeiginiais įkūnytojais. Pagrindinis Saulės vadavimo mito veikėjas yra tapatinamas su Saulę nukalusiuoju dieviškuoju kalviu Teliaveliu. Tautosakoje apdainuojamas Kalėda ir vėlyvasis Kalėdų Senis greičiausiai yra būtent šio mitinių Saulės vaduotojų būrio svarbiausio veikėjo folkloriniai ir etnografiniai atitikmenys. Kalėdų Senio-Kalėdos kalėdojimas atitinka mitinių Saulės vaduotojų lankymąsi žmonių namuose, pranešant bendruomenei, kad Saulė išvaduota iš tamsos jėgų nelaisvės ir pasaulio tvarkos atkūrimas pradėtas. Kalėda laimino namus, apeiginiais veiksmais skatino gerovę, skalsą ir darną būsimais metais. Svarbi reikšmė skiriama geram žodžiui – kalėdiniams sveikinimams bei linkėjimams. Jis nedalino daiktinių dovanų, greičiau atvirkščiai – už savo antgamtines dovanas Kalėda pats buvo apdovanojamas maistu ar kitais daiktais. Tikėta, kad linkėjimai gali išsipildyti už juos atsidėkojus. Žodžių paveikumui sustiprinti namų kampus apiberdavo javais, vaikus apdovanodavo riešutais. Dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais tebebuvo gyvas senovinis persirengėlių kalėdojimo paprotys. Kalėdotojų sveikintojų vaikštynės užsitęsdavo iki pat Krikštų (sausio 6 d.). Norėdami Kalėdų Senio įvaizdžiui sugrąžinti tautinį lietuvišką savitumą, turėtumėm labiau atskleisti jo, kaip legendinio Saulės vaduotojo, kaip mitinio didvyrio, pasaulio šviesos ir tvarkos atkūrėjo Saulės sugrįžtuvių laiku lankančio ir šventais žodžiais bei linkėjimais laiminančio mūsų namus vaidmenį. Šalia Kalėdos galėtų veikti ir kiti apeiginių persirengėlių vaikštynių dalyviai. Tik prisiminę ir nūdienos poreikiams pritaikę savus senus papročius, būsime patrauklūs ir įdomūs sau patiems, savo vaikams ir kitiems. Tikrasis Kalėdų Senis turėtų gyventi Lietuvoje.

Ant slenksčio ir Naujieji. Pasakojama, kad šią naktį prisikelia mirusieji. Štai Švenčionyse, sakoma, buvęs Napoleono namas, kur jis pietavęs. Ir dabar vyresni žmonės pasakoja, kad per Naujuosius, apie dvyliktą jie kartais matydavę, kaip Napoleono šmėkla rankomis plaikstėsi, komandavo savo kariams. Labanoro girioje Naujųjų išvakarėse, kurdami pirties krosnį, įmesdavo liepinę (meilės deivės Mildos medžio) pliauską, reiškiančią santarvę šeimoje, draugystę su kaimynais. Siekdami sužinoti visas žemės paslaptis, žmonės į kubilą iš anksto pamerkdavo beržo šakų, surišdavo vantą. Ja vanodavosi iki 23 valandos.

Fantazija Naujųjų metų nakties stebuklui suteikia laiko rakto galią: praeitis tampa tamsiosios mūsų pusės kalėjimu, o tąnakt atsiveria vartai į naujas viltis, naujas jėgas. Naujo gyvenimo iliuzija tampa tokia reali, bet vis tiek geriau tikėti, nei netikėti niekuo. Šiomis švenčių dienomis sveikinkime vienas kitą, linkėkime laimės ir sėkmės, to paties tikėkimės iš kitų. Tas laikas – lyg apsivalymo filtras, takoskyra, atskirianti praeitį ir ateitį. Ateitis tampa lūkesčiu. Prabėgusiuose metuose paliekame nuoskaudas, praradimus ir keliaujame į naujų tikėjimų fiestą.

789 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.