Home » Gallery » Veidai » Viešnagėje pas Juozą Kazicką

Viešnagėje pas Juozą Kazicką

Viešnagėje pas Juozą Kazicką

.

Visvaldas KULAKAUSKAS

„Gyvenk taip, kad pats daug [žmonių] ne[pa]žinotum, bet visi žinotų tave“. Tokia savo tėvo išmintimi tebesivadovauja jau devintą dešimtį pasiekęs Juozas Kazickas, gyvenantis Leliūnų sen., Utenos r. Ir iš tiesų, apylinkėse šį veiklų visuomenininką, medžiotoją pažįsta bene kiekvienas. Apie Kazicką byloja jo darbai.

Jis buvo tas iniciatorius, kurio pastangomis buvo pastatytas Medžiotojų namelis buvusioje Sungailiškio dvarvietėje. Kazicko sumanymu, dalis namelio yra atviras visiems geros valios žmonėms, norintiems surengti sau iškylą netoliese esančio Apšlavo ežero pašonėje. Ne vienas abejojo tokiu kilniaširdišku mostu – išdraskys vandalai, nieko nebeliks. Tačiau Kazickas buvo atkaklus ir netgi kategoriškas: „Padarysim taip, kad niekam nekiltų ranka!“ Ir per daugiametę namelio egzistavimo patirtį iniciatorius džiaugiasi, kad pavyko įgyvendinti šį sumanymą. Dar vienas to įrodymas – padėkų knygos, kurių susikaupė ne viena ir ne dvi. Ir nesvarbu, ar jose surašyti eiliuoti padėkos žodžiai, ar tik įmestas lakoniškas „dėkui“, Kazickui jie vienodai brangūs. Tai lyg penas jo sielai už nuveiktą darbą. Už darbą, kuriuo buvo tikėta ir kuris pasitvirtino. Padėkų knygose taip pat yra įamžinti vestuvininkų, jaunavedžių parašai. Prabėgus kiek laiko, jie vėl sugrįžta į namelį jau su vaikais, skaito savo kadaise parašytus žodžius, dalijasi atsiminimais su atžalomis. Iš susigraudinusio šeimininko akių ir virpančių žodžių supranti, kad jam svarbiausia ne jo asmeniniai nuopelnai ir netgi ne konkreti vieta, o kartų tarpusavio bendravimas, svarbios informacijos pasidalinimas ir jos perdavimas.

Kazickui, senosios kartos atstovui, gimusiam dar smetoninėje Lietuvoje, nepaprastai svarbūs tautos papročiai, tradicijos. Ir nors sovietmečiu jis kaip ir daugelis turėjo prisitaikyti prie esamos santvarkos, tačiau papūtus permainingiems Pertvarkos, o paskui ir Sąjūdžio vėjams, Kazickas neliko abejingas tam, kas jam išties buvo svarbu. Didelis Stabulankių kaimas kolektyvizacijos ir melioracijos laikais buvo išdraskytas. Senieji gyventojai išsibarstė kas kur. Todėl Kazickas nusprendė kasmet per Sekmines savo sodyboje rengti senųjų gyventojų susitikimus. Tradicija tapo kaimo kapinaičių lankymas, „Tėvyne brangi“ sugiedojimas prie kaimo koplytstulpių. Ir galų gale susibūrimas Kazicko sodyboje. Pernai šeimininkas priėmė 18 svečių, o šiemet – tik 11. Senieji gyventojai pamažu išmiršta, o naujieji?.. Naujieji gyventojai – tai tik vasaros turistai, kuriems kaimas susikoncentravęs ties ežeru. Jų neriša kaimo bendruomenės ryšys. Kol kas jie gyvena savo uždaruose anklavuose. Kaimas neabejotinai verčia naują savo istorijos puslapį. Koks bus jo gilesnis vaizdas, parodys ne tokia ir tolima ateitis.

Per Žolinę Kazickas kartu su Leliūnų seniūnija bei ūkininku Povilu Žemaičiu ant aukščiausio kaimo kalno, vadinamo Sodakalniu, suburia kraštiečius palydėti vasaros. Viskas ten paprasta ir žemiška: muzikantus (ar bent jau muziką) parūpina seniūnija, Kazickas suveža stalus ir suolus, o kiekvienas svečias atsineša valgyti ir gerti; Povilas Žemaitis nupjauna žolę bei pasirūpina Žolinių laužu.

Dar vienas Kazicko „rūpestis“ – tai muziejus. Jame kaupiama medžiaga apie kaimo istoriją. Tačiau tai ne tik senojo kaimo senolių nuotraukos, seni rakandai, žemės ūkio padargai, bet ir siauruko, ėjusio per kaimą, žemėlapiai, iškarpos bei kitos senienos, tiesiogiai nesusijusios su Stabulankių kaimu. Tačiau visa tai mena praeitį, siejasi su mūsų etnokultūrine atmintimi.

Muziejų šeimininkas pastatė pats, pats rinko eksponatus. Dabar jis stato naują muziejų, nes senasis… Senasis muziejus – tai daugiau sueigų salė, skirta kraštiečių šventei. Ten nėra pakankamai vietos ir erdvės Kazicko surinktiems daiktams. Dabar dauguma stambių ūkio padargų, namų apyvokos daiktų sukabinta tiesiog lauke ant tvarto sienos. Žinoma, dalis daiktų – kaip, pavyzdžiui, arklinis šieno vartytuvas ar arklinė grėbiamoji – taip ir liks „ant lauko“, kaip muziejaus po atviru dangumi dalis.

Daug dar man ką porino šeimininkas ir visko čia, deja, per vieną kartą nesudėsi. Pabaigai dar užsiminsiu apie tai, apie ką Kazickas prašė parašyti, „kad žmonės žinotų“. Parodė man šeimininkas tarp eksponatų medinę lentelę su užrašytu savo senelio vardu ir pavarde, numeriu ir kastuvu, nupaišytu kampe. Tokios lentelės kabėjusios kaime ant kiekvieno namo. Tai reiškė, kad žmogus, kurio vardas buvo užrašytas (ir gyvenantis konkrečiu numeriu pažymėtame name), gaisro atveju turėdavo vykti į nelaimės vietą su nurodytu įrankiu. Taip būdavo išvengiama nereikalingų įrankių pertekliaus.

img_1009

Juozas Kazickas vadina save laiko neturinčiu pensininku / Visvaldo Kulakausko nuotraukos

Kazickas parodė man ir kitą lentelę su savo senelio vardu, tik šįsyk geležinę: ,,Tokias lenteles privalėdavo turėti kiekvienas vežimas‘‘. Tai buvo lyg vežimo numeris. Už nešukuotus arklius, pridūrė, galėdavai mieste gauti trijų litų baudą.

Tad tiek šį kartą apie Stabulankių kaimo šviesuolį Juozą Kazicką. Žinau, kad tai dar ne paskutinė viešnagė šioje gražioje sodyboje ant Aknystėlių ežero kranto, kurios šeimininkas, nepaisant garbaus amžiaus, juokais save vadinantis ,,pensininku, neturinčiu laiko‘‘, vis dar kurpia naujus planus, dėlioja neatliktus darbus, o kai nebegalėsiąs jau nieko dirbti, imsiąs rašyti knygą.

img_0283 img_0284 img_1005 img_0280

1549 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.