Home » Protakos » Vietovardžiai pasako visą tiesą

Vietovardžiai pasako visą tiesą

Vietovardžiai pasako visą tiesą

.

Eglė ŠILINIKAITĖ

Vietovardžiais domisi, juos tyrinėja įvairių mokslo šakų atstovai – kalbininkai, istorikai, geografai. Dauguma vietovardžių turi gilią praeitį, kuri mena seną istoriją. Kai kurie iš jų yra užfiksuoti, kai kurie jau išnykę, o kai kurie vis dar plačiai naudojami vietinių žmonių kalboje. Patikimiausias vietovardžių šaltinis yra tiriamosios apylinkės gyventojai, ypač senoji žmonių karta. Mokslas, kuris tyrinėja vietovardžių kilmę, paplitimą bei raidą, vadinamas toponimika. Vandenų vardai vadinami hidronimais. Dažniausiai jie yra labai seni. Ežerų vietos: įvairūs ragai, sąsiauriai, sąsmaukos, kyšuliai, pusiasaliai, įlankos, salos, pakrantės, vadinami smulkiąja ežerų toponimika. Aukštaitijos nacionaliniame parke yra 127 ežerai ir ežerėliai ir visų jų pakrantės yra vienaip ar kitaip įvardintos.

Smulkiąja ežerų toponimika domėtis paskatino tėtis ir vienas seniausių Puziniškio kaimo gyventojų – Mečislovas Banys. Pastebėjau, jog informacijos tikrai trūksta, surinkti tik Dringio ežero pakrančių pavadinimai. 2016 metais rugsėjo mėnesį kartu su savo tėčiu Rolandu Šiliniku pradėjau kelionę aplink šį kraštą. Vasarą dėl įvairių priežasčių darbą nutraukėme. Galvojau, kad jau niekada nebegrįšiu prie šių pavadinimų, bet kartą susitikus su Dringio ežero (smulkiosios toponimikos žemėlapio) autoriumi Kęstučiu Čeponiu noras surinkti kiek įmanoma daugiau pavadinimų užsiplieskė iš naujo. Rudenį kelionę tęsėme toliau. Vingiuotais keliais per miškus ir girias važiavome aplinkui ežerus ir ieškojome seniausiųjų vietinių gyventojų.

Tyrimo metu buvo užfiksuoti keli nauji ežeriukai: Baravyko (duomenis pateikė E. Žilėnas, gim. 1940 m., ir du broliai – R. Rūkas, gim. 1949 m., bei P. Rūkas, gim. 1951 m. Ginučių k.); Žydamušys (duomenis pateikė Veronika Stalygienė, gim. 1937 m. Puziniškio k.); Posasakės / Paasekės (duomenis pateikė Mečislovas Banys, gim. 1935 m. Puziniškio k.). Visi jie yra miške, kelyje Ginučiai–Puziniškis. Taip pat rasta ir klaidų. Kaip pavyzdį pateiksiu Dumblio ežerą (teisingas pavadinimas yra Velniūkštis). Veronika Šilinikienė (gim. 1925 m. Puziniškio k.) pasakojo: „Man mama pasakojo, jog kai važiuodavo Utenon turgun, tai visus ratus ir numauna, ir nežino, kur jie dingsta.“ Kita jos istorija tokia: „Žydas nešiodavo parduot viskų ir pacanai vijos ir inmetė, todėl Velniūkščiu vadindavą“, – šypsosi moteris. Šiuo metu apklausti 53 žmonės. Net sunku būtų ir pasakyti, kurie žmonės informacijos pateikė daugiausia. Kiekvienas savotiškai padėjo ar nukreipė pas kaimyną. Greičiausiai galėčiau išskirti M. Banį iš Puziniškio kaimo, Tauragnų seniūną A. Danauską, V. Gaidelį iš Ignalinos, P. Rūką iš Ginučių, A. Rastenį iš Palūšės, M. Šimkūną iš Tauragnų, A. Mamėniškį iš Aukštaglynio k., brolius Valčikus iš Murmų, J. Zenkų iš Obelų rago, N. Grušnį iš Trainiškio ir kt. Minėti galima būtų daug. Dabar surinkti 435 pavadinimai. Daugiausia pavadinimų turi Dringis, Tauragnas, Baluošas, Alksnas, Kretuonas, Lūšiai, Žiežulnys. Tikslią toponimų vietą nustatyti kartais tikrai sunku, tad nenuostabu, jog gali būti įsivėlusi viena kita klaida.

Pasak A. Vanago, kai kurie Aukštaitijos nacionalinio parko pavadinimai kilę iš buvusių arba dar ir dabar būdingų šiam žemės kampeliui augalų pavadinimų. Pavyzdžiui: Alksniasalė – Dringio ež., Beržasalė – Dringio ež., Pa višnelam – Lūšių ež. dalis (čia buvo pati blogiausia žvejo vieta), Paberžikė – Asalnykščio ež. Dalis nacionalinio parko vietovardžių kilę iš gyvūnų pavadinimų: Karviakampis – Dringio ež. iškyšulys, Kirlasalė – Baluošo ež., Šamalinkis – Dringio ež. įlanka. Čia yra vietovardžių, kilusių iš kitų toponimų, t. y. nusakančių priklausomybę kokiai nors vietovei, kaimui, pavyzdžiui: Asalnų ežero iškyšulys – Asalnų ež., Lūšių siauruma – Lūšių ež. Vietovardžiai, žymintys vietą pagal tai, kokių augalų buvo ar yra: Meldynas – Dringio ež. dalis. Taip pat yra vietovardžių, žyminčių vietą, kur kas nors buvo: Girdykla – Pakaso ež. dalis (seniau čia girdydavo gyvulius), prie malūno – Tauragno ež. dalis (čia stovėjo malūnas), Amoniakinė – Lūšių ež. dalis (čia 1960 m. buvo statinė amoniako). Lokaliniai arba vietos reikšmės vietovardžiai: Ožių laukas – Uteno ež. Tai labiau pieva, bet šį pavadinimą sugalvojo viena šeima, o jį naudoti pradeda ir kaimas. Tai – toponimas naujadaras. Konfigūraciniai vietovardžiai: Bliūdelis – Baluošo ež. dalis., Vainikas – sala Uteno ežere. Nemaža nacionalinio parko vietovardžių reikšmė susijusi su įvairiais fizinės geo­grafijos terminais, apibūdinančiais žemės paviršiaus vietą, fizines savybes: Versmelas – Asalnų ež. vieta (šioje vietoje yra povandeninės versmės / srovės). Vietovardžiai, susiję su žmogaus ūkine veikla: Degsnelė – Asalnų ež. dalis (tai išdegusi vieta), Linamarka – Žiežulnio ež. dalis (seniau čia merkdavo linus, plukdydavo sielius ir šioje vietoje nakvodavo). Vietovardžiai, apibūdinantys ir klampumą bei pakrančių drėgnumą, šlapumą: Darymas – Dringio ež. dalis (tai klampi bala, raistas), Kemsynė – Kretuono ež. Visų tautų toponimikoje labai daug vietovardžių, kilusių iš asmenvardžių arba juos atstojančių apeliatyvų. Jie nurodo asmeninę priklausomybę ir tam tikrais atvejais turi memorialinę reikšmę. Pavyzdžiui: Adomragis – Baluošo ež. dalis (vietiniai žmonės pasakoja, jog manoma, kad šioje vietoje susikūrė Pasaulis, nes čia gimė Adomas ir Ieva), Malašiaragė – Dringio ež. įlanka.

egle-paberzike

Paberžikė

Smulkioji ežerų toponimika pradeda nykti. Laikas negailestingai skuba nusinešdamas užmarštin senojo kaimo gyventojus ir jų žinias. Tad svarbu visa tai užfiksuoti ir išsaugoti ateinančioms kartoms. Juk šie pavadinimai atskleidžia, kokie žmonės gyveno, kokia buvo jų ūkinė veikla, kokie objektai buvo, kas augo, kokie istoriniai įvykiai, tradicijos, kokia yra tarmė, kalba ir pan. Kai kurie pavadinimai apipinti legendomis, apie juos yra įvairiausių pasakojimų. Tokie pavadinimai leidžia atskleisti, koks yra šis kraštas, kokioms senosioms gentims priklausė viena ar kita teritorija, pateikia informacijos apie užkariautojus ir tampa bene vieninteliu informacijos šaltiniu, kurio žmogus dar nesuspėjo galutinai išnaikinti, kuriam nedaro įtakos žmogaus poreikis prisitaikyti ir keisti pirmapradę savo prasmę keičiantis valdžioms. Tai be galo žavu ir artima šio krašto žmonėms, reikalinga tyrinėtojams, įdomu apsilankantiems.

Mano savanoriškų tyrimų pagrindu šiuo metu yra ruošiamas „Aukštaitijos nacionalinio parko smulkiosios ežerų toponimikos žemėlapis“. Duomenys vis dar yra renkami ir tikslinami, tad prašau visus galinčius jį papildyti savo žiniomis, informaciją perduoti „Ladakalnio“ redaktoriui (ANP direkcijoje Palūšėje) arba asmeniškai man.

egle-paasekes-ez

Paasekės ežeras

3363 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments 3 komentarai

  1. Milda parašė:

    Atliktas naudingas ir įdomus tyrimas.Daryk žemėlapį ir tęsk darbą toliau.Žmonės,kurie gali papasakot apie tą kraštą,išeina į anapilį,jų jau nebedaug likę.Darbuokis ir sekmės

  2. Dalia parašė:

    Šaunuolė! Darbuokis Tėvynės labui!

  3. Gintautas parašė:

    Ačiū už straipsnielį. Norėčiau tik patikslinti, kad Ginučiuose ir jų apylinkėse negyveno ir negyvena žmonės pavarde Rūkas. Teisingai pavardę rašyti reikėtų Rukas („u“ trumpoji).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.