Home » Gallery » Veidai » Neįprastų vardų savininkai didžiuojasi išskirtinumu, tačiau kitiems vardą kartoja skiemenuodami

Neįprastų vardų savininkai didžiuojasi išskirtinumu, tačiau kitiems vardą kartoja skiemenuodami

Neįprastų vardų savininkai didžiuojasi išskirtinumu, tačiau kitiems vardą kartoja skiemenuodami

.

Vis dažniau tarp įprastų lietuviškų vardų atsiranda mažiau girdėti, mums neįprasti ir sunkiai iš pirmo karto ištariami vardai. Jų savininkai džiaugiasi, kad tai yra jų išskirtinumas, tačiau pripažįsta, kad bendraujant su aplinkiniais tenka savo vardą ne tik kartoti po kelissyk, skiemenuoti ar tarti paraidžiui, tačiau kartais įvyksta ir kurioziškų situacijų, kurios sukelia ne tik juoką, bet ir nemalonumų.

vinga

Vinga Mandrijauskienė

Kai gimiau, tėvai dar nežinojo, kaip mane pavadins. O vardas atsirado tėčiui bevartant seną seną 1940 metų Mažosios Lietuvos padavimų knygelę „Kai dar amžina ugnis ruseno“. Akis jam užkliuvo už istorijos, pasakojančios apie Skomanto ir Vingos pažintį ir vestuves. Na, tiksliau, ne už istorijos, o už pagrindinės herojės vardo. Taigi tėtis pasiūlė, mamai patiko ir taip pavadino mane Vinga.

Iš tiesų man labai sunku įsivaizduoti, kiek vardas Vinga yra keistas ir neįprastas, nes aš su juo gyvenu jau 28 metus, bet žmonių reakcijos, jį išgirdus, būna įvairios. Kartais šypsena, kartais susiraukimas, kartais nuostaba. Žinau, kad yra daugiau Vingų, bet pati gyvai nesu sutikusi.

Didelių nesusipratimų dėl vardo patirti neteko, bet susipažįstant ar prisistatant tai padaryti iš pirmo karto be perklausimo pavyksta retai. Net jei žmogus išgirsta teisingai, dažniausiai pirma pasitikslina, ar visgi gerai suprato, po to nustemba, koks įdomus vardas, ir tuomet pasipila įvairūs klausimai: „Ar tikrai taip pase parašyta? Ar čia ne trumpinys? Kaip čia tautokį vardą sugalvojo?“

Neretai būna ir taip, kad vardą išgirsta ar supranta neteisingai. Tokiais atvejais vadina Inga, Virga, Viga ar net Vikinga. Kelis kartus esu pagalvojusi, kad su įprastu vardu būtų lengviau, bet esu tėvams labai dėkinga už tokį vardą, nes jaučiuosi šiek tiek išskirtinė ir tai visai malonu.

eitute-rudenaite-mardosiene

Eitutė Rudėnaitė-Mardosienė

Mano vardą tėvai išrinko iš katalikų kalendoriaus, kurį gavo dovanų iš kunigo, kai mama manęs laukėsi. Neįprastas vardas kartais suteikia smagaus juoko, kai žmonės perklausia, koks tikras vardas, arba kelis kartus bando teisingai ištarti, bet vis nesėkmingai. Dėl to daugelyje įstaigų esu „perkrikštyta“ į Gitutę, Ritutę ir panašiai. Jau įpratau tikrinti, kaip parašytas mano vardas įvairiuose dokumentuose, nes klaidų pasitaiko pakankamai dažnai. Yra buvę ir nedidelių nesusipratimų dėl mano neįprasto vardo: kartą poliklinikoje prapuolė tyrimų rezultatai, nes nebuvo, kam jų priskirti – ant tyrimų užrašyto žmogaus vardas neegzistavo, todėl tyrimus teko kartoti iš naujo. Tad turėdama tokį vardą turiu nuolat tikrinti, ar jis parašytas be klaidų.

juneta-kvaselyte

Juneta Kvaselytė

Mano vardo kilmė vienos iš pasakos, jį mamai pasiūlė jos kolegė. Man toks išskirtinis vardas labai patinka, todėl neįprastai pavadinau ir savo sūnų – Junijus. Sūnaus vardas yra mano ir vyro vardų – Juneta ir Justas – junginys, kuris puikiai prigijo! Prieš pasirinkdama šį vardą ilgai dvejojau, ar jis bus priimtinas, tačiau dabar esu tikra, kad jis toks, kokio reikia mano vaikui. Tiek savo, tiek sūnaus vardus pakartoti tikrai dažnai tenka, kol žmogus supranta. Neteisingai išgirdę mane dažniausiai pavadina Ineta. O kai teko dirbti užsienyje, vadindavo Džiuneta. Nuo mokyklos likę vardo trumpiniai Junė arba Juncė. Kadangi dažnai žmonės ne taip supranta vardą, tai esu pripratusi jį pakartoti iškart kelis kartus, o kartais tenka ir išskiemenuoti.

girdvile2

Girdvilė Buičenkaitė

Mano mamos mėgstamiausia pasaka – „Sniego karalienė“, kurios pagrindinai personažai buvo Kajus ir Gerda. Mama visada sakė, kad jei gims mergaitė, bus Gerda, o jei berniukas – Kajus. Kai gimiau, mane iš karto pavadino Gerda. Tačiau mano senelis yra Lietuvos patriotas, o Gerda – vokiškas vardas, todėl jis labai prieštaravo, norėjo, kad jo anūkė turėtų lietuvišką vardą. Senelis pasiūlė šiek tiek patobulintą ir lietuvišką vardą Gerdvilė, bet šis vardas nepatiko mamai ir tada jį pergalvojo į Girdvilę – toks vardas reiškia ,,girdėti viltį“. Mamos teigimu, duodami man tokį vardą norėjo į jį sudėti geriausius linkėjimus: kad ir kas benutiktų, kad niekada neprarasčiau vilties. Tiesą pasakius, pats vardas ir jo istorija man labai patinka.

Anksčiau, kai buvau mažesnė, niekam nenorėdavau sakyti savo vardo, nes visi pirmą kartą išgirdę klausdavo, koks čia keistas vardas, ir jausdavausi nejaukiai. Tačiau iš tų laikų išaugau ir džiaugiuosi neįprastu bei išskirtiniu vardu.

Iš tikrųjų didelių nemalonumų dėl vardo nebuvo, tik dažnai nutinka, kad pavadina arba kažkur parašo ne Girdvilė, o Gerdvilė. Būna juokinga, jei užsieniečiai bando ištarti mano vardą – beveik visada jiems sunkiai sekasi, tad dažniausiai vadina Gerda. Kartą rusai, su kuriais bendravome, vadino mane Gerdinija – toks vardas kėlė juoką. Mažybiškai tėvai ir draugai vadina Girdute, dar kartais sutrumpintai pravardžiuoja Girda arba Girdva.

monta-eismantiene

Monta Eismantienė

Šį nuostabų vardą man suteikė mama. Ji pasakojo, kad besilaukdama žiūrėjo latvių filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko šviesių garbanų mergaitė tokiu vardu. Mamai toks vardas labai patiko ir man gimus mane pavadino šiuo vardu. Vardas yra latvių kilmės, iš lotynų kalbos išvertus „mons“ reiškia kalnas. Turėdama tokį vardą aš pati keistai nesijaučiu. Priešingai, labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo vardu. Tiesa, gaila, tačiau, bet bent jau Lietuvoje, neturiu vardadienio.

Mano vardas išties neįprastas, bet pakankamai lengvai ištariamas. Vis dėlto daug kam kyla klausimas, ar čia ne trumpinys, dažnai reikia pakartoti paraidžiui. Beveik visada sulaukiu komplimentų dėl gražaus ir reto vardo.

Nepaisant pastangų visada vardą tarti aiškiai, kartais nutinka juokingų situacijų. Įsimintiniausias įvykis buvo banke, kuomet norėjau išsiimti banko kortelę. Darbuotoja dokumentus iš naujo turėjo pildyti tris kartus, nes visus kartus mano vardą užrašė blogai: buvau pavadinta Morta, Norta bei Nonta, kol galiausiai pavyko teisingai. Nontos vardu užvardinta gana ilgai buvo ir mano ligos kortelė poliklinikoje. O štai draugai sugalvodavo pravardžiuodami mano vardą pailginti. Dėl to kartais būnu pavadinta Montana ir Montavit.

Kalbino Jurgita Markūnaitė

1779 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Vitanas sako:

    O mano vardas Vitanas 😛

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.