Home » Gallery » Veidai » Rolandas Kazlas: „Laimingas savo baisume“

Rolandas Kazlas: „Laimingas savo baisume“

Rolandas Kazlas: „Laimingas savo baisume“

.

Rasa MILERYTĖ

Šioje įžangoje turėčiau trumpai pristatyti Rolando Kazlo biografiją, nuopelnus, tačiau jis sako nemėgstantis tokių skambių frazių kaip kino ir teatro aktorius, režisierius, muzikantas, du kartus apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, gavęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, Ordino Už Nuopelnus Lietuvai medalį, taigi visa tai nutyliu. Nebus ir kito įprasto dalyko – daug nuotraukų. R. Kazlas sako, kad jį geriausiai atspindi jo darbai bei žodžiai, o ne nuotraukos ir apdovanojimai.

Bilietai į Utenoje kovo 27 d. vyksiantį jo ir grupės Pakeleiviai albumo TOKS pristatymo koncertą jau išpirkti, tačiau albumą vis dar galima įsigyti, o ir kelionės į miestus, kur jis koncertuoja, vaidina, šiais laikais, pasak R. Kazlo, nebėra tokios tolimos.

Tiesa, dar kažkaip turėčiau pagrįsti šio pokalbio aplinkybes. Kovo 27 d. minima Tarptautinė teatro diena, jai paminėti ir skirtas pokalbis su iš Molėtų kilusiu aktoriumi.

Daug Jūsų kolegų teatro aktorių vaidina ne tik teatre, bet ir lietuviškuose serialuose, filmuose. Esate nepaprastai populiarus, tad neabejoju, kad ir pats gaunate tokių pasiūlymų. Tačiau Jūsų nepamatysi nei lietuviškame kine, išskyrus keletą senesnių filmų, nei televizijoje (irgi išskyrus išimtis iš senesnių laikų). Kodėl vengiate eterių ir kaip vertinate šiuolaikinių lietuviškų serialų bei filmų lygį?

O gal dėl to ir esu, kaip jūs sakote, „nepaprastai populiarus“, jog nesifilmuoju nei serialuose, nei kine? Priimkite tai kaip liūdną pokštą… Paskutinį kartą filmavausi prieš… 10 metų (vos nepasakiau 100!) trumpametražiame režisierės Giedrės Beinoriūtės filme „Balkonas“. Antraplanis vaidmenukas trumpame filmuke – štai ir visas mano pastarųjų metų kino „paveldas“. Manau, reikia pasitaisyti ir pradėti kino aktoriaus karjerą ir po „Balkono“ galbūt galimi mano pasirodymai kino filmuose „Du balkonai“, „Terasa“, „Veranda“, „Rūsys“ ir t. t. Kinas mane jau kviečia, tad, kaip sakoma anonsuose – „jau greitai!“ 10 metų nesifilmavau, dabar 10 metų filmuosiuosi.

Vaidyba kine skiriasi nuo teatro vaidybos?

Teatre esu sukūręs daugiau nei 30 vaidmenų, o kine vos kelis, ir tai antraplanius, tad, manau, nesu kompetentingas kol kas atsakyti į šį klausimą. Kai suvaidinsiu 30 vaidmenų kine, tada ir pasakysiu, koks gi yra tas skirtumas. Bet kokiu atveju, ir teatro, ir kino tikslas yra vienas – įtikinti žiūrovą. Vadinasi, ir ten, ir ten reikia mažiau vaidinti.

O praeities ar ilgitės?

Pastebėjau, jog aš tampu visiškai abejingas tam, ką esu sukūręs anksčiau. Tiesiog uždarau duris ir žvelgiu į naują horizontą, kuris šiuo metu veriasi prieš mano akis. Todėl nei buvusių spektaklių, nei darbų ekrane nesiilgiu ir nenoriu kartotis. Jeigu ko ir ilgiuosi, tai pasaulio prieš 1000 metų. Štai tokia kelionė į praeitį būtų įdomi. Kaip atrodė žmogus, kaip atrodė lietuvis tada? O gal ne toks baisus, kaip piešia kai kurie šių dienų istorikai? Gal atvirkščiai?

Jei dar nepavargote nuo kalbų apie teatrą, norėčiau paklausti, ar žinodamas, kaip galima įsikūnyti į kitus, nepradėjote nepasitikėti aplinkiniais, įžvelgti visur apsimetinėjimus? O gal iš tiesų net pats geriausias aktorius negali suvaidinti to, kas bent kažkiek nėra panašus į jį patį?

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

Aktorius Rolandas Kazlas / Rasos Milerytės nuotrauka

Geriausi aktoriai yra visai ne aktoriai – profesionalai. Bet geras aktorius labai gerai jaučia, kaip ir kada vaidina kitas, jaučia ir kaip pats vaidina prieš save ir kitus. O patys geriausi dalykai – nesuvaidinti. Sunkiau ir brangiau yra išjausti, įsigilinti, tinkamai, ne melagingai sureaguoti.

Kas būtų, jei pavadinčiau Jus apgaviku? Iš pirmo, atsainiai mesto žvilgsnio arba nepakankamai įtemptos klausos, Jūsų dainos atrodo linksmos, nerūpestingos, bet atidžiau įsiklausius pasirodo, kad skausmo ten tiek pat daug kaip juoko.

Sako, yra tokia taisyklė – „Jeigu kažkas atrodo toks, iš tikrųjų toks nėra“. Mano atveju, aš tiesiog negudriai „įpakuoju“ tai, ką noriu pasakyti. Man norisi, kad už vienų durų būtų dar kitos durys ir tos kitos durys būtų į įdomesnį pasaulį nei pirmos. Nežinau, ar aiškiai išsireiškiau, tačiau visur reikia šiek tiek paslapties, šiek tiek figos, o gal net fikuso lapo…

Ar apsilankote gimtinėje Molėtuose? Galbūt papasakotumėte ką nors apie ten praleistą laiką?

Apsilankau. Ten gyvena mano mama. Ten prabėgo pats svarbiausias mano gyvenimo etapas – vaikystė. O vaikystė, gimtinė, manyčiau, yra tarsi žmogaus branduolys, tarsi vyšnios kauliukas, kuris su metais apauga darbais, Pakeleiviais. Dabar jaučiuosi tarsi vyšnios medis, kurio žiedlapiai skrenda į visas puses, uogas ragauja visoje Lietuvoje, tačiau to medžio šaknys – Molėtuose, o viena šaka, šiuo atveju, brazdina Utenos langus.

Žinomumas šiame mieste netrukdo ramiai praeiti gatve?

Pripratau. Kaip sakau, yra nusikaltimas ir yra bausmė už tai, ką esi padaręs. Taigi, atlieku bausmę iki gyvos galvos ir kol kas tik Molėtuose ir Lietuvoje. Štai Latvijoje ir Lenkijoje aš jau – nekaltas. Tad, sakau, gal tie mano „nusikaltimai“ dar ne tokie baisūs kaip kitų, kurie žinomi visame pasaulyje?

dsc_0016

Ar tiesa, kad nemėgstate žurnalistų?

Štai mes su jumis kalbamės ir aš jus mėgstu. Nežinia, kaip bus po pokalbio publikacijos… Nemėgstu atmestinai atlikto darbo, neatidumo, nepagarbos. Turiu daug patirties bendravime su žurnalistais ir su liūdesiu turiu pripažinti, jog daugiau yra buvę nusivylimų, nei malonaus ir prasmingo dialogo. Pastebėjau, jog šiais laisvės ir demokratijos laikais esu gudriai pacenzūruojamas ir paredaguojamas. Pačių geriausių ir drąsiausių savo minčių neberandu galutiniame straipsnio variante arba atvirkščiai – atrandu tai, ko net nebuvau kalbėjęs… Dažnai straipsnio pavadinimas ir nuotrauka būna neturintys nieko bendra su interviu esme. Manau, kad tai nėra atsitiktinumas ir kiekviena sritis ar asmenybė turi ne tik save, bet ir savo prižiūrėtojus. Tikiuosi, mūsų pokalbis bus maloni išimtis.

Esate laimingas žmogus? Galbūt žinote kokių nors laimės receptų?
Žinau. Reikia būti savimi. O tai yra sunkiausia. Vis tas noras pasigražinti, pabūti su pliuso ženklu… O ką daryti, jei esi su minuso? Vis dažniau nugirstu tokių gandų, jog nemažai žmonių, kuriems tenka su manimi kontaktuoti, siaubingai manęs prisibijo. Štai ką užgyvenau… Siaubas. Tad ką man daryti, jeigu jau kitiems atrodau toks baisus? Gal, sakau, toks ir liksiu, ir tai bus geriausias mano laimės ir grožio receptas. Laimingas savo baisume. Svarbu, kad skaitytojai būtų gražūs ir laimingi, perskaitę šį interviu šiame gražiame laikraštyje ir gyvendami gražiame mieste gražiu pavadinimu – Utena.

2169 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Zivile sako:

    Laba patiko, seniai nieko idomesnio neskaiciau :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.