Home » Spindulys » Scenos uždangą praskleidus

Scenos uždangą praskleidus

Scenos uždangą praskleidus

.

 

Nida TREINYTĖ

Kovo 27–ają viso pasaulio teatro bendruomenė minėjo profesinę šventę – Tarptautinę teatro dieną. Teatro profesionalai yra pagerbiami bei apdovanojami už geriausius kūrybinius darbus ir skatinami kurti toliau. O mes visi – teatro mylėtojai, gerbėjai, žiūrovai bei entuziastai, bent kartą gyvenime prisilietę prie teatro meno magijos, taip pat esame neatsiejama šios bendruomenės dalis. Todėl mielai lankome mums patinkančius spektaklius, operas, operetes ir pan. Daugelis iš mūsų jaunystėje turėjome slaptų minčių prilygti vienai ar kitai kino bei teatro žvaigždei, todėl pirmuosius vaidybinius žingsnius žengti teko savo mokyklos dramos būreliuose. Profesionalais tapti buvo lemta ne visiems, bet vaidinti galėjo kiekvienas, kuris mylėjo teatrą. Apie mokyklinį teatrą ir Kazio Inčiūros dramą „Eglė žalčių karalienė“ mintimis pasidalinti sutiko dabar jau suaugę ir pasiekę brandos amžių buvę T. Tilvyčio (dabar Utenos „Saulės“ gimnazija) vidurinės mokyklos mokiniai – aktoriai. Taigi prisiminimais neriame į 40 metų praeitį…

Mokyklinio teatro tradicijos Utenoje gyvuoja senokai. Domėjimąsi teatru ir vaidyba daugeliui įkvepia pirmasis teatro mokytojas. Mūsų, 1977 metais K. Inčiūros dramoje „Eglė žalčių karalienė“ vaidinusių mokinių, įkvėpėja ir režisierė buvo šviesios atminties anglų kalbos mokytoja Onutė Matulionytė. Spektaklyje dalyvavo daug įvairaus amžiaus moksleivių. Suaugusiųjų personažus vaidino vyresniųjų klasių mokiniai, o vaikus – pradinių klasių moksleiviai. Aš šiame spektaklyje vaidinau Eglės seserį Akmeną. Vaidinti taip norėjome, kad „mažieji“ didesniems nė kiek nekliuvo. Repeticijos vyko beveik visą žiemą, lankėme jas po pamokų, o mokytoja O. Matulionytė reikalavo iš mūsų, kaip iš tikrų ir suaugusių aktorių, įsijausti į savo vaidmenį ir tikėti tuo, ką darome: „Jei sakai tekstą, tai sakyk žiūrėdamas savo kolegai į akis, tada tavo žodžiai įgaus prasmę. Sakyk žodžius aiškiai, tiksliai ir neskubėk, kad juos suprastų ir išgirstų salėje sėdintys žiūrovai… Niekada nestovėk į publiką atsukęs nugarą, vaidink veidu ir akimis, nes „užpakalis“ nekalba ir akių neturi…“ Juokais leipdavome nuo tokių tikslių, paprastų, šiltų, o kartu ir juokingų pastabų. Pamenu premjeros dieną mokykloje. „Artistai“ visuomet išsiskirdavo iš kitų ir turėjo truputėlį privilegijų. Viena svarbiausių – tą dieną buvome anksčiau „nuimti“ nuo pamokų, tad galėjome neskubėdami ruoštis premjerai. Kita paauglystės amžiuje labai reikšminga „privilegija“ – artistės privalėjo būti pasidažiusios, ką mūsų mokymosi laikais daryti buvo griežtai draudžiama. Taigi ši „procedūra“ gal ir už premjerą svarbesnė atrodė. Bet, mokytojos dėka, lazdos perlenkti negalėjome. Spektaklis prasidėjo. Mokyklos aktų salė vos talpino žiūrovus, o nepatekę glaudėsi koridoriuje. Praėjus pirmam veiksmui, kurį vaidinome gal kokių 10–15 min., prasidėjo dekoracijų keitimas, kuris truko net 20 ar 25 min. Kita scena – veiksmas vyksta tiek pat, o dekoracijų keitimas gal ir dar ilgiau… Taip bevaidinant, lauke pradėjo temti, o susirūpinę tėvai pradėjo eiti ieškoti iš mokyklos taip ilgai negrįžtančių žemesnių klasių vaikų. Supratę, kame reikalas, patys mielai liko stebėti taip ilgai vykstančio mūsų pirmojo spektaklio… Ir taip premjera „Eglė žalčių karalienė“, prasidėjusi ketvirtą valandą dienos, baigėsi gerokai po septintos vakaro. Dekoracijas kūrė ir piešė dailės mokytojas, Utenos miesto garbės pilietis, sėkmingai žengiantis šimtmečio link – Vytautas Petronis, o talkinome mes – tie patys artistai. Salėje, ant grindų ištiesę didžiulius popieriaus lakštus, piešėme lietuviško kraštovaizdžio dekoracijas. Pakalbinusi mokytoją V. Petronį telefonu išgirdau lakonišką ir labai nuoširdų atsakymą: „Viskas buvo labai seniai, todėl smulkiai prisiminti kažką labai sunku. Darėme viską, ką tik reikėjo, ir norėjome, kad dekoracijos būtų gražios, o mokytoja Onutė Matulionytė buvo labai talentinga.“ Dramos būrelis suteikė bendrumo jausmą, pasitikėjimą, o pasisemti dvasinių vertybių mums padėjo spektaklio bei vaidmenų kūrimas.

008

Seserų scena. Sėdi Eglė – Violeta Guciutė-Paige, stovi sesuo Gražnė – I. Padleckaitė-Butrimienė ir sesuo su nuosavom ilgom kasom Akmena – Nida Treinytė. Matosi Vytauto Petronio dekoracijos

Profesorė, gydytoja Irena Padleckaitė-Butrimienė

„Spektaklyje vaidinau Eglės seserį Gražnę. Ši, atsimenu, pagal kūrinį turėjo būti puošeiva ir nelabai draugiška Eglei… Visų pirma, iš laiko perspektyvos, tai su didele pagarba ir dėkingumu žiūriu į mokytoją O. Matulionytę (ir kitus mokytojus, kurių dėka tas spektaklis atsirado). Beje, mokytoja O. Matulionytė įkvėpė ne tik teatrui. Jos dėka, įstojusi į universitetą anglų kalbą mokėjau ne prasčiau už tuos, kurie baigė mokyklas su sustiprintu anglų kalbos mokymu. Atsimenu, studijuodama ne vieną kartą širdyje jai dėkojau. O spektaklis buvo būdas atrasti save, pažvelgti į kasdienybę kitomis akimis, bendrauti, svajoti, kurti. Atsimenu daug romantiškų spektaklio nuotrupų. Vis dėlto, turėjo būti labai gera organizacija, kad spektaklyje dalyvautų mokiniai iš įvairių klasių, nuo mažiukų iki vienuoliktokų. Nuostabu, kad buvome tokie drąsūs, atviri, romantiški. Spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ – vienas iš gražiausių mokyklos atsiminimų! Sunku pasakyti, galbūt šis spektaklis ir lėmė tai, kad visą gyvenimą buvau ir esu teatro fanė.“

Gydytoja Violeta Gučiūtė-Paige

Įdomus likimas susiklostė pagrindinio Eglės vaidmens atlikėjai Violetai Gučiūtei-Paige. Spektaklyje meilė Žilvinui Eglę nunešė toli toli – į jūros gelmių karalystę, o norint grįžti ir aplankyti saviškius reikėjo sunešioti geležines klumpes… Taip ir Violetą gyvenimo bangos mestelėjo į tolimąją Kanadą. Sukūrusi šeimą 23 metus gyvena Vankuveryje ir beveik kaip dramoje „Eglė – žalčių karalienė“ augina tris atžalas, o su šeima nuolat atvyksta paviešėti į gimtuosius Klovinius.

„Vaidinti, arba, tiksliau, įsijausti į kito žmogaus kailį, man patiko nuo vaikystės. Gal aktore ir nesvajojau būti, bet poezija ir meninė saviraiška visada buvo mano hobis. Prisimenu, įsibėgėjus mokslo metams, nusprendžiau nusikirpti ilgus plaukus ir pasidaryti „moderni“, nes atsibodo kasos ir „arklio uodegos“ šukuosena. Mokytoja O. Matulionytė, mane pamačiusi, baisiai pasiuto: „Aš tau Eglės vaidmenį planavau duoti! Kaip Eglė gali būti be ilgų plaukų!“ Aš pajutau jos gilų nusivylimą ir bijojau, kad ieškos kitos ilgakasės mokinės. Jeigu aš būčiau žinojusi apie numatytą Eglės vaidmenį, tikrai būčiau atidėjusi plaukų kirpimą. Vis tik Eglės vaidmuo atiteko man, ir aš buvau be galo dėkinga mokytojai Onutei už pasitikėjimą manimi. Repeticijos buvo ir džiaugsmas, ir vargas, ir juokas, ir vos ne ašaros, kai tamsų vakarą reikėjo pėstute kulniuoti 3 kilometrus namo – iki Klovinių, ir iki išnaktų dar daryti namų darbus. Mūsų aktorių būrelis pradėjo susigyventi, ir labai laukdavome repeticijų, nors į pabaigą mokytoja Onutė pradėjo panikuoti, kad mes vis žodžių neįstengiame prisiminti, kad vis neperteikiame veiksmo taip, kaip ji įsivaizduoja. Prisimenu, labai bijojau išeiti į sceną prieš pirmą pasirodymą, bet lyg kažkas pastūmėjo, o po to žodžiai, jausmai ir veiksmas ėjo kaip iš pypkės, lyg galinga banga atūžė ir nusinešė mus į kitą erdvę. Liūdniausia veiksmo scena, kai turėjau užkeikti savo keturis vaikus: dukrą Drebulę, sūnus Ąžuolą, Beržą ir Uosį, ir paversti juos medžiais. Įsijautusi net nepastebėjau, kad sumaišiau žodžius: „Tegul kurmiai tavo šaknis graužia…“ Vietoj „kurmiai“ išsprūdo „kurviai“, ir aš visa sustingau, o užkulisiuose puse akies matau, kaip klasiokai net susirietę juokiasi. Suvaidinau, kad nieko nepastebėjau, ir toliau sakiau Eglės monologą. Antras pasirodymas jau nebebuvo toks nervingas. Visi jautėmės tarsi pakaustyti aktoriai. Iš tikro dar ilgai gyvenome tomis geromis emocijomis, netgi jautėme išskirtinį ryšį su mūsų mokytoja. Tai suteikė didelį pasitikėjimą savimi ir žodžio galia. Po vidurinės mokyklos „aktorystės“ nepamiršau. Kauno medicinos institute susikūrė poezijos teatro grupė, ir aš be dvejonės į ją užsirašiau. Mums vadovavo Kauno dramos teatro aktorius (pavardės neprisimenu), mes pastatėme muzikinį poezijos spektaklį „Anykščių šilelis“ ir netgi vaidinome Anykščiuose! Kaip nekeista, mano mylimiausia vieta atsipalaidavimui ir yra ne jūra ar kalnai, bet miškas… Noriu paminėti, kad mūsų kūrybingumą ir meilę poezijai, scenai puoselėjo kelios mokytojos: L. Sabalienė, O. Matulionytė, V. Karklinienė. Jos jau išėjusios į Anapilį, bet atgyja mūsų prisiminimuose.“

006

Scena iš K. Inčiūros spektaklio „Eglė žalčių karalienė“. Veiksmas vyksta tėvo kieme, vaidina vien broliai ir seserys. Iš kairės sėdi: Arūnas Kučinskas (Rūstys), Algis Urbonas (Jovaidas), seserys Nida Treinytė (Akmena). Ant kelmelio stovi ilgametis Utenos KC „Žaliaduonių“ teatro aktorius Vytautas Kvyklys (Gintas), o ranką pakėlusi aiškina profesorė, reumatologė Irena Padleckaitė-Butrimiene (Gražnė)

Veterinarijos gydytojas Jonas Jankauskas

„Mūsų kartos mokiniams aktoriaus profesija buvo svajonė. Ir aš priklausiau tokiems svajotojams…

Be abejonės, ryškiausias prisiminimas yra išlikęs apie mokyklinį spektaklį „Eglė žalčių karalienė“. Šiame spektaklyje vaidinau Anginą, Žilvino patarėją. Tą pasaką mes visi žinojome nuo vaikystės, gal todėl ir vaidinti ėjome su dideliu noru. O koks buvo pasiruošimas! Repetavome labai ilgai, kelis mėnesius. Spektaklio režisierė mokytoja O. Matulionytė mūsų paruošimui skirdavo labai daug laiko. Pamenu, anglų kalbos kabinetai buvo perskirti plona siena. Viename vyksta pamoka, kurią veda anglų kalbos mokytoja Genovaitė Katinienė, o kitame mokytoja Onutė Matulionytė individualiai dirba su būsimu aktoriumi. Pati išraiškingai pasako kiekvieną rolės žodį ar sakinį, o mes turime pakartoti dar geriau už ją. Jei ko nors nepataikome, tai lakoniška mokytojos pastaba „sūrio yra, duonos nėra, duonos yra – sūrio nėra“ priverčia susimąstyti, kas buvo ne taip… Labai reikalaudavo aiškiai, garsiai ir įtaigiai tarti žodžius, įsigilinti į frazės esmę… Nuo mūsų individualių repeticijų skambėdavo dalis mokyklos antro aukšto… Dar toks prisiminimas išlikęs – spektaklio dekoracijos. Pamenu, reikėjo padaryti ir pritvirtinti lentyną prie esamo dekoracijos rėmo. Mokytojas Vytautas Petronis pasirinko mane ir pasakė, kad aš šitą darbą padarysiu geriausiai. Plušėjome visi kaip skruzdės, statydamos skruzdėlyną… Buvo įdomu, kad griaustinio garsui naudojome skardos lapą, labai puikiai gavosi. Aišku, daug gyvasties į spektaklį įnešė mūsų pasididžiavimas – mokyklos estradinis ansamblis su Sigita Gasyte, kuri vaidino vandenų valdovę Naktonę, priešakyje. Publiką žavėjo, kaip pagal jos sukurtą muziką šoko Vidmantas Kubickas su viena iš aktorių (nepamenu, su kuria). Buvo labai linksma, greita melodija apie žuvelę. Vidmantas buvo nemažo stoto vyrukas, o jo partnerė – plonytė, labai gražiai viskas žiūrėjosi. Pamenu, spektaklio premjera vyko pavasarį, buvo šilta, gegužės mėnuo. Premjera, manau, pavyko, tiesa, girdėjau vieną repliką, kad ilgai užtrukdavo pertraukos tarp veiksmo dalių… žiūrovai belaukdami imdavo ploti, dabar madinga vėluoti į sceną, o mes, pasirodo, jau ir tada buvome madingi…“

001

002

007

 Pertraukėlės metu. Iš kairės: pirmame plane atlenkęs galvą Algis Urbonas (Jovaidas), profiliu šypsosi blondinė Aušra Mikulėnaitė-Petkevičienė (pamario močiutė), šaukštu maitina Girinį A. Mikulėną pagr. vaidmens atlikėja – Violeta Gučiutė-Paige, už dalgio, aukščiau stovi Jonas Jankauskas (Anginas – Žilvino patarėjas) – veterinarijos gydytojas, centre sėdi ranką nuleidusi Nida Treinytė (Akmena), už jos su kepure – brolis Rūstys – Arūnas Kučinskas, maža mergaitė – Eglės dukra Drebulė – L. Zabulytė, už jos sesuo Gražnė – Irena Padleckaitė-Butrimienė ir pagr. vaidmens atlikėjas Žilvinas – Stasys Zaranka

 

 

1348 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments 2 komentarai

  1. Janina parašė:

    Ačiū, Nida,kad Tu atgaivinai tokius šiltus prisiminimus . Kadangi spektaklyje vaidino daug mano auklėtinių,buvo malonu pamatyti jų mielus veidus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.