Home » Protakos » Troškūnų galerijos jubiliejus ir mecenato atmintis

Troškūnų galerijos jubiliejus ir mecenato atmintis

Troškūnų galerijos jubiliejus ir mecenato atmintis

.

Raimondas GUOBIS

Prieš dvidešimt metų, jau tolimais praėjusio amžiaus atminty aptirpusiais 1996-aisiais, Troškūnų parapija šventė savo 300 metų jubiliejų, ir į miestelį, klebono Sauliaus Filipavičiaus adresu, iš JAV konteineriuose atkeliavo išeivio, troškūniečio Juozo Mačėno dovanota paveikslų kolekcija. Iš viso beveik šimtas įvairios tematikos, įvairių dydžių tapybos darbų, kurie ir šiandien nuolatinėje ekspozicijoje rodomi senojo bernardinų vienuolyno namuose.

Juozas Mačėnas – istorinė asmenybė. Gimęs ir augęs, iki pasitraukimo iš tėvynės 1944-aisiais gyvenęs prie pat Troškūnų miesto prisiglaudusiame Vaidlonių kaime. Ūkininkaitis, uolus vasariniuose ir žieminiuose darbuose, jaunatvės energiją dosniai aukojęs ir visuomeniniam darbui. Jis ir „pavasarininkas“, net šios katalikiškos jaunimo organizacijos tarybos narys, vaidinimų aktorius, referatų rengėjas, kongresų ir sąskrydžių dalyvis. Vėliau net parapijos orkestro dūdapūtys…

Tautiškai nusiteikęs, matyt, bijodamas bolševikų keršto, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Kelis metus praleidęs laikinai perkeltųjų DP stovyklose, išvyko už Atlanto ir į Jungtines Valstijas. Įvairūs darbai, dažniausiai rankpelnio – paprasti, smegenų nepavergiantys, o vakarais veikla išeivijos lietuvių draugijose, rūpestis tautiškumo išlaikymui. Būdamas beveik šešiasdešimties, susidomėjo daile, vakarais ėmė mokytis piešti. Pasakojama, kad pas patį Adomą Varną savo įgūdžius gludino… Ėmė tapyti – vieni darbai silpnesni, kiti geresni, nevykę ir pavykę, bet palengva jų prisikaupė daugiau negu šimtinė. Tuomet tad Lietuva jau savo nepriklausomybę buvo atgavusi, tuomet visi iš Amerikos šį bei tą į tėvynę nuo vargų ir prispaudimų atsitiesiantiems tautiečiams siuntė. Čia ir Troškūnų parapijos jubiliejus „prinoko“. Kaip uolus parapijietis, savo sukurtą ir sukauptą gėrį supakavo, sudėjo į konteinerį ir per paslaptingą siuntėją Paukštę į Lietuvą išsiuntė. Keliavo brangus krovinys laivais, bet laiku, dar 1996-ųjų pavasarį Troškūnus pasiekė.

guobis-troskunai4

Tėviškės laukuose žolę dalgiu pjauna prezidentas Antanas Smetona / R. Guobio nuotraukos

Gražu, smagu, prasminga. Išėmus, pasigėrėjus, aptarus, suskaičiavus paaiškėjo, kad parapijos lobynas praturtėjo paveikslų galerija. Kai kurie jų labai brangiuose, įmantriuose rėmuose. Tematika įvairi – yra peizažų, yra jūros vaizdelių, yra gyvulių, miestų, statinių, sodietiškų vaizdų, yra ir visiems lietuviams brangių istorinių asmenybių portretų. Portretai – įdomiausi. Štai mūsų šventasis, karalaitis Kazimieras, priešais altorių klūpo – augalotas, lietuviškai didele nosimi, su lelija ir kryžiumi rankose. Kunigaikštienė Birutė, matyt, dar vaidilutės pasaulyje, bet jau laisvai plaukus paleidusi, žvilgsnis skvarbus ir drąsus, ant rankos šlifuotų gintaro gabalėlių apyrankė. Vydūno žvilgsnis skvarbus, tiesiog skrodžiantis erdves. Ranką iškėlęs apie žemės reformos, vidurinės klasės kaime sukūrimo svarbą kalba Mykolas Krupavičius, susimąstęs kaip tas tamsus Nevėžis, tarp Kauno mūrų Maironis, šiek tiek Rusijos carą Nikolajų primenantis, uniformuotas tautos gelbėtojas generolas Povilas Plechavičius. Čia ir pats prezidentas Antanas Smetona, švarkelį nusimetęs, tik su liemene, baltais marškiniais, plačią pradalgę lankoje varo…

Užsuka gi vienuolyno padangtėn žmonės, jauni ir vyresni, dažnas klausinėja: „Kas tuos paveikslus nutapė, kaip jie po vienuolyno stogu pateko?..“ Tad verta ir teisinga būtų kažkur labai matomoje vietoje pakabinti lentelę ar įrėmintą lapą su dailininko atvaizdu, gyvenimo aprašu ir kolekcijos kelionės į Troškūnus istorija, kuri ne ką prastesnė už kūrinius…

guobis-troskunai-macenas

Juozas Mačėnas apie 1940-uosius 

guobis-troskunai-1

Skvarbus žvilgsnis ir auksiniai plaukai – tai kunigaikštienė Birutė

 

923 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.