Home » Visos Naujienos » Atminties takais

Atminties takais

Atminties takais

.

Nida TREINYTĖ

Likimas sudėlioja mūsų gyvenimus į vieną didžiulį kelią, kuriuo turime nueiti kiekvienas atskirai, pasirinkdami savuosius takus ir takelius. O pasirinkę tinkamiausią ir sėkmingai juo žingsniuodami, nebijome atsigręžti į praeitį ir pasidalinti laimingomis akimirkomis, nuveiktais darbais, sukaupta ilgamete patirtimi bei gyvenimiškais džiaugsmais. Uteniškė Sofija Šaltenienė šiuo keliu eina jau 94-jį gyvenimo kilometrą, kuris nušviestas saulės spindulių, pilnas turtingos dvasinės patirties, kilnumo, meilės bei pagarbos ją supantiems žmonėms.

Atsigręžti į praeitį ir prisiminti savo jaunystės dienas, viską, kas buvo pirma ir nepakartojama, visuomet norisi. Pašnekovės S. Šaltenienės praeitis išties labai turtinga, o šilti, nuoširdūs ir sklandžiai perteikiami prisiminimai nukelia į pirmosios mūsų nepriklausomybės laikų Lietuvą. S. Šaltenienė su pasididžiavimu pirmiausia papasakojo apie savo tėvą – Vladą Išganaitį, šaulį, nepriklausomybės kovų dalyvį, būrio vadą, 1920 m. dalyvavusį Širvintų-Giedraičių mūšyje su Lenkijos kariuomenės L. Želigovskio rinktine. Vėliau tėvas Vladas Išganaitis su žmona Jadvyga ir jaunesniąja dukterimi Vlade pasitraukė į JAV, o Sofija pasiliko gyventi Lietuvoje. Čia sutiko savo pirmąją meilę – mokytoją Rapolą Šaltenį, sukūrė šeimą ir nuo 1945 metų kartu su vyru dirbo pedagoginį darbą Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Šiai mokyklai 2008 metais suteiktas literatūros tyrinėtojo, vertėjo, Lietuvos nusipelniusio mokytojo, Utenos miesto Garbės piliečio (1908–2007) Rapolo Šaltenio vardas. S. Šaltenienė mokykloje dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Su vyru konkurentai nebuvo. Didesnis darbo krūvis tekdavo R. Šalteniui. Mokytojas buvo didelis entuziastas poezijos bei teatro srityse. Jo dėka veikė literatų ir dramos būreliai, o ir spektaklius pats režisuodavo. S. Šaltenienė (1923 m. gimusi Suvalkijoje, Šakių r., Bublelių kaime) savo gražia, taisyklinga suvalkietiška kalba aiškiai diktuodavo diktantus, kuriuos moksleiviai ypač gerai parašydavo. Ne kartą ir mokytojas R. Šaltenis yra pasiteiravęs: „Kas ten buvo, kad mokinai visoje mokykloje taip gerai parašė diktantą?“ Mokytojos darbas S. Šaltenienei buvo mielas, o savo tvirtu būdu ir sugebėjimu švelniai išspręsti įvairiausias problemas ji pelnė mokinių pagarbą bei pasitikėjimą. 1968 m. išėjus į pensiją, jos namų durys tapo atviros visiems buvusiems mokiniams, norintiems aplankyti ir pabendrauti. „Ateidavo daug mergaičių, tai aš su jomis kepdavau keksus ir kitus gardėsius, o kad darbas neprailgtų, dar ir padainuodavome. Man ir tada atrodė, kad aš tarsi toliau mokau jaunimą savarankiškumo, įgūdžių, kulinarijos paslapčių. Patardavau mezgimo klausimais, nes pati mėgau megzti, diskutuodavome apie perskaitytas knygas, kuriomis mielai pasidalindavome, nes vyro darbo kambaryje buvo ir yra išlikusi didžiulė biblioteka. Jam iškeliavus į Anapilį, daiktai ir baldai šiame kambaryje liko nepaliesti. Jame vyras kūrė ir rašė memuarus, bibliografijas, publikacijas, pjeses, parašė knygas apie poetą vyskupą A. Baranauską, rašytoją A. Vienuolį, su kuriais sieja giminystės ryšiai. Ir šiandien užėję į jo kambarį, tarsi į muziejų, juntame tebetvyrančią darbinę nuotaiką bei kūrybinę dvasią…. Išėjus į pensiją liūdėti nebuvo kada. Vaikai užaugo, sukūrė savo šeimas, sūnūs išvyko gyventi į Vilnių, o man teko močiutės dalia – auginti anūkus“, – pasakoja S. Šaltenienė.

Didžiausias turtas – šeima ir vaikai

Pokalbį tęsiame vaikų kambaryje. Pasak S. Šaltenienės, bažnyčioje kabo šventi paveikslai, o šiame kambaryje – visų jos vaikų portretai. Iš nutapytų portretų kiekvieną dieną į mamą žvelgia keturi sūnūs – Vydūnas, Arvydas, Saulius, Virgilijus – ir dukra Rimutė. Užauginti penki vaikai – didžiausias Rapolo ir Sofijos Šaltenių gyvenimo turtas ir palikimas. Iškart po mokyklinio suolo ištekėjusiai jaunai moteriai teko ir jaunos mamos dalia. Pirmoji R. Šaltenio žmona šį pasaulį paliko gana anksti, todėl sūnų Vydūną (profesorius, habil. daktaras, 1938–2007) Sofija Šaltenienė augino tarsi savo pirmagimį. „Nuo pirmos pažinties su keturmečiu berniuku mus siejo artimas ir nuoširdus ryšys. Aš pati žengiau pirmuosius jaunamartės žingsnius į savarankišką gyvenimą, o man visuomet padėjo Vydūnas, todėl buvome tarsi susiūti… Sekmadieniais kažkam iš šeimos narių reikėdavo eiti į bažnyčią. Abu buvome jauniausi ir ištvermingiausi šeimos nariai, todėl, nešini batais rankose į Skiemonis iš Klevėnų kaimo, Anykščių r., eidavome 6 kilometrus pėstute smėlėtu keliu, o kad kelias neprailgtų, traukdavome dainą, nuo kurios skambėdavo pakelė ir laukai. Pamenu pirmąjį kino filmą apie plėšikus, kurį žiūrėjau dar būdama mokinė, todėl tiek filmas, tiek daina įstrigo atmintyje ir išliko iki šių dienų. Dainos tekstas skambėjo taip: „Pirmyn – skamba plėšikų daina. Už mylimą vadą, kurs į žygį veda, kelk kardą, plėšike aukštyn…“ O mes su Vydūnu einam ir šaukiam į valias“, – prisimena S. Šaltenienė. Bėgant laikui, gyvenimas padovanojo dar keturis vaikus. Ponia Sofija mielai pasakoja apie pirmuosius ir gana anksti pasireiškusius vaikų talentus. Saulius Šaltenis – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, publicistas, redaktorius, signataras – savo kūrybos kelią pradėjo pirmiausia sukūręs tokį eilėraštį: „O tu, poete, kur dingai? Tavęs Tėvynė laukia…“ – besišypsodama deklamuoja ponia Sofija. Sūnus Arvydas Šaltenis – profesorius, tapytojas, Lietuvos ir Vilniaus miesto savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas – nuo mažumės mėgo piešti, buvo labai nagingas ir kūrė lėles vaikų teatrui. Jas lipdydavo iš molio, tada apklijuodavo popieriumi, nudažydavo ir laukdavo „kūrybinio proceso“ pabaigos. Sudžiuvus moliui, jį atsargiai išdaužydavo, o pagamintos lėlės laukdavo premjeros dienos. Spektakliai vykdavo kieme kiek atokesnėse vietelėse, o žiūrovams vietoje kėdžių būdavo pastatomi apversti kibirai. Ir artistai, ir žiūrovai buvo tie patys Šalteniukai. Vieniems vaidinant, kiti laukdavo savo eilės. „Be vaidinimų vaikai mėgo sportuoti. Išskirčiau savo vienintelės dukros Rimutės Markūnienės (ryšių inžinierė) pomėgį žaisti futbolą, kuri savo vikrumu ir greitumu kartais pralenkdavo ir brolius. Sūnus Virgilijus, jaunėlis mėgo tiksliuosius mokslus, todėl dirbo programuotoju. Su vyru Rapolu kartu skiepijome dvasines vertybes, suteikdami vaikams kuo daugiau kūrybinės erdvės bei laisvės saviraiškai, kūrybai, ieškojimams. Vaikus auginome patys ir niekada neleidome į jokį vaikų darželį. Vaikų darželis mūsų šeimos vaikams, o vėliau ir anūkams, buvo tabu“, – džiaugiasi S. Šaltenienė.

dsc_0633

Sofija Šaltenienė,  matyti jos jaunos  paveikslas, nupieštas Anykščiuose vieno dailės  mokytojo Varno… Jis nebuvo profesionalas, o ir vardo nepamena / S. Šaltenienės asmeninio albumo nuotraukos

Šeimos iškylos

Labiausiai įsimintos kelionių akimirkos. Jauni tėvai su savo atžalų penketuku mėgdavo keliauti. Specialaus maršruto ilgai sudarinėti nereikėdavo. Iš Utenos traukiniu, dar vadinamu siauruku, keliaudavo į Rubikus (Anykščių r.). Paėmę valtį, Rubikių ežeru plaukdavo į Didžiąją salą, kurioje dažnai vykdavo įvairūs festivaliai: šeimos nariai, neabejingi dainai ir poezijai, būdavo dažni dalyviai. Šeimos archyvuose nuotraukoje yra išlikusi viena brangiausių užfiksuotų akimirkų iškylaujant. Pasibaigus renginiams Didžiojoje saloje, susėdę į valtį toliau plaukdavo trimis ežerais – Limanu, Dusynu ir Mūšėjumi – aplankyti vyro gimtinėje Klevėnuose, Anykščių r., gyvenusios dėdienės Paulinos. Po viešnagės atgal valtimi plaukdavo į Rubikus ir vėl siauruku grįždavo į Uteną, pilni įspūdžių ir nuotykių. Tai buvo įsimintiniausios Šaltenių šeimos išvykos.

Ilgaamžiškumo paslaptis

Tiksliausiai mamos ilgaamžiškumo paslaptį atskleidė duktė Rima. O ji labai paprasta. „Viską, kiek leido jėgos ir sveikata, mama „investavo“ į šeimą, vaikus ir anūkus. Dalinosi geru žodžiu ir patirtimi tiek su šeimos nariais, tiek su savo mokiniais. Gerumas ir meilė, nuoširdumas ir atsidavimas ją supantiems žmonėms grįžo bumerangu. Ji visada mus stebino savo pasiaukojančiu atsidavimu, laiku patardavo, buvo išmintinga ir tarsi namų židinio ir šeimos sergėtoja deivė Gabija saugo mus dar ir šiandien“, – sako Rima.

005 

Šalteniai dainuoja Rubikių ežero Didžiojoje saloje. 1961 m. daryta  nuotrauka, kurią šeima labai mėgsta, tik joje nėra Arvydo  

001

Šeimos fotografija. Iš kairės Arvydas, Saulius, Rima, Vydūnas ir Virgilijus, sėdi Rapolas ir Sofija

002

Visa šeima su vaikais ir anūkais. 1983 metai Šaltenių kieme

003

R. Šaltenis ir S. Šaltenienė su  pirmąja anūke Snieguole 1965 metais Utenoje 

1037 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.