Home » Pro dienų prizmę » Gyvenimas iš arti. Kiekvienas svaiginkimės savaip

Gyvenimas iš arti. Kiekvienas svaiginkimės savaip

Gyvenimas iš arti. Kiekvienas svaiginkimės savaip

.

Elvyra SABALYTĖ

Iš pastaruoju metu perskaitytų eilių labiausiai įstrigo mano kolegos žurnalisto Lino Bitvinsko kelios eilėraščio eilutės: „Krebžda durys. Atrodo ateina mirtis. Ir bijai nežinios, O išties juk gyvenimo vengi labiau nei mirties.“

Prisipažinkime, iš tiesų dauguma mūsų labiau vengiame gyvenimo, o ne mirties. Nesirengiu leistis į filosofinius išvedžiojimus, tik noriu pacituoti Šarlio Bodlero mintį, kuri yra geriausias atsakymas, kaip atlaikyti gyvenimo naštą ir mėgautis gyvenimu: „Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejaustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis. Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės.“

Aš pridurčiau, kad būtina svaigintis meile, gyvenimu, kiekviena jo žavinga akimirka. Kai kas bando svaigintis darbu ir nuolat vaikšto nuo jo lyg apgirtę. Bet nebūtinai dėl to, kad jį labai mėgsta, tiesiog negali sudurti galo su galu. Daugiau kuo nors svaigintis pastariesiems po darbo nebelieka nei jėgų, nei noro. Bet geriau pabaikime skaityti, ką rašė Šarlis Bodleras:

Ir jeigu kartais rūmų laiptuose, žalioje griovio žolėje ar niūrioje kambario vienatvėje nubudę pajaustumėt, kad girtumas mąžta arba visai praėjo, klauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, visko, kas bėga, kas dejuoja, kas ritasi, kas dainuoja, kas kalba, koks dabar laikas, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis ir laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis.“ Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos. Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienas savaip.“

Paminklas: mirusiesiems ar sau?

Kažkodėl mintyse retsykiais vis išnyra Vėlinės senosiose miesto kapinėse. Per jas uteniškiai pulkeliais būriavosi prie vieno išskirtinio paminklo. Gal juos sieja giminystė ar bičiulystė su tame kape amžinojo poilsio atgulusiais mirusiaisiais? Pasirodo, ne. Vieni prašalaičiai svarstė, iš kur paminklo statytojas ėmė tiek pinigų, kiti narpliojo giminystės ryšius, treti tvirtino, esą paminklas yra per didelis ir primena mauzoliejų, kitiems per brangus ir t. t., ir t. t. Manęs tai nė kiek nenustebino. Juk taip lietuviška aptarinėti svetimų žmonių pajamas ir turtą.

Nežinau, kam tas žmogus statė paminklą – mirusiems giminėms ar sau, pagaliau man tai visiškai nesvarbu. Žmogus pastatė tokį paminklą, kokio jis norėjo, koks jam atrodė priimtinas. O gal jūs esate iš tų, kurie bando įtikti visuomenės skoniui, ir jums labai svarbu, ką apie jus žmonės pasakys? Tokiems nuoširdi mano užuojauta, nes vis tiek neįtiksite.

Viename savo pamokslų Dievo Apvaizdos bažnyčios klebonas Henrikas Kalpokas taikliai pastebėjo, kad paminklus gyvieji stato ne mirusiesiems, o sau. Juk mirusiesiems visiškai nebesvarbu, koks paminklas stovės ant jų kapo. O gal klebonas klydo?.. Juk sakoma, kiek žmonių, tiek nuomonių.

Meistras pagal skelbimą

Ar verta ieškoti meistro pagal skelbimą laikraštyje? Pernai ketinau perdažyti medinį namą, tačiau pažįstamų rekomenduotam dažytojui atsisakius dėl jį netenkinančios kainos, meistro nusprendžiau pasiieškoti pagal skelbimą laikraštyje.

Su žmona atvažiavęs pagal skelbimą atsiliepęs meistras pasirodė gana patikimas, užsiminė, kad uždarbiavo Norvegijoje. Tai, kad žmogus dirbo užsienyje, daugeliui mūsų atrodo kaip patikimumo garantas. Kai jis dažus ir medienos impregnantą pasiūlė nusipirkti pačiai, kilo įtarimas, nes rimtas meistras į parduotuvę pirkti prekių važiuoja kartu.

Išlindo dar viena smulkmena. Kaip vėliau paaiškėjo, namo dažomos dalies kvadratūra ne 200 kvadratinių metrų, kaip buvo paskaičiavę dažytojai, o per pusę mažesnė. Suprantama, pagal skelbimą surastas dažytojas tai iškart suprato, bet suderėjo pinigus kaip už 200 kv. metrų. Neužmirškite, jei meistrą samdo moteris, kai kurie jų pasiryžę išdurti ir apkvailinti kiekviename žingsnyje.

Kai sutartu laiku dažytojas nepaskambino, paskambinau pati. Pažadėjo pradėti darbą po savaitės, bet nepasirodė. Galop meistras dingo kaip į vandenį, į telefono skambučius neatsakinėjo. Gal ir gerai, kad dingo. Ruduo buvo darganotas, mediena būtų nespėjusi gerai išdžiūti. Pavasarį meistrų ieškosiu tik pagal pažįstamų rekomendaciją, pasidomėsiu jų atsiliepimais. O gal jūs turite kitokios patirties?

Kodėl Nida rinko šiukšles?

Vasario 16-osios išvakarėse per pietų pertrauką Meldų gatve patraukiau pasivaikščioti prie Dauniškio ežero. Buvo graži diena, maloniai glostė saulės spinduliai. Paskendusi mintyse apie mūsų tautai vieną brangiausių dienų galvojau, kad ją atžymėsiu kasmet vykstančiame minėjime.

Kai staiga atsipeikėjau nuo mane užplūdusių šventinių minčių, priešakyje išvydau moterį, su prie pagalio specialiai pritaisytu magnetu iš pakelės krūmų bei nuo šaligatvio renkančią šiukšles. Moteris jas dėjo į nedidelį kibiriuką. Tik priartėjusi arčiau išvydau savo pažįstamą Nida Treinytę. Net nelaukdama, kol imsiuosi jos teirautis, kodėl renka šiukšles, Nida man paaiškino, kad visų šiukšlių komunalininkai nepajėgūs surinkti, nes jas išsklaido vėjas. Be to, pavasarį atrodo, kad šiukšlės pačios ima dygti iš po žemės. Meldų gatvėje gyvenanti uteniškė sakė jau apėjusi nemažą teritoriją, nes norinti, kad Vasario 16-ąją sutiktumėm nors kiek apsišvarinę ne tik savo vidų, bet ir aplinką.

Šio gražaus ir pamokančio pavyzdžio moralas aiškus ir suprantamas. Įdomu, kiek iš mūsų ryžtųsi eiti rinkti svetimų šiukšlių? Nida šiuo savo poelgiu parodė, kaip supranta pilietiškumą ir bendruomeniškumą. Gaila, kad tada nepagalvojau ją įamžinti nuotraukoje.

1289 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.