Home » Spindulys » Folklorinių šokių klubas – savaime susibūrusi bendruomenė

Folklorinių šokių klubas – savaime susibūrusi bendruomenė

Folklorinių šokių klubas – savaime susibūrusi bendruomenė

.

Rasa MILERYTĖ

Etnografė, etnomuzikologė Dalia Magylienė į Uteną iš Vilniaus atvyko prieš pusantrų metų, o atvykdama atsivežė folklorinių šokių klubo idėją. Taigi kiek mažiau nei prieš metus Utena didžiuodamasi galėjo įsirašyti į nedidelį miestų, kuriuose veikia šokių klubai, sąrašą: šalia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Varėnos.

Kodėl ir kaip toks klubas atsirado ir Utenoje? „Mano asmeninis tikslas yra suburti muzikantus, tokius pogrindinius ištraukti. Kad ateitų, darytų, nesibaimintų, kad suprastų, jog nieko tokio, net jei ir suklys. Utenoje yra daug muzikantų – jaunesnių ir vyresnių, ir jie visi slepiasi. Yra ir daug aktyvių žmonių, kuriems trūksta veiklos“, – pradeda pokalbį D. Magylienė.

Šokių klubų tradicija atėjo iš užsienio

Lietuvoje šokių klubų tradicija, kaip pasakoja D. Magylienė, nėra labai sena. Pirmasis šokių klubas įkurtas prieš 13 ar 14 metų. Nieko stebėtino, kad iniciatyva prasidėjo sostinėje. Pasak šokių klubo vadovės, Vilniuje ir kituose didmiesčiuose šis klubas pritraukia daugiau jaunimo: ateina jaunos šeimos, studentai, moksleiviai. Utenoje, kaip teko įsitikinti, didžiąją šokėjų dalį sudaro vyresnio amžiaus žmonės, senjorai. „Nors būna, kad ateina ir jaunesni, – džiaugiasi etnografė. – Sykį buvo atėjusi šeima: tėtis ant rankų laiko mažą vaikutį ir kartu su žmona šoka. Kartais tėvai atveda vaikus pašokti, sėdi, laukia ir sako: kitą kartą atsinešiu tinkamus batus ir pats pašoksiu.“ Tokie klubai, kaip Utenoje, veikia ir kitose šalyse: „Ypač gili ši tradicija Norvegijoje. Ir ne tik šokių klubai, bet ir muzikavimo, dainavimo ten labai populiarūs. Yra netgi tokios tarsi mokyklos, kur bet kada gali ateiti ir šokti. Ten kas nori sueina pagroti, kokiu nori instrumentu. Niekas neriboja, kad tik tradicinis instrumentas, tradicinė muzika ar tradiciniai šokiai.“ To paties D. Magylienė norėtų Utenoje.

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

Viskas prasidėjo nuo dviejų porų

Uteniškiai pasiskundžia, kad Utena – tuštokas ir nuobodus miestas. Kai D. Magylienė pradėjo dirbti Utenos kultūros centre ir nusprendė kurti folklorinių šokių klubą, aplinkiniai ją tikino, kad uteniškiai – konservatyvūs, todėl vargu ar susidomės tokia idėja. Bet moteris užsispyrė: „Neateis tai neateis, viena sau pasigrosiu, pašoksiu.“ Ateiti atėjo, tačiau tik dvi poros. Entuziastinga moteris džiaugėsi ir tuo. „Juk dariau tai pirmiausia todėl, kad man pačiai įdomu, ir norėjau kitiems parodyti, kad nieko čia sudėtingo, o vien tik smagumas.“ Į kitą susitikimą po mėnesio atėjo jau keturios poros, tuomet D. Magylienė nutarė einanti teisingu keliu. Dabar šokėjus galima skaičiuoti dešimtimis. Be to, dažnai į šokių klubo vakarus atvažiuoja svečių iš kitų miestų, iš kitų šokių klubų. Apie folklorinių šokių klubą žmonės sužino vieni iš kitų. Ateina nemažai žmonių iš Utenos trečiojo amžiaus universiteto. „Šokių mėgėjai važinėja ir po kitus klubus – apsidairyti, susipažinti.

Kviečiu ir artimuosius, draugus. Žmonės ieško kitokių užsiėmimų, ne tik kad kavinėse sėdėti ar naktiniame klube, jie nori kažko kito, naujo.“

Pasak D. Magylienės, šokis skatina pasitempti. Moterys į šokių vakarą ateina pasipuošusios, su suknelėmis, sijonais. „Niekas nesako, kad negalima ateiti su džinsais, svarbu, kad būtų patogu. Vis dėlto moterys pasipuošia, galima sakyti, atsirado toks nerašytas aprangos kodas, tradicinių šokių klubo stilius. Ir kituose miestuose moterys pasipuošia, jaučia skirtumą tarp ėjimo į parduotuvę ir į šokių klubą“, – nusišypso etnografė.

Neseniai uteniškiai lankėsi naktišokiuose Varėnoje: šokiai vyko visą naktį, tačiau Utenos šokėjai, pagailėję savo vairuotojo, pašoko iki pusės pirmos nakties ir išvyko namo. D. Magylienė ir stebisi, ir džiaugiasi, kad per tas šešias valandas, kol ten buvo, nė vienas šokis nepasikartojo antrą kartą.

Kasmet Lietuvoje vyksta folklorinių šokių stovykla, į kurią iš įvairių šalių susirinkę tradicinių šokių mėgėjai dalinasi žiniomis, patirtimi, įspūdžiais, mezga naujas pažintis ir puikiai leidžia laiką. Tikimasi, kad 2018 m. stovykla bus organizuojama Utenoje.

Netipiška bendruomenė

D. Magylienė tikina, kad jos tikslas nebuvo sukurti bendruomenę. Ji norėjo parodyti, kad tradiciniai šokiai gali būti įdomūs, kad juos šokti lengva ir nereikia ypatingo pasiruošimo. Be to, moteris įsitikinusi, kad dabartinė šokių, muzikos kultūra atėjusi iš senų tradicijų, todėl mano, kad tas tradicijas pažinti neprošal. Tačiau nutiko taip, kad dabar šokių klubo susitikimuose net pasimatymai skiriami. „Na, nėra taip, kad būtinai vyras su moterimi susipažįsta, – patikslina klubo vadovė, – tačiau būna, kad sako vienas kitam: susitikim kitą mėnesį šokių klube. Nors už klubo ribų ir nebendrauja. Žinot, dabar labai populiaru susipažinti ir bendrauti internete, nors gyvai su tuo žmogumi niekad nesusitinki. Tai ir čia panašiai.“ Žmonės čia susiranda bendraminčių, bendraamžių, juos suveda panašūs likimai. Pati etnografė greitai įsimena savo šokėjus: „Vieną, kitą kartą ateina, trečią neateina ir jau matau, kad trūksta. Dažnai prasilenkiam gatvėj, pasisveikinam. Kai kalbu su vyresniais žmonėmis, jie vis sako, kad tai tą skauda, tai aną. Klausiu: tai šokti turbūt neateisit? Kaip tai neateisim? Aišku, ateisim.“

Paprastai klubai turi nario mokestį, reguliariai vykstančius susitikimus, įstatus. Folklorinių šokių klube viso to nėra. Čia žmonės tiesiog gerai leidžia laiką. Kaip nutiko, kad šokių klubas tapo toks populiarus? „Galbūt todėl, kad čia nėra griežtų taisyklių, – svarsto klubo vadovė. – Kaskart susitikę mes pasimokom naujo šokio, tačiau nėra taip, kad griežtai žiūrėčiau, ar šokama pagal „instrukciją“. Ar taip pasikreipsi, ar kitaip – visiškai nesvarbu, svarbu, kad žmogui būtų patogu ir gera. Aš net nesakau, kad mes renkamės mokytis. Renkamės pašokti. Ir ta bendruomenė kažkaip savaime gaunasi.“ Nors kiekvienas etnografinis regionas turi savo šokius, šiame tradicinių šokių klube nėra taip, kad būtų šokama tik aukštaitiški šokiai. D. Magylienė šokių vakarų metu neakcentuoja, kokio krašto šokį šoks. Tačiau paprašyta pamini keletą pavadinimų: žinomiausias Tauragnų krašto šokis – Petkevičiaus polka. Kitų regionų smagūs šokiai – „Vingierka“, „Ka tu teci“ (šio šokio atitikmenys žinomi ir Latvijoje), „Duosiu Petrui pupų bliūdų“, „Jaunikėlis“, „Abelytė“…

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

Amžius – nesvarbu

Kaip minėta, į tradicinių šokių klubą dažniausiai ateina vyresnio amžiaus žmonės. D. Magylienė mano, kad jie turi daugiau laisvo laiko. Tačiau organizatorė labai norėtų pritraukti ir jaunimą: „Utenoje yra didelis „Vieversos“ kolektyvas. Tie vaikai užauga, išvyksta studijuoti, bet juk ne visi palieka Uteną. Prašokę visus savo mokslo metus, nuo mažens, jie daugiau neturi, kur šokti, kur būti. Taigi turiu mintį, kad galbūt tie patys šokėjai ateis pašokti čia.“

Kaip ir kiekvienoje bendruomenėje, čia aktyvesnės moterys. Vyrų ateina tik vienas kitas. D. Magylienė pažįsta keletą grojančių vyrų, bet vis nepavyksta prisikviesti jų pagroti.

Kai kuriuos nuo minties apie šokių klubą atbaido tai, kad neturi su kuo čia ateiti. Klubo vadovė įsitikinusi, kad vienišas čia nelieka niekas. „Jei jau išdrįsai ateiti, tai tikrai bus su kuo šokti. Šokame taip, kad truputį pašoki ir turi keistis poromis. Taip ir naujos pažintys mezgasi. Tie, kas ateina po vieną ir yra drąsesni, pamato kitą vienišą ir iškart vedasi šokti. Pirmos minutės gali būti nejaukios, bet šokis greit visus išjudina.“

Vyresnieji ir jaunimas šokių klube puikiai sutaria. „Kadangi šokiai tokie, kad tu keitiesi poromis, per šokį išmokstama, kad nėra baisu su vyresnio ar su jaunesnio amžiaus žmogumi pašokti. Tas vyresnis pakalbina, paklausia, kaip sekasi, kitąsyk ir jaunuolis jau nebijo užkalbinti.“

Muzikuoja šokėjams jaunimas – Utenos muzikos mokyklos mokiniai ir R. Garsonienės folkloro studija.

Šokis – tarptautinė kalba

Pasak D. Magylienės, žmonės džiaugiasi folklorinių šokių klubu. Pakalbinome keletą šokėjų.

„Atėjau viena, bet gal kas išves šokti, – sako 80 metų sulaukusi Aldona. – Anksčiau labai mėgdavau šokti, ir į aplinkinius kaimus nuvažiuodavom. Dabar nebėra progų, bet va dukra papasakojo apie šitą klubą, atėjau pasižiūrėt.“ Netrukus Aldona susiranda bendramintę ir prisijungia prie šokančiųjų.

Aldona ir Virginijus Čėsnos yra profesionalūs šokėjai, šokdami jie ir susipažino. Sutuoktiniai šoka „Levindroje“, tačiau nutarė ateiti apsidairyti į folklorinių šokių klubą. Aldona sako, kad šokis – vienas geriausių laiko praleidimo būdų, šokant galima ir išsikrauti, ir susipažinti su žmonėmis, o pasak Virginijaus, šokis – tarptautinė kalba. „Nereikia žodžių, per kūną, per emociją susikalbi.“

Vida irgi čia pirmą kartą, bet nesibaimina – susitarė čia susitikti su draugėmis. „O jei ir vienas ateini, gi galima susipažinti“, – sako ji.

 

1025 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.