Home » Gallery » Veidai » Kunigas J. Jasėnas Velykų proga linki bendrystės

Kunigas J. Jasėnas Velykų proga linki bendrystės

Kunigas J. Jasėnas Velykų proga linki bendrystės

.

Rasa MILERYTĖ

Kunigą Justą Jasėną pavadinčiau stereotipus laužančiu kunigu. Nors, kaip jis pats sako, požiūris į įvairius dalykus sparčiai kinta, bet kaimuose, mažesniuose miestuose kunigas, kurio veikla neapsiriboja vien bažnyčia, vis dar nustebina. Kunigas Justas Jasėnas – poetas. Kunigavo Zarasuose, Anykščiuose, dabar dvasininko kelią tęsia Kupiškyje. Kalbėjomės su juo trimis temomis – apie šventę, kūrybą ir meilę, o nuo jų atsišakojo dar ir mažesnių temelių.

Kas tai yra – šventė? Plačiąja, bendrąja prasme.

Kaip sudėtinga atsakyt… Šventė yra… Pabėgimas iš kasdienybės. Kažkoks kitas ir kitoks laikas su žmonėmis. Ir grįžimas ar paminėjimas tų dalykų, kurie žmones vienija ir telkia. Bendrumos ieškojimas.

Kuo religinės šventės skiriasi nuo nereliginių?

Su civilinėmis, valstybinėmis šventėmis viskas lyg ir aišku, viskas protokoliška, o religinių švenčių pagrindas yra tikėjimas ir religiniai dalykai. Tai susiję su bažnytiniu kalendoriumi, su liturgija, su tam tikrais religiniais įvykiais, religiniais reiškiniais. Tokių švenčių pamatas ir pagrindas yra dvasinis, o civilinių viskas susiję su mūsų kultūra, su mūsų valstybe.

Turite itin mėgstamų švenčių?

Mano gimtadienis, jeigu nuo asmeniškumų pradėsim. O paskui, man atrodo, Kūčių vakaras, kuris tikrai paliečia sielą. O daugiau… Nežinau, ar turiu mėgstamą civilinę šventę. Tiesiog pareigos, darbas kartais verčia dantis sukandus dalyvauti jose. Gal tik tam tikri momentai iš kažkokių švenčių kartais būna jautresni, tikresni. Pvz., kažkada buvo labai gražu žvakučių uždegimas Sausio 13-ąją. Buvo jautru, tikra, kažkaip nematyta, pagarbu, bet paskui – tas pats per tą patį ir kažkaip nusibodo, nebeteikia prasmės. Taip pat himno giedojimas Liepos 6 d. ant piliakalnio – irgi kažkokios vienybės pajutimas. Bet čia atskiri tokie momentai.

Apie mišias sakoma – švęsti mišias. Taigi tikintieji turbūt labai laimingi ir vieningi žmonės, jei švenčia bent kartą per savaitę?

Aš manau, kad taip. Aišku, kiekvienas žmogus į mišias ateina su savo rūpesčiais, bėdom, nelaimėm. Daug visokių nuotaikų ir patyrimų tame sekmadienio susitikime. Man regis, tai yra susitikimo šventimas, buvimas, bendravimas, bendrystės ieškojimas. Aš galvoju, kad žmonės ateina tam, kad pasidarytų laimingesni. Ir didelis džiaugsmas, kad galima tai daryti kas 7 dienas. Kad visa tai kartojasi, kad niekur per daug nenutolsti. Toks stabilumo jausmas. Kai dabar taip nestabilu niekur, tai čia turbūt stabiliausia. O jeigu stabilu, tai ir laimingas.

Ir visgi – žmonės tai galėtų daryti kasdien. Kodėl tam reikia skirti, kaip Jūs sakote, specialaus laiko?

Negali į religinę šventę nukristi iš dangaus: dirbu, dirbu ir staiga čia stalas… Į jas einama žingsnelis po žingsnelio. Reikia ramiai pasiruošti, bet yra tokia problema, sunkumas toks, kad tas laikas yra tarsi specialiai ištirpdytas, žmogus įsuktas ir iš tikrųjų labai sunku susikaupti, pasiruošti. Dabar visur siūlo taupyt laiką. Viskam yra išmaniosios programėlės ir niekur nebereikia eiti. Bet juk to laiko mes nepadauginom: kaip buvo 24 valandos, taip ir yra. Ir visą tą sutaupytą laiką koks feisbukas atima. O aš, pvz., nenoriu jo taupyti. Kiek jo skirta, tiek aš ir naudojuosi. Man malonu pačiam į banką, į paštą nueiti. Žodžiu, atimtas tas pasiruošimo laikas. Tarkim, iki Velykų dar kelios savaitės, dar velykinio jokio ženklo nėra, nei žalia, nei per daug šilta, o parduotuvėse jau margučiai, kiaušiniai, viščiukai… Taigi tos didelės šventės yra prakeikimas: prisiperki visko, o viduj tuščia. Tai aš manau, kad reikia naudot tą laiką, kiek jo yra duota. Kam tas laikas skirtas? Tokiam intymesniam prisilietimui prie temos kažkokios, prie tikėjimo įvykio, prie gyvenimo įvykių. Kaip aš kartais žmonėms sakau: negalima raudonu kilimu eiti su tvarto kaliošais. Visur reikia po truputėlį. Tokiam subtilesniam prisilietimui reikalingas tas laikas.

Ar netikintieji Dievu, Kristaus gimimu ir prisikėlimu gali švęsti Velykas? Ar tokiu atveju šventė nepraranda savo esmės?

Aišku, kad gali, juk niekas nedraudžia. Gal tik specifika yra kitokia: žmonės neina į bažnyčią per tas šventes, nekalba apie religinius dalykus. Bet vis tiek kažkokia šventinė atributika yra. Ir galbūt tai žmones sutelkia ir jaudina. Mums per Velykas svarbiausia ta religinė plotmė – Kristaus prisikėlimas. Ta šviesa, naujo gyvenimo prasmė. O kaip priedas prie to – gamtos atbudimas, gyvybės simbolis margutis ir visi kiti papročiai, bet ne margutis yra numeris vienas. O netikinčiam žmogui religinio lygmens nebėra, tai jis gali tada tuos išorinius dalykus susirankiot, susigaudyt, bet jeigu žmogui tai rūpi, jeigu žmonės susėda prie bendro stalo, valgo, kalbasi, man atrodo, tai irgi yra labai tikra.

Ko galima linkėti Velykų proga?

Kad visi būtumėm kaip bendruomenė. Kad linktumėm prie tų pačių vertybių, prie to, kas mus vienija, kad vieni kitus palaikytumėm, pagelbėtumėm. Ne tik lozungais, ne tik žodžiais, ne vien tik tada, kada žmogui gera, smagu, bet ir tada, kai jam sudėtinga, sunku. Kad kažkaip laikytumėmės prie savo šaknų, su savo kultūra, savy, savo aplinkoj. Kad bendrystės taškų daug rastumėm.

Vincas Mykolaitis-Putinas su savo „Altorių šešėly“ įtvirtino požiūrį, kad kunigystė ir kūryba yra nesuderinami dalykai. Ar Jums neteko susidurti su kreivais žvilgsniais – kunigas ir poetas?

Viskas yra pasikeitę. Keičiasi visuomenė, keičiasi civilizacija ir bažnytinės mintys keičiasi, keičiasi požiūris į vienokius ir kitokius dalykus. Dabar jau visiškai nestebina kunigas, kuris žaidžia krepšinį arba futbolą su vaikais ar su parapijiečiais, arba kuris motoroleriu važinėja, groja gitara. Požiūris jau nebėra toks konservatyvus. Ir ačiū Dievui, taip ir turi būt. Tai lygiai taip pat ir kunigas kūrėjas. Jeigu likimo, gamtos, Dievo yra dovanoti jautrumai kūrybai, menui arba, galų gale, kad ir bendravimui, bendrystei, išsikalbėjimui, tai čia yra stiprioji pusė, juk tai padeda žmonėms būt, išbūt, tai kodėl mes turim slėpti, neleisti į apyvartą to, kas Dievo yra duota?

nuotrauka-nr-1-justas-jasenas

Kun. Justas Jasėnas / M. Vapšytės nuotrauka

Jūsų eilėraščiuose radau literatūrinių nuorodų – eilėraštis, skirtas poetei Elenai Mezginatei, Antanui Baranauskui ir panašiai. Literatūra – Jūsų artima bičiulė?

Taip, tikrai taip. Lietuvių literatūra gal labiausiai, nors skaitau ir vertimus, ir kitų šalių literatūrą, bet lietuvių literatūroj jaučiuosi kaip žuvis vandeny. Nes vis tiek jauti kontekstus, jauti patirtis, jauti amžių, jauti žmones. Ir skaitau pagal patirtis, pagal poreikius. Ir būna tokios bangos: pvz., visą Sigitą Gedą perskaitai, kiek paimi tuo metu, kiek tau tuo metu reikia, kiek pakeli. Buvo toks laikas, kai visą Marcinkevičių perskaičiau. Lygiai taip pat ir prozos tekstai. Labai gydo, labai gaivina. Iš to, ką skaitau, aš pasisemiu stiprybės ir argumentų savo tekstams ir savo pamokslams. Arba, pvz., kartais kažkoks patyrimas ateina iš gatvės ir tą patį perskaitai knygoj. Arba jau esi perskaitęs ir atsimeni, ir gali sujungti, ir jau pasakojimas, jau galbūt tekstas laikraščiui arba pamokslui sekmadieniui.

Pamokslas irgi yra kūryba?
Taip. Daug savęs įdedi, daug savo psichikos, atminties, išgyvenimų, literatūros, pažiūrėjimo, daug pamatymo žmonių gyvenime, žmonių kasdienybėj. Ir kaip tu tai sudėliosi, kaip pasakysi arba kur sudėsi svarbiausius taškus, tai ir yra kūryba.

Visą interviu skaitykite balandžio 15 d., šeštadienio „Utenos apskrities žiniose“

1619 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.