Home » Protakos » Romų tautą išsaugojo šeimos vertybės

Romų tautą išsaugojo šeimos vertybės

Romų tautą išsaugojo šeimos vertybės

.

Dalia SAVICKAITĖ

Daug kartų persikeliantys gyventi į kitas vietas lietuviai vadinami bendriniu čigonų epitetu, o į mūsų tautiečius užsienio šalyse tų kraštų žmonės dažnai žiūri kaip mes į greta gyvenančius romų tautybės žmones. Svetimi… Sako, pirmieji žmonės į dabartinės Lietuvos žemes atkeliavo iš Indijos. Romai save vadina Indijos diaspora… Jų, kaip ir lietuvių, vertybė – šeima, buvo ir yra, o mūsų? Gal dar kokių įdomių dalykų rasite susipažinę su romų istorija. Romai (čigonai) nuo senų laikų kėlė susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Dažnai jų istorijos, jau nuo XV a. aprašytos Lietuvos miestų metraščiuose, turėjo mistikos, baugumo – kaip naujo, nepažinto reiškinio ypatumų. Mokslinis susidomėjimas jais pastebimas XVIII a. antroje pusėje, kuomet pastebėtas jų ir indų kalbos panašumas. XIX a. pradėti užrašinėti jų papročiai, pripažintas jų etninis savitumas. 1824 m. pasirodė Ignoto Danilavičiaus studija „Apie čigonus“, o 1830 m. – Teodoro Narbuto „Istorinė čigonų liaudies apybraiža“. Tai pirmieji moksliniai darbai Lietuvoje šios tautos kultūros klausimais.

Kas jie yra?

Pasaulyje šiuo metu egzistuoja šešios romų atšakos: po tris vakaruose ir rytuose. Vakarų atšakai priklauso romnišalai (romniai), manušai (sinti), gitanai (Iberijos romai). Rytų atšakai – domai, lomai ir multaniai (luli). Europoje bei visame pasaulyje yra ir daugiau mažesnių klajoklių etnografinių grupių. Tačiau mokslininkai teigia, kad jie, kaip etninė grupė, susiformavo tik XV a., kai čigonai keliavo per Bizantiją į Europą.

Buvo manyta, kad tikroji romų protėvių žemė yra Egipte. Taip galvoti skatino anglų kalbos žodžiai „egiptietis“ ir „čigonas“, kurie turi bendrą šaknies skiemenį (palyginimui: „gypsy“ ir „Egyptian“). Toks aiškinimas patinka ir patiems klajokliams, nes savo stovyklavietes kartais pavadina mažuoju Egiptu. Vokiečių kultūros istorikas Heinrichas Moritzas Gottliebas Grellmanas (1756–1802) pirmasis iškėlė idėją, kad čigonai gali būti kilę iš Indijos. Šios teorijos šalininkai remiasi tuo, kad čigonų kalboje ir sanskrite yra labai daug panašumų. Iki šių dienų fiksuojama, kad vyresnio amžiaus čigonai gali suprasti indų filmus be vertimo.

Šiandien mokslininkai mano, kad šiuolaikiniai čigonai yra Indijos kastos – domų – palikuonys. Tokį tikėjimą dar labiau sustiprina tai, kad tiek vieni, tiek kiti užsiima labai panašia veikla: kalvyste, šokiais ir dainavimu. Be to, jie augino, rūpinosi bei mokė gyvulius ir jais prekiavo. Žodis „žmogus“ į čigonų kalbą verčiamas kaip „rom“, bet „r“ raidė tariama kaip gomurinis priebalsis ir skamba labiau kaip „d“, o ne kaip „r“. Indijoje domai priskiriami pačiai žemiausiai visuomenės kastai. Šių dienų Indijoje daugelis iš jų vis dar migruoja. Pagal kitą teoriją čigonai gali būti daugelio žemesniojo rango indų genčių palikuonys. Dabar jau neįmanoma patikrinti, ar tos teorijos yra teisingos, ar klaidingos, nes klajoklių gentys nesukuria jokios materialios kultūros. Jie išsibarstę po visą pasaulį ir su savimi turi mažai daiktų. Teigiama, kad romų tautos šaknys – šiaurinės Indijos Pendžabo regionas. Šiame regione čigonai gyveno kaip klajokliai. Indijos vyriausybė pripažįsta romus esant indiškąja diaspora Europoje.

romai

Į Europą jie atvyko maždaug VIII–X a. Iki XV a. Europoje romų bendruomenės jau gyveno Ispanijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir didžiojoje dalyje teritorijų, kurios šiandien sudaro Rusiją ir Rytų Europą. Visose šiose valstybėse romai buvo persekiojami priimant įstatymus, draudžiančius jų kalbą ir aprangą. XV a. pradžioje diduma romų buvo priversti tapti vengrų ir rumunų kilmingųjų, kuriems reikėjo darbininkų, vergais. 1432 m. Vengrijos ir Kroatijos karalius Sigizmundas I atleido čigonus nuo mokesčių, tam, kad jie padėtų ginti kraštą. Be to, čigonai buvo labai geri kalviai. Nukaldavo aukščiausios kokybės kardus, šarvus ir patrankų sviedinius. XV ir XVIII a. Ispanijoje jiems buvo draudžiama nešioti tradicinius drabužius, kalbėti sava kalba ir nurodyta gyventi sėsliai. 1539 m. čigonai buvo išvyti iš Prancūzijos, devyneriais metais anksčiau jie buvo išguiti iš Anglijos grasinant nelaisve, o po ketverių metų – mirties bausme. 1811 m. Italijos baudžiamajame kodekse buvo numatyta, kad visi romai gimsta nelaisvi ir yra turtuolio nuosavybė. XIX a. viduryje Transilvanijoje, kur romų buvo daugiausia, buvo išleistas aktas, išlaisvinantis juos ir leidžiantis netrukdomai klajoti po Vidurio Europą ir Ameriką. Diduma romų tradiciškai dirbo amatininkais, buvo kalviai, batsiuviai, skardininkai, prekeiviai arkliais, jų prajodinėtojai, įvairių įnagių gamintojai. Kiti buvo atlikėjai: muzikantai, cirko gyvūnų dresuotojai, šokėjai.

Romai buvo persekiojami ir per Antrąjį pasaulinį karą. Naciai juos niekino ir naikino kaip žemesnę rasę. Šia prasme romų likimas neretai lyginamas su žydų likimu. Naciai romus izoliavo, privertė dirbti prievartinį darbą ir žudė. 1944-ųjų rugpjūčio 2 d. Aušvico dujų kamerose buvo sunaikinta 2900 romų. Manoma, kad Vokietija kartu su sąjungininkais išžudė apie 25 proc. (apie 220 tūkst.) visos Europos romų. Prieš karą Europoje jų gyveno kiek mažiau nei 1 mln.

Indijos Vyriausybė finansavo Pirmąjį pasaulio romų kongresą Londone 1971 m. Jame dalyvavo atstovų iš 30 skirtingų šalių. Kongresas patvirtino nacionalinį romų himną ir vėliavą. Oficialiai viso pasaulio čigonai tapo viena tauta. 1979 m. Jungtinės Tautos, tarpininkaujant Indijai, romus pripažino atskira etnine grupe pasaulio bendruomenėje. 1978 m. vykusį II romų kongresą sveikino Indira Gandi, o jame dalyvavę 26 valstybių romai Indiją pripažino istorine tėvyne.

Romų valdžia

Indiška kilmė padėjo romams išsaugoti pasiskirstymą kastomis. Dabar jie to taip nebevadina, bet tradicinė hierarchija išlikusi. Viena gerbiamiausių ir įtakingiausių etninių grupių yra vadinamieji lovarai. Išvaizda lovarai niekuo nesiskiria nuo kitų romų, bet tai yra atskira etninė grupė, romų aristokratų diaspora. Lovarai tradiciškai visada buvo labai turtingi, nors niekas nežino, iš kur tie pinigai. Lovarų kastos atstovų yra ir Lietuvoje, bet Vilniaus tabore jų nėra.

Baronas paprastai nieko bendro su kastų hierarchija neturi ir apskritai tabore barono vaidmuo yra daugiau simbolinis. Lietuviškas žodis „baronas“, kuris asocijuojasi su čigonų vadu, yra kilęs iš čigoniško žodžio „baro“ – didelis, gerbiamas žmogus. „Baro“ vadino turintį didelį autoritetą savo bendruomenėje žmogų, kuris nebūtinai priklausė įtakingajai kastai. Baronas yra gerbiamas, bet svarbiausius sprendimus priima čigoniškas teismas. Šita tradicija yra viena iš nedaugelio, kurios laikosi iki šiol. Čigoniškas teismas – tai kelių gerbiamų žmonių, kurių žodis yra labai svarus, sueiga, kurioje baronas gali turėti teisėjo statusą. Teismo sprendimai yra nekvestionuojami – jie privalo būti vykdomi besąlygiškai.

cigone

Religija ir etika

Viduramžių laikais religijai teko labai svarbus vaidmuo. Nuo jo priklausė žmonių požiūris į kitoniškus kaimynus. Taip susiklostė, kad nei krikščionys, nei musulmonai čigonų nemėgo. Pirmos žinios apie čigonus byloja apie komplikuotą religinio reguliavimo sistemą, moralinius tabu ir draudimus. Čigoniškas žodis „trušul“ reiškia kryžių, kuris kilęs iš tridančio dievo Šyvos atributo. Viduramžių legendose pasakojama, kad čigonų tauta prasidėjo nuo moters ir šėtono sąjungos. Mitą dar labiau sustiprino tai, kad čigonai kalviai dirbdavo labai aukštoje temperatūroje, prie žaizdro, ugnies. Tai, ko gero, viena iš labiausiai žemintų, kankintų tautų pasaulyje. Čigonų moteris neretai degindavo ant laužo kaip raganas. Tokie įsitikinimai ir prietarai nepadėjo jiems prisitaikyti svetimos kultūros kraštuose. Kai kurie iš romų yra krikščionys, kai kurie – musulmonai, į šią religiją atsivertę, kai emigravo per Persiją ir Balkanus. Diduma romų kalba romų kalbos dialektais, kuriems įtaką daro šalies, kurioje gyvena, kalba. Šios kalbos ištakos – sanskritas. Dėl didžiulio romų tautos neraštingumo jų vartojama kalba šiandien yra tik šnekamoji.

Jeigu iš tikrųjų čigonai yra kilę iš žemiausios indų kastos, tai paaiškina jų nepaklusnumą įstatymams ir priimtoms gyvenimo normoms. Tai taip pat lėmė jų gyvenimo būdą, kalbą ir tradicijas. Dėl kitoniškumo jie tapo nepageidaujami ir persekiojami visur, kur tik apsistodavo. Jų tradicijos ir kalba buvo tokios nepanašios į vietos tradicijas ir kalbą, tad tai jiems tapdavo kone nuosprendžiu. Kitų tautų žmonės juos vertina įvairiai, bet negalima ignoruoti jų teisės palaikyti tradicijas. Ant pačių čigonų tikrai nederėtų pykti už tai, kad jie per šimtmečius persekiojimo išsaugojo savo tapatybę, tradicijas ir, svarbiausia, savo tautos vienybę. Juk būtent tai net mažas jų bendruomenes pavertė didiesiems pasaulio politikams patraukliais sąjungininkais ir atrado vietos ES socialinėje politikoje. Dalis čigonų gyvena tikrai vargingai – tačiau jie savo noru pasirenka tokį likimą. Niekur nedirbdami, jie gyvena taip, kaip nuo amžių gyveno jų protėviai. Todėl lietuvius natūraliai erzina valstybinės paramos čigonams programos – kadangi tai nėra pagalba patekusiems į bėdą. Dažnai tai tiesiog valstybinis išlaikymas žmonių, kurie laisva valia pasirinko bastūnišką gyvenimą. Romų visuomenės centro direktorė Vilniuje Svetlana Novopolskaja teigė, kad „Romų tauta turi išsaugoti savo unikalumą. <…> Integracijos procesas leistų romams adekvačiai ir komfortiškai jaustis „pagrindinėje“ visuomenėje. Čia mes ir kalbame apie psichologiją todėl, kad su taboro psichologija neįmanoma normaliai gyventi tradicinėje Lietuvos visuomenėje, o romams būdingas visiškai kitoks elgesys, refleksija, vertybės. Jiems, pavyzdžiui, sunku suvokti, kad darbuotojas priklauso nuo viršininko ar darbdavio. Priklausomybė nuo kito žmogaus yra visiškai kitaip traktuojama, jei iš viso traktuojama. Čigonas kitą žmogų gerbia už kitus dalykus nei mes. Dorovė, erudicija, išsilavinimas jam nieko nereiškia. Pinigai yra pagarbos pagrindas ir nesvarbu, kokiais būdais tas „gerbiamas“ žmogus gavo pinigų. Svarbu rezultatas: jei turi pinigų, turi gražų namą, vadinasi, esi garbingas žmogus. Kelio, kaip patiems pasiekti tokį rezultatą, jie nežino, o gal ir nenori žinoti.“ Manoma, kad šiandien pasaulyje yra apie 8–10 milijonų romų. Daug jų gyvena bendruomenių pakraščiuose arba yra laikini įvairių valstybių gyventojai.

sare-roma radzis-pas-seneli

Jie čigonai ar romai?

Jau tikriausiai pastebėjote, kad vienur rašau „romas“, kitur – „čigonas“. Kaip reiktų juos vadinti? Šia tema vyko ne viena diskusija. Aiškinamasi, kokį terminą geriau vartoti spaudoje ir kasdieniame gyvenime. Kalbininkų teigimu, žodis „čigonas“ lietuvių kalboje neturi neigiamo atspalvio ir yra vartojamas nuo seno šiai tautai apibūdinti. Sąvoka „romas“ į mūsų kalbą atėjo per pastarąjį dešimtmetį. Pasak Lygių galimybių kontrolieriaus patarėjos D. Grigolovičienės, pirmą kartą Lietuvoje romo pavadinimas atsirado 2000 m. Ankstesnės tokios oficialios vartosenos nepavyko rasti. Kai kuriuose Europos regionuose pavadinimas „čigonas“ turi neigiamą atspalvį, todėl aštuntajame dešimtmetyje Tarptautinis čigonų forumas priėmė patariamojo pobūdžio dokumentą, kad juos vadintų „romais“ („rom“ reiškia „žmogus“, bet tariasi kitaip ir primena žemiausios kastos pavadinimą). Pavadinti galima pagal reikalavimą, bet svarbu, ką galvoji tai sakydamas. Jei manęs kas paklaustų, tai rinkčiausi laisvę reiškiantį čigono pavadinimą, o ne kastą ir vietą sistemoje apibrėžiantį romą… Daugelio pamėgtieji dainininkai Radžis Aleksandrovičius ir Ištvanas Kvikas įvairiose TV laidose save vadina čigonais, dainuoja apie čigono širdį. Iš dainos žodžių neišmesi… Lietuvių tautosakoje tiek žydas, tiek čigonas (dažniausiai tai pasąmoningai tapatinama su kitatautiškumu – kitokiu) turi neigiamą atspalvį, kaip, pvz., Užgavėnėse, bet dabar tai daugiau tradicija nei nuostata. Lietuvoje yra užrašytas net čigonų pasakojimas apie tai, kad žydas su čigonu turėjo labai mažai maisto, juo pasisotinti galėjo tik vienas žmogus. Tad sutarė, kad valgys tas, kuris gražesnį sapną susapnuos. Prabudęs žydas pasakojo čigonui, kad sapnavo, jog pro sargybinius į pilį ėjo, ten daug maisto rado. O kai paprašė papasakoti čigono, tasai pasakė, kad sapnavo, jog iš paskos eina, ir kuomet pamatė, kad žydas į turtingą pilį pateko, tai prabudo ir, nusprendęs, kad žydas ten pasisotins, ėmė viską ir suvalgė…

Romai Lietuvoje seniau

Manoma, kad į LDK čigonai atvyko gyventi iš Lenkijos. Tai liudija dialektų panašumas. Migracija prasidėjo 1386 m., kuomet Jogaila vedė Lenkijos karalienę Jadvygą. Vėliau Jogailaičių dinastija valdė Vengrijos ir Bohemijos (Čekijos) žemes, kur čigonų buvo ypač daug. Tai procesus intensyvino. Dabar jau abejojama 1501 m. kunigaikščio Aleksandro pasirašyta privilegija, leidžiančia čigonams laisvai judėti, nes tuomet jis tiesiog dar nebuvo karalius… Kalbininkas A. Salys teigia, kad Lietuvoje jų pagausėjo XV a., ypač po to, kai 1557 m. Lenkijoje buvo priimti romų laisves ribojantys potvarkiai. Daugelis tyrinėtojų pažymi, kad Lietuvoje buvo itin palanki romams situacija. Požiūris į juos buvo daug nuosaikesnis nei daugumoje Europos valstybių ir net Lenkijoje. Vien už tai, kad esi čigonas, baudžiama nebuvo. Baudžiami buvo tik nusikaltę.

Tokia palanki situacija susiklostė todėl, kad LDK buvo daugiatautė, ir dar viena etninė grupė nei buvo labai pastebima, nei labai išsiskyrė bendrame margume. Susiklosčiusi politinio tolerantiškumo tradicija buvo palanki migracijos procesams. Lenkijos–Lietuvos bajorų renkamas karalius nebuvo stipri centrinė valdžia, o atvykėliams atsirado puikios sąlygos net gauti statusą, prilyginamą bežemiams bajorams. Pagal Statutus jie galėjo tarnauti armijoje ir gauti malones. Situacija pakito po 1557 m.

II Lietuvos Statutas aiškiai atskyrė sėslių ir klajojančių romų teises. Klajokliai buvo raginami apsigyventi sėsliai, kitaip bus išvyti iš šalies. Statuto 14 skyriaus 35 straipsnis buvo „Apie čigonus“. Jame kalbama apie jų dykinėjimą, apgavystes, vagystes ir net šnipinėjimą kitų valstybių naudai. Už klajojančių čigonų slėpimą buvo skiriama 12 kapų grašių bauda. Šios nuostatos nebuvo veiklos programa, nes III Statute ir po jo 1589 ir 1590 metais sekusiuose nutarimuose jau nurodoma, kad čigonai turi mokėti 15 skatikų mokesčius. Sėslūs ir turintys pasus čigonai buvo laikomi „savais“. Baustini buvo tik naujai atvykstantys. Tai priešino ir pačius romus, skirstydavo juos į stratas (sluoksnius). Susipriešindavo ir dėl amato plėtros vietų. Dėl jų jie kovojo tarpusavyje. Siekiant geriau surinkti mokesčius atsirado ir šios etninės grupės karaliai. Pirmojo karaliaus „rezidencija“ buvo Eišiškėse, karalius nebūtinai turėjo būti romas. Buvo ir romų vyresnieji – tai jau tik romų tautybės žmonės. Įdomu, kad 1732 m. kunigaikščio Povilo Karolio Sanguško valdose vyresnysis buvo Bartošas Aleksandrovičius (gal Radžio giminaitis?) Ypač išgarsėjo Radvilų valdų vyresnieji. Karolio Radvilos valdytojas čigonas Jonas Marcinkevičius buvo paskirtas garsiosios Smargonių Meškų akademijos valdytoju (1668 m.). Joje buvo dresuojamos meškos, vėliau, kaip rašė jėzuitai, parduodamos vedžiojimui Europos keliais. Paskutinis LDK įsakas čigonų klausimu buvo pasirašytas 1791 m.

Keičiantis politinei situacijai, keitėsi ir nuostatos čigonų atžvilgiu, bet visuomet liko siekis apgyvendinti juos sėsliai. Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) romai buvo visateisiai piliečiai, turėjo lietuviškus pasus ir privalėjo gyventi valsčiuose, kuriuose buvo „prirašyti“. Tarpukariu ėmė ryškėti romų sėslėjimo tendencija, vaikai pradėjo lankyti mokyklas, buvo surašyta apie 1500 romų tautybės žmonių. Karo metu naciai žudė juos spontaniškai, vežė į koncentracijos stovyklas. Mokslininkai teigia, kad karo metu kiekviena Lietuvos čigonų šeima patyrė netekčių. 1956 m. SSSR AT Prezidiumas priėmė įsakymą „Dėl valkataujančių čigonų įtraukimo į darbą“: klajoklišką jų gyvenimo būdą paskelbė už įstatymo ribų, už vengimą registruotis jie buvo baudžiami iki 5 m. laisvės atėmimo bausme.

Romai šiandieninėje Lietuvoje

Dabar Lietuvoje gyvena trys skirtingos romų grupės, kurias patys romai vadina nacijomis: litovska roma (jai priklauso ir polska roma), lotfitke roma (Latvijos pasienyje) ir kotliarai. Kaliningrado srities pusėje yra aiškiai neapibrėžtas darinys fliuki roma – manoma, kad tai vokiečių kilmės romai. Kotliarai yra stačiatikiai, kiti – katalikai.

Romų bendruomenės gyvenimą tvarko remdamosios paprotine teise. Jos išskirtinis bruožas – simbolinė švaros ir nešvaros samprata. Tai – žmogaus kūno „dalijimas“ į viršutinę „švariąją“ ir žemutinę „nešvariąją“ puses. Su tuo yra susiję ir paprastesni, ir sudėtingi draudimai, pvz., negalima skalbti viršutinių ir apatinių rūbų kartu, moteris negali peržengti vyro kojų, kad sijonas jų nepaliestų… Tai galioja ir pasirenkamų pokalbių temoms: sunku įsivaizduoti lytinio ugdymo pamokas šioje bendruomenėje. Būtent ši samprata žymi ribą tarp deramo ir draudžiamo elgesio, tai esmė, tvarkanti vyro ir moters, romo ir neromo (gadže) santykius. Nusižengus nusikalstama ir gyviems, ir mirusiems, jis tampa „nešvarus“ (magirdo). Tai tabu, įvardijantis nešvaros būseną ir bausmę už taisyklių pažeidimą: net pašalinant iš bendruomenės. Romai – dažniausiai giliai tikintys, prietaringi, savotiški jų mirusiųjų pagerbimo papročiai. Per Vėlines kapinėse dengiamas stalas, kas nesuvalgoma, paliekama vėliau ateisiantiems giminaičiams, o dar vėliau prasigėrusiems lietuvaičiams…

1989 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyveno daugiau kaip 2170 romų tautybės žmonių. 1992 m. čia susikūrė pirmoji visuomeninė šios tautybės žmonių organizacija – Lietuvos čigonų bendrija; 1996 m. ji pagal Lietuvos visuomeninių organizacijų įstatymą reorganizuota į Vilniaus čigonų bendriją. 1995 m. asmenys, gyvenantys Panevėžyje, Kaune, kitose šalies vietovėse, susibūrė į Lietuvos romų bendriją „Romano džijipe“, kurios skyriai vėliau įsikūrė Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje. 1996 m. Pasvalyje pradėjo veikti vietos romų bendrija „Romano divs“, 1997-ais Vilniuje įkurta Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“. 1998 m. gegužę Kaune atidarytas „Roma informacijos biuras“. Jau apie 50 metų egzistuoja lokali Vilniaus romų gyvenvietė, vadinama taboru. Šis taboras yra unikalus reiškinys. Panašios romų gyvenvietės nėra nei Lietuvoje, nei kitose Baltijos šalyse. Visur kitur romai gyvena šeimomis, bet kartu su kitų tautybių žmonėmis. Vilniaus taboro ypatumas yra visiška atskirtis – geografinė, socialinė, kultūrinė. Taboro psichologija tarsi klaustukas – paprasta ir paslaptinga. Kirtimuose įsikūrusiame tabore gyvena daugiau nei 500 romų. Gyvenvietę sudaro trys „rajonai“: viršutinis, žemutinis ir tolimasis taboras. „Rajonai“ skiriasi ne tik pavadinimais, bet ir gyventojų skaičiumi: viršutinis yra didžiausias, o tolimasis – mažiausias. Viršutiniame tabore dauguma yra katalikai, o žemutiniame – stačiatikiai. Viršutinio ir apatinio taboro kalbos dialektai skiriasi bemaž taip pat, kaip žemaičių ir aukštaičių. Žemutinio taboro gyventojai, vadinami kotliarais, kitus taboro gyventojus laiko netikrais čigonais, o pastarieji, savo ruožtu, tokiais vadina kotliarus.

Tamsus gymis, pietietiškas temperamentas, išskirtinė išvaizda – būtent šie bruožai padeda atskirti romų tautybės žmogų. Jie gyvena uždarą, mums nepažįstamą gyvenimą, nors yra laisvi pasirinkti. Kaip ir mūsų vaikai, jų vaikai taip pat laužo taisykles, bet pagarba vyresniems nepalyginamai didesnė. Tai stebėjau, kai mano dukra mokėsi vienoje klasėje su čigonaite ir pas mus susitikdavo klasiokai. Graži, elegantiška mergaitė, puiki šokėja, su kurios senele aptardavome įvairius salotų gaminimo būdus… Kuri paklusniai senelės nurodytu laiku kasvakar skubėjo namo (ją augino senelė), nors prigimtinis ankstyvas seksualumas, duotas jos tautos moterims, iš jos spinduliuoti pradėjo daug anksčiau nei mūsiškių dukrų… Romų yra kiekviename Utenos apskrities rajone. Bene naujausios jų gyvenamosios vietos yra Linkmenų seniūnijoje Ignalinos rajone, Visagino mieste.

Pasaulyje yra daug garsių romų kilmės menininkų: vienintelis europietis, turėjęs įtakos Amerikos džiazo raidai, buvo Belgijoje gimęs vokiečių romų šeimos atstovas, džiazo gitaristas Django Reindhardtas, šios tautos kilme didžiuojasi Madona, aktorius Alenas Delonas. Romų kraujo turėjo garsusis Čarlis Čaplinas, Elvis Preslis… Pagrindinės romų tautos vertybės yra muzika, šeima, ištikimybė, begalinė pagarba tėvams, ypač motinai, moteriai. Romai – saviti savo tradicijomis žmonės, todėl jų svajonės kaip ir mūsų: išbristi iš skurdo, sukurti geresnę ateitį vaikams. Išgamų turi kiekviena tauta, todėl nereikia jų visų smerkti dėl kraupios plungiškės žūties. Atsakyti turi kaltieji. Nepatinka – nemylėkite šios tautos, bet supraskite, kad tai – žmonės, kad daugeliu atveju tai – problema. O mums gal reiktų paieškoti draugiškų miestų Indijoje? Ir mūsų romams būtų dėl ko pasitempti, ir patiems įdomu.

2212 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.