Home » Protakos » Senasis Daugėliškis – užmirštoji Mindaugo Voruta?

Senasis Daugėliškis – užmirštoji Mindaugo Voruta?

Senasis Daugėliškis – užmirštoji Mindaugo Voruta?

.

Daugėliškis (Senasis Daugėliškis) daugelį amžių (nuo XIII a. ir anksčiau) buvo, tikriausiai, pagrindinis dabartinio Ignalinos r. politinis, karinis, administracinis, prekybinis, kultūrinis centras. Dabartinės Ignalinos miesto žemės taip pat priklausė Daugėliškio dvarui ir Daugėliškio seniūnijai (tiesia linija nuo Ignalinos iki Senojo Daugėliškio apie 6 km). Šiai mūsų kraštui ir net visai Lietuvai ypatingai svarbiai ir istoriškai labai įžymiai gyvenvietei (lyginant su viduramžiais – sunykusiai) su mažai žinoma, tačiau garbinga ilgaamže istorija, būtina skirti ypatingą dėmesį.

Daugėliškis (Senasis Daugėliškis – Salelė ir Miestelis)

Gyvenvietės įsikūrimo pradžia, matyt, buvo piliakalnis, dabar stūksantis Senojo Daugėliškio kaimo centre, Virėkštos pakrantėje. 1990 m. profesorius P. Čibiras pirmasis nurodė Daugėliškio (dabar vadinamo Senojo Daugėliškio) piliakalnio vietą. Nors detalių tyrinėjimų ir nebuvo atlikta, jis datuojamas I tūkstantmečio antrąja puse. Ši prie ežero esanti kalva vietinių gyventojų dar vadinama „Kiškio bažnyčia“.

Daugėliškio (dabar Senojo Daugėliškio) – pavadinimo kilmės tyrimai ir versijos

Pateiksiu keletą reikšmingiausių aprašymų iš „Vorutoje“ publikuoto R. Matkevičiaus (Matusos) straipsnio „Daugėliškis (Didysis Daugėliškis)“.Daugėliškio senojoje istorijoje dar yra daug prielaidų ir legendų. Viena jų, kad ant Senojo Daugėliškio piliakalnio stovėjo Nalšios kunigaikščio Daugeručio (Dangeručio) pilis. Daugėliškio, vėliau – Senojo Daugėliškio, pavadinimas gana senas. Daugėliškio (pirminis pavadinimas galėjo būti Daugėriškis, Daugirdiškis) pavadinimo kilmė ilgą laiką buvo siejama su XII–XIII a. valdžiusio kunigaikščio Daugeručio (Dangeručio) vardu. Daugerutis (Daugėrutis, Dangerutis, Daugirutis) – antrasis Lietuvos kunigaikštis (po Žvelgaičio), kurio vardas žinomas iš patikimų šaltinių. Manoma, kad Daugerutis buvo vienas iš vyresniųjų lietuvių žemių konfederacijos kunigaikščių. Jis minimas Henriko Latvio „Livonijos kronikoje“. Nors kituose šaltiniuose jo vardas neminimas, tačiau jis laikomas įtakingiausiu lietuvių kunigaikščiu iki Mindaugo. Daugerutis ne kartą puolė latvių ir estų žemes. Jersikos kunigaikštystės (Latgala) kunigaikštis Visvaldis buvo vedęs Daugeručio dukterį. Tuo pačiu jis apsaugojo savo kunigaikštystę nuo lietuvių antpuolių, bet turėjo remti lietuvius, žygiuojančius plėšti tolimesnių žemių. 1213 m. Daugerutis išvyko į Naugardą, greičiausiai siekdamas sudaryti sąjungą prieš vokiečius su Didžiojo Naugardo kunigaikščiu Mstislavu Narsiuoju. Grįžtant namo Daugerutis pakliuvo į kalavijuočių nelaisvę ir, įkalintas Cėsių pilyje, 1213 m. nusižudė. Kol buvo kalinamas, jo žemes užgrobė kiti lietuvių kunigaikščiai. Istorikai (pvz., E. Gudavičius) spėja, kad jo žemių užgrobimas ir paskatino Daugerutį nusižudyti. Kur buvo jo valdomos žemės, nėra žinoma. Senovės kronikos mini, kad jo veikla susijusi su Šiaurės Rytų Lietuvos pakraščiu, todėl spėjama, kad Daugeručio centrinė pilis galėjo stovėti ant Senojo Daugėliškio piliakalnio, susiejant Daugėliškio pavadinimą su Daugeručio vardu.

1870 m. „Lenkijos karalystės ir kitų slaviškų kraštų geografinis žodynas“, kurį išleido Varšuvos ir Dorpato (Tartu) universitetai, nurodo net kelis Daugėliškius. Pvz., du Daugėliškiai yra prie Marijampolės, vienas prie Eišiškių. Lietuvoje Daugėliškių yra buvę dar daugiau. Todėl Daugėliškio vardo negalima vienareikšmiškai sieti būtent su Daugeručiu, nors legenda graži. Daugeručio vardas minimas tik Livonijos kronikose, o, pvz., T. Narbutas jį vadina kunigaikščiu Uteniu. T. Narbutas teigia, kad jis buvo XIII a. lietuvių kunigaikštis, karo dievo Kovo žynys. Jo centrinė pilis buvusi ant Senojo Daugėliškio piliakalnio. Narbutas mini, kad žynys nelaisvėje persivėręs kalaviju, o lietuviai, atgavę kalaviją, jį paskyrė karo dievui ir nešdavosi į mūšius, kur jis lietuviams padėdavęs kovoje.

Archyvų dokumentai parodo kitokią Daugėliškio pavadinimo atsiradimo istoriją. Lietuvos Metrikos I užrašymų knygoje įrašyta, kad 1514.02.25 karalius Žygimantas patvirtino kontraktą dėl Daugėliškio dvaro įsigijimo – Albertas Goštautas, Martyno sūnus, jį įsigijo iš Lenarto Daugėlavičiaus. Tikėtina: kaip nuo Radvilų atsirado Radviliškis, taip nuo Daugėlų (Daugėlavičių) – Daugėliškis. Taip tvirtina ir prof. Z. Zinkevičius knygoje „Senosios Lietuvos valstybės vardynas“. 1929 m. „Lenkijos totorių giminių herbyne“, sudarytame S. Dziadulevičiaus, teigiama, kad sena totorių kunigaikščių pavardė Daugėlos (Daugėlavičiai) yra kilusi nuo Ašmenos pavieto Panižės gyvenamosios vietovės dalies – Daugėliškio. Panižė – bajorkaimis netoli Smurgainių. Dabar tai – Baltarusijos teritorijoje. S. Kričinskis knygoje „Lietuvos totoriai“ rašo, kad pirmieji totoriai, pakliuvę į Lietuvą dar Gedimino valdymo laikais, asimiliavosi su vietiniais gyventojais, priėmė krikščionybę. Nurodytas ir Daugėlų (Daugėlavičių) giminės pradininkas – Selimbekas Azarovičius. Tvirtinama, kad Daugėliškio rūmus-tvirtovę saugojo kariai totoriai. Dažnai painiojami Goštautų dvaro rūmai dabartinio Naujojo Daugėliškio teritorijoje ir senoji pilis, stovėjusi Senajame Daugėliškyje. 1859 m. Motiejaus Strubičiaus Lietuvos žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae, Livoniae et Moscoviae descriptio“ Daugėliškis (Dolgelißski) žymimas greta tokių svarbių to meto vietovių kaip Vilnius, Krėva, Anykščiai. Patyrinėkite – žemėlapyje vietovė pažymėta kaip rūmai-tvirtovė.

Totorių buvimą nurodo gyventojų pavardės senuosiuose inventoriuose. Jos ne baltiškos ir ne slaviškos, bet totoriškos. Minimos Daugėliškio krašte egzistuojančios totoriškos kilmės pavardės: Bogušai (Bogusz), Korsakai (Korsak), Baranovskiai (Baran), Daugėlos ar Daugėlavičiai (Dowgial, Dowgialowicz). Pateikiamos pavardžių totoriškos reikšmės: boguš – pelėda ar apuokas, korsak – mažoji stepių lapė, baran – lietus. Čia reikia priskirti ir Čibirus (Čybir) – pavardė kilusi iš totoriško žodžio „čiber“ („mielas“). Jos minimos ir Lietuvos Metrikos aktuose apie totorius. Totoriai, pirmieji tapę vietos amatininkais, išdirbinėjo odą, siuvo batus ir pakinktus, gamino pasagas, kaustė arklius, kalė plūgams noragus. Kalvystės amatas Daugėliškyje klestėjo ir iki totorių įsikūrimo. Totorių palikuonys buvo labai rimti konkurentai vietiniams kalviams, turėjusiems dirbtuves prie karčiamų. Nuo kada totorių neliko Daugėliškyje, žinių nėra. Trumpai gyvendavo viena kita totorių šeima, bet jie – ne vietiniai. 1553 m. Daugėliškio pilies inventoriuje ir senuosiuose Daugėliškio seniūnijos inventoriuose jie neminimi. Kariai totoriai išvyko, kai jų paslaugos saugoti pilį tapo nereikalingos, arba XV–XVI a. sandūroje asimiliavosi su vietiniais gyventojais.

Nurodoma, kad kažkur miške šalia Senojo Daugėliškio (maždaug už 1–1,5 km į pietryčius nuo buvusios Senojo Daugėliškio bažnyčios – dabar iš jos likę tik dalis pamatų) tebėra lapais ir žemėmis užsinešusios senosios totorių musulmoniškos kapinės su išlikusiais antkapiniais paminklais ir arabiškais užrašais. Deja, kol kas jų surasti man nepavyko. Daugėliškio pavadinimo kilmė yra užkasta gerokai giliau, nei mes kartais manome, bet į Daugėliškį jį atnešė totorių kunigaikščiai Daugėlos (Daugėlavičiai) ne anksčiau nei Gedimino laikais (o greičiausiai jau Vytauto valdymo metais). Iki tol gyvenvietė turėjo vadintis kitaip. Dabar jau pamirštas senasis pavadinimas mums yra ypatingai įdomus, kadangi gali būti susijęs su labai įžymiu Lietuvos istorijai įvykiu – 1251 m. mūšiu prie Vorutos pilies.

Kuo gi mums ir Lietuvos istorijai įdomi paslaptingoji Vorutos pilis

Pateiksiu ištrauką iš T. Baranausko straipsnio „Vorutos istorija“: „Vorutos mūšis buvo lemiamas 1249–1252 m. vidaus karo tarp Mindaugo ir Tautvilo momentas. 1251 m. pradžioje Mindaugui pavyko patraukti į savo pusę svarbų Tautvilo sąjungininką – Livonijos ordiną. Gausiu auksu Mindaugas įtikino Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą susitikti Lietuvos ir Livonijos pasieny ir susitikimo metu pasikrikštijo. Andrius Štirlandas pažadėjo jam parūpinti karaliaus karūną ir išvyti Tautvilą iš Rygos. Mindaugui jis davė Ordino riterių būrį, vėliau dalyvavusį Vorutos gynime. Netrukus magistras įvykdė savo pažadą dėl Tautvilo ir išsiuntė pas popiežių Parnaus vadovaujamą Lietuvos delegaciją. Popiežius Inocentas IV maloniai išklausė žinią apie Mindaugo krikštą ir 1251 m. liepos 17 d. davė nurodymą karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi. Netekęs pagrindinio sąjungininko, Tautvilas bandė neprarasti iniciatyvos. Jis nuskubėjo į šiaurės Žemaitiją, susirinko visas savo pajėgas ir puolė Mindaugą. Mindaugas kartu su Livonijos riteriais laukė jo, nesitraukdamas iš šiaurinio Lietuvos pasienio, kuriame turėjo stiprių pilių. Jis užsidarė Vorutos pilyje, prie kurios sienų netrukus pasirodė marga Tautvilo kariuomenė.“

Volynės metraštis taip aprašė šiuos įvykius: ,,O Tautvilas atbėgo į Žemaitiją, pas savo dėdę Vykintą, paėmė jotvingius ir žemaičius ir Danilo pagalbą, kurią Danilas jam davė anksčiau, žygiavo prieš Mindaugą. O Mindaugas susiruošė ir sumanė nesikauti su jais atvirai, bet įėjo į pilį, vardu Voruta, ir išsiuntė savo svainį naktį, ir išvaikė ir rusinus, ir jotvingius. O ryte išjojo vokiečiai su arbaletais, ir puolė juos rusinai su polovcais su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi lauke tarsi žaisdami, iš ten grįžo į Žemaitiją. Po šios lemiamos Mindaugo pergalės Tautvilas buvo gana greitai išvytas ir iš Žemaitijos, o Mindaugas 1253 m. karūnavosi Lietuvos karaliumi.“ Voruta buvo viena iš svarbiausių Lietuvos pilių pirmojo ir vienintelio, karūnuoto pagal krikščioniškas apeigas, viduramžių Lietuvos karaliaus Mindaugo (1238–1263) laikais. Joje Mindaugas apsigynė 1251 m. vidaus karo metu.

Voruta išnyko iš žemėlapio, o jos buvimo vieta tapo istorikų ginčo objektu. Dalies lietuvių archeologų ir istorikų (visų pirma G. Zabielos ir T. Baranausko) nuomone, šiuo metu labiausiai tikėtina Vorutos pilies vieta laikomas Šeimyniškėlių piliakalnis (vietinių žmonių vadintas Varutės kalnu), esantis Anykščių rajone. Tačiau iš tikrųjų tai tik viena iš daugelio tikėtinų vietų. O aš manau, kad Sen. Daugėliškio piliakalnis gali būti būtent šia vieta.

Senojo Daugėliškio piliakalnis – legendinė karaliaus Mindaugo Voruta?

Dabar Senasis Daugėliškis yra išsidėstęs šalia Virėkštos upelio ir to paties pavadinimo ežero. Virėkšta – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje prie Senojo Daugėliškio, 6 km į rytus nuo Ignalinos, apie 4 km į pietvakarius nuo Naujojo Daugėliškio. Ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius 1,4 km, plotis iki 0,2 km. Krantai aukšti, statūs, vakaruose miškingi. Išteka upelis Virėkšta (Ringės kairysis intakas). Greta – Senasis Daugėliškis ir Pekoriškė. Daugybė pavyzdžių rodo, kad gyvenvietės prie ežerų ir iš jų ištekančių ar įtekančių upelių dažnai buvo vadinamos pavadinimais, kilusiais būtent iš ežero ar upelio vardo (Vilnia – Vilnius, Anykšta – Anykščiai, Dubinga – Dubingiai, Sartai ir kt.). Įdomu tai, kad senuose žemėlapiuose bei dokumentuose Virėkšta vadinama ir keliais kitais vardais, labiau tinkančiais būtent ežerui, o ne upeliui: Virėkštys, Virakštys (Виракштис), Verekštys (Werekstis), Verykštis ar Varykštis (Верикштис). Prie šito upelio ir ežero santakos yra Senojo Daugėliškio piliakalnis „Kiškio bažnyčia“ – senasis vietinis istorinis centras, egzistavęs jau mūsų eros I tūkst. viduryje. Piliakalnyje buvusi gyvenvietė greičiausiai buvo vadinama ežero ar upelio vardu. Jau ankstesniais metais mane ypač sudomino ežero vardo forma Verykštis ar Varykštis. Panašu, jog ji yra seniausia ežero pavadinimo forma ir galimai susijusi dar su sėlių laikų vietiniais ežerų pavadinimais. Z. Zinkevičius teigia, jog sėlių krašto vardynui būdingos priesagos -ykšt ( kaip pavyzdžiai pateikiami hidronimai iš Anykščių ir Zarasų rajonų): An-ykšta, Luod-ykštis), -ėt (Baršk-ėta, Drisv-ėta), -aj (Alm-ajas, Indr-aja, Kam-aja, Lak-ajai). Neatkreiptas dėmesys, jog daugybė vietovardžių su tokiomis priesagomis yra Ignalinos (Vėl-ykštis, Lūš-ykštis, Dysn-ykštis, ež. Parsv-ėtas, Erzv-ėta, ež. Erzv-ėtas, Birv-ėta) ir Švenčionių (Kretuon-ykštis, Sir-vėta, ež. Sirv-ėtas, ež. Indr-ajai) rajonuose, o keletas ir Molėtų r. šiaurrytiniame kampe (Baltieji ir Juodieji Lak-ajai, ež. Nik-ajis). Pažvelgus į ežero kontūrus matyti, kad jis yra labai ilgas ir siauras: labai panašu, kad kažkada tai buvo du ežerai, sujungti siaura sąsmauka ar protaka, su iš ežerų ištekančiu upeliu (matyt, iš čia ir pavadinimas, kilęs iš žodžio „varo, varyti“ vandenį). Tokiu atveju būtų suprantamas ir ežero Varykštis pavadinimas, skirtas vienai iš ežero dalių, nes kita ežero dalis tokiu atveju seniau turėjo vadintis Varys, o ištekantis upelis – Varytė, Varutė (pagal analogijas su upelių pavadinimais kitose panašiose vietose). Yra įmanoma, jog Senojo Daugėliškio piliakalnyje buvusi pilis vadinosi vardu, susijusiu su šaknimi „var-, ver-“ (pavadinimais Varys, Varykštis ar Varekštys, Varytė ar Varutė…). Pavadinimai asocijuojasi su Voruta – juk, kalbininkų nuomone, ji lietuviškai vadinosi Varuta arba Varytė.

ceponis-k-rumai-tvirtove

Prisiminkime ir tai, kad mūšyje prie Vorutos Mindaugo pusėje dalyvavo rinktinių Livonijos ordino riterių būrys. Dėl to ypač įdomus taip vadinamas Niemčiakalnis. Važiuojant iš Senojo Daugėliškio link Mažulonių piliakalnio (į Vilniaus pusę), pravažiavus kapines, kelias eina į aukštą kalvą. Rytinėje kelio pusėje (kairėje) lauko pakraštyje yra dabar jau tankiu mišku apaugusi nemaža kalva, apsupta gilios griovos, su labai įdomiu ir senu pavadinimu – Niemčiakalnis. Ji nesiejama nei su I pasaulinio karo „germanais“ (taip buvo vadinami vokiečiai), nei su II pasaulinio karo vokiečiais. Vietovardis labai senas. Daug daugėliškėnų kartų kartojo, kad Niemčiakalnis – atėjūnų iš Padauguvio kapinynas. Kalva kasinėta vietinių žmonių, rasta daug žmonių kaulų. Jie labai stambūs. Ypač ilgi galūnių kaulai. Tikėtina, kad tai rinktinių karių palaikai, kad Niemčiakalnis priglaudė narsiausių Livonijos ordino karių kūnus. Apylinkėse žmonės juos vadino „niemčiais“. Iš to kildinamas ir pakelės kalvos pavadinimas. Niemčiakalnis apylinkėse išsiskiria savo aukščiu. Kalvos aukštis yra 241 m virš jūros lygio. Gali būti, kad ši kalva buvo ir vadinamuoju signaliniu kalnu – prireikus nuo jo perduodavo pavojaus ženklą. Nuo Niemčiakalnio labai gerai apžvelgiamos Dauguvos upės prieigos, už kurios buvo įsikūrę kalavijuočiai. Dabar plika akimi yra matoma Ignalinos atominė elektrinė (už 35 km), Visagino televizijos bokštas (32 km), Vidžių bažnyčios stogas (23 km). Tais laikais nugalėtojai žuvusius priešus retai kada laidojo prestižinėse vietose. Tai, jog žuvę mūšyje riteriai kalavijuočiai (tuo metu tai jau buvo Kryžiuočių ordino atšaka Livonijoje), po mūšio buvo palaidoti ypatingai garbingoje vietoje, dominuojančioje aukštumoje, o ne užkasti kur nors laukų pakraštyje grioviuose, taip pat rodo įdomią sąsają su galima Vorutos pilies gynyba. Mindaugo kariuomenėje buvo būtent kalavijuočių (Livonijos) riterių būrys ir akivaizdu, kad Mindaugas, laukdamas karūnavimo, įsakė žuvusius savo sąjungininkus palaidoti ypatingai garbingai ir iškilmingai. Liaudies atmintis iki mūsų dienų tai išsaugojo legendos pavidalu.

Senojo Daugėliškio piliakalnio liaudiškas pavadinimas „Kiškio bažnyčia“ taip pat turi labai senas ir gilias šaknis. Voluinės metraštyje, rašant apie Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštą 1252 m., pažymima, kad tas krikštas buvo apgaulingas – Mindaugas ir toliau slapta aukojo savo dievams: pirmajam – Nonadieviui (rankraščiuose minima Нънадѣеви, НонадЂеви), Teliaveliui ir Diverikzui (šaltiniuose Диверикъзоу, Деверикзу, Дивирикса), Kiškių dievui ir Medeinai (Medeinui) (Мѣидѣиноу, Медѣиноу). Kiškių dievas užėmė nemenką padėtį milžiniškame lietuvių dievų panteone – lietuvių ir apskritai baltų mitologiją tyrinėjantys mokslininkai mano, kad Kiškių dievas (arba Zuikių dievas) yra spėjamas visų Žvėrių viešpats. Deja, nei Senojo Daugėliškio piliakalnyje „Kiškio bažnyčioje“, nei Niemčiakalnyje, nei laukuose, plytinčiuose šalia, nėra vykdyti jokie rimti archeologiniai kasinėjimai. – pvz., jei būtų rasti arbaletų ir strėlių, iečių antgaliai (jie viduramžių mūšių metu dažniausiai pasimesdavo, o stambesnius ginklus ir kitus metalinius daiktus po mūšio visada kruopščiai surinkdavo nugalėtojai bei vietiniai gyventojai – ginklai, visi metalai tada buvo nepaprastai brangūs). Radiniai galėtų pateikti labai įdomių duomenų apie šių vietų istoriją.

Parengė Kęstutis Čeponis

Šaltiniai: R. Matkevičius (Matusa) „Daugėliškis (Didysis Daugėliškis)“; P. Čibiras „Senasis Daugėliškis – Čibirų giminės lopšys“; B. Čibiraitė-Biekšienė „Čibirų pavardės kilmės akmuo“; „Senajame Daugėliškyje, Ignalinos rajone“ – straipsniais, publikuotais „Vorutoje“; T. Baranausko „Vorutos istorija“.

 

ceponis-k-vorutos-pilies-rekonstrukcija

Vorutos pilies rekonstrukcija. Pagal G. Zabielą, archit. V. Kavaliauskas 

2832 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.