Home » Protakos » Žodžiai iš mažiausios Svėdasų trobelės pastogės

Žodžiai iš mažiausios Svėdasų trobelės pastogės

Žodžiai iš mažiausios Svėdasų trobelės pastogės

.

Raimondas GUOBIS

Ji gyveno Ežero gatvėje, pačioje mažiausioje Svėdasų miestelio trobelėje. Tuomet kai ją, Juzę Leskauskienę, prašnekinau, buvo jau sena – devintą dešimtį gyvenimo metų perkopusi, pačioje XX a. pradžioje – 1901 m. – gimusi. Puiki pasakotoja. Jai vaizdingais žodžiais bylojant prieš akis vėrėsi gražiausi praeinančio amžiaus paveikslai. Negaliu apie ją neparašyti.

Ji – Jurgelionaitė, gimusi Narbučiuose ir augusi gausioje bene 10 vaikų šeimoje. Sulaukusi šešerių išėjo tarnauti pas svetimus. Kiek pamena, ir piemenei, ir pusmergei mokėdavo apie 12 carinių rublių per metus. Svėdasų miestelyje piemenavo pas Baskutį – tą, kuris turėjo vilnakaršę, po to Kišūnuose pas Pajedienę, kuri gyveno su keturiais vaikais, o vyras buvo paimtas kareiviu į Didįjį karą. Vėliau – savajame kaime pas Ziberką, ganė bandą su kitais kaimo piemenėliais, o piemenų vyresniuoju buvo tų pačių Narbučių Žemaitis. Piemenaudavo keturios mergaitės ir du berniukai, Juzę kartu su Gudonių Paulina paskyrė kiaulių prižiūrėti. Piemenukas Rapolas Gudonis buvo labai išdykęs – apstumdydavo mergaites, kartais ir drabužius suplėšydavo, o Juzės neliesdavo, nes ji buvo nedidelio ūgio ir tarnaitė. Tarnavo dar ir pas Žilį, ir Butėnuose pas Žvirblį. Tuomet jau darbdaviui reikėjo tarnaitę bent mėnesiui nuo darbų paleisti ruoštis Pirmajai Komunijai. Poterių ir katekizmo mokino pamaldžios miestelio moteriškės, davatkomis vadinamos, jų miestelyje gyveno daug, bent po kelias trobelėse. Jos verpdavo, dirbdavo kitokius darbus, kasdien lankydavo bažnyčią ir bažnyčios reikaluose buvo pirmiausios pagalbininkės. Juzės mokytoja buvo tokia Gryžaitė, gal ta pati, kuri buvo ir Juozo Tumo-Vaižganto krikšto motina. Mokė namuose ir zakristijoje. Bijodavo caro valdžios pareigūnų – dideles kudlotas kepures, tokias, kad kailio klostės ant akių krisdavo, nešiojančių policininkų – „stražnikų“, kurie klausinėdavo, kas moko poterių. Vaikai mokytojų perspėti atsakydavo, kad namuose moko tėvai – tai nebuvo draudžiama.

Buvo ir toks neeilinis atsitikimas: dar ankstų pavasarį – balandžio mėnesį, kuomet dar šalta buvo, rusai pašto tarnautojai su merginomis besiirstydami Beragio ežere išvirto iš valties. Miestelio pakraštyje kalkes degęs žydukas skęstančius pastebėjo, pasišaukė pagalbą ir nors sušalę ir išsigandę, ilgokai paplūduriavę prie prisisėmusios valtelės, nelaimėliai buvo išgelbėti. Vietinis poetas net eilėraštį apie tą nuotykį sudėjo.

Po kaimus vaikščiodavo egzotiški žydai, siūlydavo pirkti pipirų, muilo, skarelių, sodos baltiniams skalbti. Nebrangiai – po kelias kapeikas – imdami ar su moterimis ant grūdų ar kiaušinių mainikaudami. Plona skarelė būdavo bene poros kiaušinių verta, tad mama skarelių nupirkdavo ir dar visai nedidelėms savo dukrelėms. Atsimena idilišką vaizdelį: vaikai laksto kaimo gatve, o nuo kalniuko keliuku leidžiasi žemyn du žydai. Vienas, vyresnis, su lazdele, o kitas, jaunesnis, su tuščiu maišu ant peties – dar nieko nenusipirkę ir neišsimainę. Jie gi, būdavo, prisiperka vištų, o paskui turguje parduoda.

guobis-trobele guobis-trobele-1

Ramūs būdavo laikai: durų nerakindavo, nes nei kas ką vogdavo, nei imdavo. Pasitaikydavo ir baisių atsitikimų. Per kelias parapijas nuskambėjo kraupus įvykis – Mozūras papjovė savo žmoną. Per pačią rugiapjūtę – dieną kirto rugius, pykosi – atskirai nuėjo miegoti. Jis į klojimą, o ji į klėtį. Ryte kelia valgyti pusryčio, o iš klėties neatsiliepia. Įėjo vidun ir mato, kad guli negyva. Burna skarele užkimšta, į širdį įsmeigtas peilis. Pranešė valdžiai, atvažiavo urėdas ir „stražnikai“. Vyras atsitikimu stebėjosi, bet patardę jį suėmė. Pririšo prie vežimo ienos ir išsivarė – kiek arklys bėga, tiek ir jis. Žmonės baisėjosi: taip viskas klaiku atrodė. Vyrą nuteisė aštuoneriems metams kalėjimo ir tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis sugrįžo namo. Įėjo trobon, pasakė, kaip buvo, prašė dovanot, bet senolis šeimininkas pasakęs: „Aš negaliu in tave žiūrėt. Eik, kad mano akys nematytų…“ Nužudytoji buvo jų – vaikų neturėjusių – auklėtinė įdukra.

Ypatingai į atmintį įsirėžė bene 1910 m. kilęs Narbučių kaimo gaisras. Dar su prietema tėvelis su pora kaimynų iškeliavo į turgų Kamajuose. Ten bebūnant žydai ir sako: „Ui, Jurgelioni, aik namo. Sudegė Narbučiai…“ Grįžo jau su prietema, gaisrui išblėsus. Kaime gaisras kilo po to, kai Žemaitienė, iškepusi duoną, iššlavė krosnį ir išnešusi į diendaržį neatsargiai papylė žarijas. Vėjelis įpūtė ugnį ir ji nuėjo šiaudiniais stogais ūždama. Su nedidele gaisrine mašina atvažiavo Svėdasų kunigas Strazdas. Gal tai buvo rankinis vandens siurblys, nes žmonės pylė į tą mašiną kibirais nešamą vandenį, o ji švirkštė per žarną. Dar gerai neįsidegusius trobesius apgesino. Gaisrą nuslopinus kunigas liepė senai moterėlei Pakalnienei su nedideliu gabalėliu Agotos duonos eiti į pakalnę ir būti, kol žarijos visai išblės. Ji pritrūko kantrybės, į namus sugrįžo ir gaisras vėl įsiplieskė. Vėl kunigui teko su savo mašina sugrįžt ir vėl gesint. Sudegė tuomet bene 25 sodybos. Tik iš kaimo gatvės galų liko po kelis trobesius. Padegėliai glaudėsi pas kaimynus, gerų žmonių ir gal valdžios padedami sodybas atsistatė. Toks tad buvo spalvingais vaizdiniais paženklintas neturtingos, nuo šešerių metų tarnaujančios mergaitės gyvenimas.

983 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.