Home » Gallery » Verslas » Pradėjęs nuo kočėlų turguje, baigia „apauti“ Europą

Pradėjęs nuo kočėlų turguje, baigia „apauti“ Europą

Pradėjęs nuo kočėlų turguje, baigia „apauti“ Europą

.

Kristina SAKAITĖ

Retas verslininkas rizikuoja kurti verslą kaime, esą ten nebėra kam dirbti – vieni nebegali, kitiems – „neapsimoka“.

A. Kavolio individuali įmonė „Drožlė“, įsikūrusi tarp Daugailių ir Radeikių esančiame Daržinių kaime, ne kartą apdovanota už darbo vietų steigimą kaimiškoje teritorijoje.

Jau 30 metų vystantis verslą kaime Audrius Kavolis sako, kad darbuotojų kaitos beveik nėra. Pernai įmonėje įkurtos dar 4 naujos darbo vietos. „Išmokėm žmones dirbti ir negerti“, – juokiasi medienos apdirbimo įmonės vadovas.

Daržiniuose pagaminta produkcija pasiekia Daniją, Vokietiją, Turkiją, Latviją, Švediją, Norvegiją. Audrius Kavolis, kažkada verslauti pradėjęs prekiaudamas savo pagamintais kočėlais turguose, dabar vadovauja beveik pusšimtį darbuotojų turinčiai įmonei, gaminančiai tekintas baldų detales.

dsc_0061

Verslininkas Audrius Kavolis / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Pirmiausia „apavė“ vokiečius

„Veiklą, kaip kooperatyvas, pradėjome dar tarybiniais laikais, buvo 1987–1988-ieji. Tekinom medį. Tuomet dirbome dviese, paskui – trise. Panevėžio, Vilniaus turguose pardavinėjome atramsčius laiptams, kočėlus, tekinom toršerus. Paklausa buvo didelė – žmonės turėjo daug pinigų, tik nebuvo ką nusipirkti“, – veiklos pradžią prisimena Audrius Kavolis.

Prieš tai su kolega dirbo gamykloje programinėmis metalo tekinimo staklėmis. Pabandė tekinti medį. Kaip tik tekėjo sesuo, prireikė dovanos – turėklų laiptams. Ir ištekino. Tada ir kolegoms prisireikė turėklų – balkonams, sodo nameliams. Kai gamyklos vadovai pasakė, kad staklės uždulkės, nusprendė įsigyti savo įrangą. Stakles padėjo įsigyti Jotaučių tarybinis ūkis.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę A. Kavolio pradėtas turgaus „bizniukas“ virto rimtesniu verslu. Besikuriančioms įmonėms reikėjo daug antspaudų, o antspaudams – rankenėlių. „Gaminome jas priekabomis, beveik visai Lietuvai ištekinom rankenėles. Kai valstybės herbe pastebėta, kad arklio uodega ne pakelta, o nuleista, vėl reikėjo perdaryti visus antspaudus…“ – uteniškis prisimena pakilimo laikus.

Lietuvoje pirmą kartą buvo organizuojama statybų paroda, joje uteniškiai užmezgė ryšius su užsienio verslo partneriais. „Pagavom „basą“ vokietį, jis pirkdavo iš mūsų ąžuolines kojas stalams ir kėdėms, veždavo į baldų gamyklą Vokietijoje. Jiems apsimokėjo, nes Lietuvoje darbo jėga buvo pigi, žaliavos – taip pat. Palyginimui – dabar Lietuvoje 1 kub. m ąžuolo kainuoja 1000 Eur, tais laikais – 100 dolerių. Atlyginimas Vokietijoje tais laikais buvo 7–8 tūkst. markių, pas mus, skaičiuojant markėmis – apie 200“, – lygina A. Kavolis. Užsienyje užsakovų daugėjo. Uteniškiai 15 metų danams gamina fotelių porankius, į kaimynines Baltijos šalis, Skandinaviją bei Vakarų Europą eksportuojama didelė dalis detalių.

Naujakurius pasitiko su šakėm

Ilgam Daržiniuose įsikūrę uteniškiai prieš tai vystyti veiklą bandė Vaikutėnuose. Iš kolūkio turėjo išsinuomoję ilgą apie 100 kv. m tunelį, tada jiems atidavė katilinę, bet vietos buvo per mažai, pradėjo ieškoti kitų patalpų. 1995 m. persikėlė į Daržinių kaimą, buvusios kiaulidės ir katilinės patalpas.

„Atvažiavę radom išdaužtą langą, su kolega galvojam – apžiūrėsim patalpas. Įlindom, atlėkė bobutė su šakėm. Šaukia: „Užbesiu, dar vieni plėšikai atėjo!“ Sakom, norim pirkti. Nepatikėjo, banditais, parazitais išvadino. Bet šauni moteriškė buvo, paskui surinko visus 24 išsibarsčiusius pajininkus ir nupirkom iš jų pastatą. Nesiskolinom iš banko, patys po truputį įrengėm patalpas.

Dabar bendras gamybos cechų, džiovyklos, sandėlių plotas yra apie 4 tūkst. kv. m.“, – apie įkurtuves pasakoja A. Kavolis.

dsc_0014

Nauja įranga darbo našumą padidino tris kartus

Tik pusė medienos – lietuviška

Įmonė per mėnesį pagamina apie 100 tūkst. kojų baldams. Skaičiai įspūdingi, tačiau įmonės vadovas sako, kad poreikį diktuoja baldininkai – kai kuriose įmonėse dirba po kelis šimtus žmonių, kurie per dieną prigamina 5–6 priekabas sofų, stalų ir kitokių baldų. Visus juos reikia „apauti“… Dalys turi ir savo pavadinimus, pavyzdžiui, tarp kitų puikuojasi ir kojos minkštiems baldams „Mercedes“.

Uteniškiai minkštų medžių nenaudoja, gamina iš kietmedžio, jį vežasi iš Ukrainos, Rusijos, Austrijos, Vokietijos, tik pusė naudojamos medienos – lietuviška.

Detales muiluoja, dažo. Kai kurie užsakovai pageidauja tik natūralių, aliejumi impregnuoto medžio detalių. Praėjusiais ir šiais metais vyrauja juoda, tamsi detalių spalva.

Ąžuolas dažniausiai paliekamas natūralus, po spalvomis slepiasi dažniausiai beržinės detalės, dažomas ir bukas, riešutmedis. „Pas mus, Lietuvoje, ąžuolo kokybė prasta. Ąžuolas nėra brangiausias medis, daugiau kainuoja gaminiai iš riešutmedžio, vyšnios“, – sako A. Kavolis. Įmonė per mėnesį sunaudoja apie 130 kub. m medienos. Procesas – nuo medžio iki baldo kojos – užtrunka 60–70 metų. Tiek reikia laukti, kol užauga beržas. Nupjautas medis mėnesį džiovinamas, tada obliuojamas, šlifuojamas, tekinamas, dažomas, pakuojamas ir detalė išvežama.

Gamybai tinkamiausias beržas – iki 80 metų, ąžuolas be 180–200 metų išvis nepjaunamas.

Medienos įmonė perka visiems metams, vien beržo – 1000 kub. m.

Pjuvenas panaudoja kurui – patys apsišiltina patalpas ir dar lieka, tad planuoja gaminti ir pardavinėti pjuvenų briketus. „Nieko neišmetam, viską panaudojam“, – ūkiškai mąsto įmonės vadovas.

Išmokė dirbti ir… negerti

Šiuo metu „Drožlėje“ dirba 46 žmonės. „Jeigu bus gerų užsakymų, tą skaičių galėsim dar padidinti“, – plėtros galimybės neatmeta verslininkas. Už 10 km nuo Utenos įsikūrusioje įmonėje norinčių dirbti pakanka. Gamybos cechuose – nemažai jaunų žmonių. Maždaug pusė darbuotojų – iš aplinkinių kaimų, kiti važinėja iš Utenos. „Žmogų reikia mokyti ir jam mokėt, tada bus kam dirbti. Čia nei vienas neatėjo mokėdamas, įrengimai keičiasi, kiekvienas specializuotas, tai ne mašina su keliais pedalais. Jeigu perki metų senumo įrengimą be mokymo, jis kainuoja 30–40 proc. daugiau, – aiškina visus gamybos etapus pats išbandęs vadovas ir juokauja, kad kai kuriuos darbuotojus teko ir perauklėti. – Išmokėme darbe negerti.

Jei pagaudavom darbuotoją su kvapu, atskaičiuodavom 300 litų baudą. Tokia tvarka padėjo, už alkoholio vartojimą teko atleisti tik vieną žmogų.“

„Mediniai“ Utenoje nekonkuruoja

Lietuvos baldų gamintojai išgyvena tikrai ne pačius blogiausius laikus. Baldininkai yra 5 vietoje pasaulyje tarp didžiausios baldų gamintojos IKEA tiekėjų po Kinijos, Lenkijos, Italijos ir Vokietijos.

Kalbėdamas apie įmonės ilgaamžiškumą, konkurenciją, pakilimus ir nuosmukius vadovas pabrėžia, kad išliko tie, kurie nesiblaškė ir neskubėjo švaistyti uždirbtų pinigų. „Visada reikia turėti apyvartinių lėšų. Daug kas norėjo ne įmones statyti, o namus, nusipirkti automobilius“, – dažną nesėkmingo verslo priežastį įvardija pašnekovas. Pripažįsta, kad dar prieš krizę, 2006–2008 m., kai bankai ėmė dalinti pinigus už dyką, įmonei sekėsi blogai. „Lietuvoje staiga visi tapo verslininkais. Gamindavo pigiai, iš paskolų mokėdavo algas, dirbo į minusą, o mes nebegalėjom konkuruoti. Tačiau greitai tuos, kurie nemokėjo skaičiuoti, bankai prispaudė, o firmelės dingo. Utenoje užsidarė trys medienos apdirbimo įmonės. Bandėm išgyventi, laukėm geresnių laikų ir po kelerių sunkių metų, kai tas burbulas sprogo, vėl atsigavome.

Mes nesiblaškom, nepuldinėjam: šiandien gaminsiu tą, rytoj – kitą. Versle reikia skaičiuoti, pažinti rinką. Pas mus dar neretai verslas daromas taip: pasiskolinama pinigų, priperkama įrengimų, priimama žmonių, o po to galvojama, ką gaminsiu ir kam parduosiu. Reikėtų pradėti nuo kito galo“, – ilgamete patirtimi dalijasi verslininkas.

Uteniškis tvirtina dirbti mokęsis iš vokiečių. Tuo metu Utenoje, be įmonės „Šilas“, medžio apdirbimo pramonės beveik nebuvo. A. Kavolio įmonė pirmoji iš Utenos pradėjo eksportuoti produkciją.

Su vietiniais gamintojais nekonkuruoja. Antalgėje veikiančio „Šilo“ produkcija skiriasi, taip pat ir A. Kaulinio įmonės Pakalniuose, kuri gamina žaislus, tad „mediniai“, kaip save vadina medžio apdirbėjai, greičiau laiko save kolegomis, o ne konkurentais.

Uteniškiai išlaikė ilgamečius užsakovus, tačiau dairosi ir naujų rinkų. Nors dalį gamybos daugelis įmonių perkėlė į Kiniją, uteniškiai sako esantys pranašesni tuo, kad Europai produkciją gali pristatyti greičiau. Juolab kad visos pardavimo įmonės ir perpardavinėtojai orientuojasi į nedideles kolekcijas, todėl greitai keičiasi ir detalių modeliai. „Parsiplukdyti iš Kinijos detales užtruktų, o mes pristatyti užsakymą galime per 2 dienas. Esame lankstūs“, – sako pašnekovas.

Verslininkai reguliariai papildo valstybės iždą – vien A. Kavolio įmonė pernai sumokėjo 180 tūkst. eurų pridėtinės vertės mokesčio.

Naujas darbo vietas kuriantis verslininkas retai mina valdžios įstaigų slenksčius, iš ten svečių irgi nesulaukia. „30 metų dirbu, bet nei vienas valdžios vyras nėra atvažiavęs ir pasidomėjęs, kaip mums sekasi, gal ko reikia“, – labiau stebisi nei pyksta pašnekovas. Sako, kad kartais užtektų nedidelės pagalbos – pavyzdžiui, kad pagreideriuotų keliuką, kai darbuotojai nebegali privažiuoti prie įmonės…

dsc_0034

A. Kavolio įmonėje sukurta 46 darbo vietos

Galvoja apie klasterį

Įmonėje – apie pusantro šimto įrengimų: vienus keičia kiti. Dalį lėšų įrengimams gavo vykdydami projektus. Įsigijo programines, tekinimo stakles, obliavimo įrengimus, naują autokrautuvą. Vienu metu gaminama per 100 rūšių detalių, klientai pageidauja vis naujų, tenka nuolat atnaujinti produkciją. Naujos technologijos padeda išlaikyti konkurencingą kainą, trigubai padidino darbo našumą.

Ateities planuose – internetinė parduotuvė, kuri, kaip tikisi įmonės vadovas, padės pritraukti daugiau užsakovų iš įvairių šalių. Apie dideles permainas gamyboje kol kas negalvoja, jos priklausys nuo užsakovų ir paklausos. „Nesinori mėtytis. Aišku, gali šalia atidaryti kitą verslą, tačiau apie jį reikia gerai išmanyti. Kiekvienas verslas yra geras, jeigu jį išmanai. Gal kartais pasijaučia rutina tiek metų praleidus versle, bet juk nebeisi pas poną tarnauti tiek atidirbęs. Stengsimės išlaikyti, ką sukūrę“, – juokiasi pašnekovas.

Tiek metų dirbęs medienos apdirbimo srityje uteniškis nemano, kad jau viską žino. Įrengimai tobulėja, atsiranda kažkas naujo. Pagalvoja apie baldų gamybą. „Mums viskas įkandama, bet reikėtų daugiau patalpų, žmonių. Svarstome galimybę užsakovui pageidaujant nupirkti baldą ir, sukomplektavę jį su savo detalėmis, parduoti jau gatavą daiktą. Geras dalykas būtų klasteris, tačiau visi lipa per galvas ir visiems pinigų negana. Galėtume susikooperuoti, susitarti ir padaryti savo IKEA…“ – planus ateičiai atsargiai dėlioja individualios įmonės „Drožlė“ vadovas Audrius Kavolis.

dsc_0039

Daržiniuose pagamintos baldų detalės iškeliauja į Norvegiją, Švediją, Vokietiją ir kitas šalis

 

dsc_0015

Įmonėje – apie 150 įvairių įrengimų, kurie nuolat atnaujinami

dsc_0017 dsc_0028 dsc_0018 dsc_0051 dsc_0057

2728 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. pigus baldai sako:

    Džiaugiuosi, kad yra tokių verslininkų, kurie kuria verslą kaimuose ir įdarbina nemažai jaunuolių, skatina juos dirbti, tobulėti ir už tai negaili gero darbo užmokesčio. Taip ir turėtų būti, norint skatinti jaunus žmones dirbti ir ne emigruoti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.