Home » Pro dienų prizmę » Ar svarbu, kad mus suprastų?

Ar svarbu, kad mus suprastų?

Ar svarbu, kad mus suprastų?

.

Po kasdienybės sparnais

Stepas Eitminavičius

Kiek metų žmogus per savo gyvenimą miega, kiek – valgo, kiek – dirba? Tokių skaičiavimų ne vienas esame skaitę. Kaip reaguodavome? Visaip, bet gal dažniausiai su šypsena vien jau todėl, kad tokia statistika neatspindi mūsų esminių intelektualinės veiklos sričių. Tarkim, kiek metų mes mąstome apie tai, kodėl gimėme, kas esame, kaip kinta mūsų požiūriai, kodėl dažnai būna labai nelengva gyventi.

Man vis atrodo, kad didžiąją mūsų galvojimų laiko dalį užima problemos „Ką daryti, kad mus kiti suprastų?“ sprendimas. Tai aktualu bet kurio amžiaus žmonėms. Tik nuoskaudos galbūt būna nevienodos, kadangi patirtis lyg ir nutrina aštriausius nesusipratimų kampus. Lyg ir, nes jeigu pasikalbėtume su gydytojais, suvoktume, kad neretas ateina pas juos todėl, kad nemoka valdyti savęs, nesugeba tinkamai reaguoti į kitų asmenų kritiką, įžeidinėjimus. Ko gero, išsprendę vieną vidinį konfliktą, kilusį dėl to, kad buvo ne taip suprasti, žmonės patenka į naujų išgyvenimų spąstus. Ar galėtume teigti, kad tai amžina ir kad tik maža žmonių dalis dėl to nesisieloja? Aš nežinau.

Man atrodo, kad net grožinėje ar publicistinėje literatūroje viena iš temų, viena iš problemų yra susijusi su minimu klausimu. Įsimintina Broniaus Šablevičiaus, Ignalinoje gyvenančio gamtininko, knyga „Nematomoji žmogaus pusė“, kurią praėjusiais metais išleido „Utenos Indra“. Eseistiniame tekste kalbama apie daug dalykų, tačiau neretai tiesiogiai ar netiesiogiai apsistojama ties mūsų bendravimo subtilybėmis, ties tuo, kad kenčiame, nes esame nesuprasti. Bronius Šablevičius pateikia daug žmogaus prigimties pusių, parodo, kaip sudėtinga mąstančiam, doram asmeniui gyventi.

Nemažai metų prisimenu šią prancūzų rašytojo Antuano de Sent Egziuperi mintį: „Visai nesistenk, kad žmogus suprastų tavo poelgius. Niekas niekad nesupras jų ir jokios neteisybės čia nėra.“ Tiesą pasakius, pirmą kartą skaitant jo kūrinį „Citadelė“, iš kurio ir cituoju šiuos teiginius, man pasidarė šiek tiek nejauku. Kaipgi taip? Tiek metų kentėta, jaudintasi, jog žodžiai, veiksmai visiškai ne taip aiškinami, o čia: niekas niekada nesupras… Egziuperi man autoritetas, ir todėl ne kartą stengiausi patikrinti jo tezes savo gyvenime. Visaip būdavo, visaip. Kas mane trikdo? Jeigu neturėtume kreipti dėmesio į kitų asmenų reakcijas į mus, tai gal taptume išpuikėliais, visiškais egoistais? Kas tada būtų? Neaiškintume savo elgesio, savo žodžių motyvų, neišklausytume pastabų – juk neva vis vien adekvataus supratimo nebus. Ar tokiu atveju bendravimas būtų kokybiškesnis? Tad jau daug metų prisimenu Egziuperi, kai susiduriu su tuo, jog mano požiūris ne taip aiškinamas, jog žmogus, kuriuo norėtumei tikėti, ne taip pamato, kaip aš pasakojau, įrodinėjau.

Daug kartų apie tai esu kalbėjęs su savo mokiniais. Dažnas rimčiau galvojantis nepritaria prancūzų rašytojui, mano, kad tai buvo atsitiktinai pasakyta mintis, ir tiek. Argumentai: juk nenoras, negebėjimas kito poelgius suprasti susijęs su abejingumu, veidmainiavimu ir net kuo rimčiausiais kivirčais. Kategoriškesni ir taip ištardavo: net su karais. Jeigu patikėtume, sakydavo, šia teze, tai tuomet nereikėtų nei meditacijos valandų, nei psichologinių knygų skaitymo. Nereikėtų stengtis, kad šalia esantiems ir tau pačiam būtų geriau, nes siekiama būtent supratimo.

Kartais kalbėdamas su buvusiais mokiniais, o dabar jau keturiasdešimtmečiais, penkiasdešimtmečiais, pajuntu, kad mes visiškai nenorom irgi imame gvildenti jiems vieną esminių problemų: kaip kalbėtis su kitais, kad būtume suprasti? Jie mini bendravimą ir su darbdaviais, ir su kolegomis, ir su artimaisiais. Kiek nervų suėda, kai nenori, nesugeba mūsų išgirsti.

Žinau, jog visada egzistuoja ir kita medalio pusė: ar mes stengiamės kito poelgius, žodžius tinkamai interpretuoti, ar elgiamės taip, kaip yra mums naudingiau. Pastebėjau, kad šitas galimos diskusijos aspektas (kokie mes esame kitiems) dar keblesnis, nes dažnai pokalbio dalyviai įsikarščiuoja, o po to staiga nutyla, ir tiek.

Kartais mintyse skaičiuojame, kiek laiko žmonės rimtai mąsto apie rimtas problemas. Turbūt kiekvienas vis kitaip įsivaizduoja, apie ką mes daugiausiai galvojame. Man atrodo, jog vyraujanti meditacijų tema – noras, kad mus suprastų tinkamai, noras, kad mes kitų žmonių žingsnius tinkamai vertintume.

1015 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.