Home » Protakos » Ažvinčių krašto tolumos atkeliavo į šiandieną

Ažvinčių krašto tolumos atkeliavo į šiandieną

Ažvinčių krašto tolumos atkeliavo į šiandieną

.

 

Dalia SAVICKAITĖ

Ažvinčių krašto – teritorijos, besidriekiančios Ignalinos rajone ir nedrąsiai pakraščiais iškeliaujančios į Utenos ir Zarasų rajonų paribius – žmonės sulaukė ilgai laukto leidinio „Ažvinčių kraštas. Tolumos ir artumos“. Nedidelės apimties, bet prisotintos istorinės informacijos knygelės didžioji dalis yra skirta daugiau istorija besidominčiam. Antroji dalis pasakoja apie Nepriklausomybės laikus, tame krašte gyvenančių ir išvykusių į didmiesčius kraštiečių optimizmą, sambūrius ir savų šaknų bei bendrystės paieškas. Šios knygos leidimo iniciatorius ir vienas iš autorių – pasišventęs gimtam kraštui Užsienio kaimo vaikas, buvęs miškų ministras, lietuviškos dainos mylėtojas, propaguotojas ir jų atsiradimo priežasčių aiškintojas – Rimantas Jonas Klimas. Pagrindinės teksto dalies autorius – Ignalinos krašte nenuginčijamą autoritetą įgijęs, istoriją ir jos tiesas įsimylėjęs, taip pat buvęs miškininkas Romutis Matkevičius, Ignalinos spaudoje prisistatantis ir bajoriškuoju Matusos vardu. Straipsnio autorei teko talkinti vyrams atliekant techninius knygos paruošimo ir sudarymo darbus.

Išties stebinantis R. Klimo aktyvumas ir noras kuo daugiau pasauliui papasakoti apie gimtą kraštą, jo vargus, džiaugsmus ir žmones. Knygelė tapo dar viena priežastimi susirinkti, kalbėti apie kraštą, apie save ir nūdienos aktualijas, prisiminti krašto dainas ir jų atsiradimo istorijas. Kitaip, tikriausiai, ir negalėjo būti, nes dabar tokią ne visuomet vaisingą, bet labai madingą bendruomenių sambūrių tradiciją ir pradėjo R. Klimas, tikram, širdingam, bendram vakarui surinkęs savo gimtojo Užsienio kaimo įvairių kartų žmones dar 1975 m. Net apie 100 tuomet susirinkusių gyventojų ir išeivių, pasak mūsų kraštietės I. Seliukaitės, ir pradėjo bendruomenių kūrimosi ir veiklos tradiciją Lietuvoje. Tų sambūrių pakiliame emociniame fone, R. Klimui inicijavus, Vilniuje 1986 m. susibūrė ir kraštiečių klubas „Ažvinčiai“. Anksčiau kas ketveri metai klubas organizuodavo Didžiąsias ažvintiškių sueigas, Ažvinčių vaitystės paminėjimo metines. Knygos leidimo iniciatorius taip pat tikėjosi, kad knyga pasaulį išvys pernai, kuomet Ažvinčių vaitystė minėjo jubiliejų, bet viskam, kas materialu, reikia ir materialaus pamato. Nedidele dalimi leidžiant knygą prisidėjo savivaldybė, kitą dalį sunešė žmonės, kurie visi yra paminėti knygoje, o apie tris ketvirčius visos sumos paaukojo Klimų šeimyna.

Knygelę jau aptarė patys artimiausi – Švedriškės, Kazitiškio žmonės. Kaip visuomet labai šiltai Rimantą sutiko tauragniškiai. Knygos pristatymas ten vyko itin pakiliame emociniame fone – po Nepriklausomybės akto suradimo. Jame atsirado vietos ir J. Basanavičiaus dienoraščio įrašų skaitymui apie akto išvežimą į Vokietiją, ir bendroms dainoms, ir dainavimą Gavėnios metu tokia iškilia proga toleravusio klebono kalbai, ir kūrybingajam seniūnui A. Danauskui, ir Tauragnus dabar jau palikusiam, ilgai juos garsinusiam režisieriui V. Varneckui. Tauragniškiams ažvintėnai – artimi kaimynai, todėl jie su baltu pavydu kalbėjo apie tokį istoriškai detalų R. Matkevičiaus darbą, emocingą krašto ambasadorių R. Klimą. Dėkoju tiems, kurie surado šiltą žodį ir man. Tauragnų moterų duonelė iškeliavo į kiekvieno tądien Tauragnų bibliotekoje iš toliau atvykusio namus į juos atnešdama ir tikro, nesuvaidinto bendravimo džiaugsmo šilumos spindulį.

tauragnai-2017

Susitikimas Ignalinoje vyko iš karto po Velykų džiugesio šventės. Prieš auditoriją stojo muzikuojantis dūdmaišiu žemaitis Jonas, armonikierius, Mielagėnų žentas, dzūkas šnekorius Mindaugas, rimtasis istorikas R. Matkevičius ir visus bendram pasirodymui vienijantis R. Klimas. Aš jau net nedrįsau šalia tokio pulko tautiškai puošniai pasirėdžiusių vyrų sėsti, nes manau esanti tik šios knygos darbininkė. Dalyvaujant R. Matkevičiui ir temos globalesnės buvo paliestos: ne tik apie konkrečiam leidiniui surinktą archyvuose medžiagą, bet ir apie, pavadinkime, bendrąsias istorikų problemas, nenorą pripažinti kai kuriuos faktus ir net tai, kad kaimuose bajoras buvo ne toks jau iškilus, kaip esame įpratę galvoti, o tik tas, kas buvo atsakingas už konkretų veiklos barą, pvz., žuvininkystę, miškus ar pan. R. Matkevičius gana skeptiškai vertino 1831, 1863 m. sukilimus, nes, pirmiausia, jie mažai lietė aptariamą kraštą, antra – bajorų funkcija juose ne itin garbinga buvusi, o tiesiog bendro sujudimo fone pasinaudota proga spręsti vietos problemas… Vieni sutiko su pateikta tiesa, kiti mano, kad tiesa ne tik tai, kas užrašyta senuose dokumentuose: bet kokiu atveju tikslas buvo pasiektas, nes skatino galvoti. Kvietimas galvoti ir situaciją vertinti plačiau netrukdė R. Klimo kraštietei poniai Apolonijai pasijusti bajore, kai ją tokia esant knygoje nustatė garbusis R. Matkevičius. Šviesą spinduliuojančiame jos veide švietė ir sumišimas, ir pasididžiavimas. Renginyje gausiai dalyvavę kultūros darbuotojai turėjo puikią galimybę praplėsti savo kompetencijas, nes istorinių faktų, dainų atsiradimo istorijos ir žinios apie instrumentų kilmę padeda kokybiškai pasiruošti naujiems renginiams, parodoms, edukacinėms programoms, pagimdo daug naujų idėjų. Susitikime vietos atsirado ir susirinkusiųjų kalboms bei klausimams. Kaip visuomet iškalbi ir dosni dėmesio savo išmintimi besidalinantiems buvo ir bibliotekos direktorė L. Aleknienė.

Atsisveikindamas R. Klimas skatino domėtis savo šeimos istorija, nesigėdyti paprašyti R. Matkevičiaus pagalbos, jei norisi turėti savo šeimos geneologinį medį, nes visa tai – krašto istorijos trupinėliai, kurie sotina dvasią, taip kaip duona sotina kūną. Palydėta bendros „Giminių“ dainos knyga ir jos leidimo iniciatorius ruošiasi naujiems susitikimams.

941 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.