Home » Miesteliai » Po Daujočių sodžių pasižvalgius

Po Daujočių sodžių pasižvalgius

Po Daujočių sodžių pasižvalgius

.

Vytautas BAGDONAS

Vos už ketverto kilometrų į rytus nuo Svėdasų įsikūręs vienas didžiausių Anykščių rajone Daujočių kaimas, besiribojantis su Savičiūnų, Kraštų, Kraštelių, Morkūniškių, Drobčiūnų, Narbučių, Miliūniškio kaimais. Visai šalia kelio Svėdasai–Auleliai dar kolūkiniais laikais įsteigta Daujočių gyvenvietė dabar primena miestelį; jame yra penketas gatvių: Daujočių, Kalno, Miško, Naujoji, Pievų ir Vilties.

Žvilgsnis į istoriją iš dabarties taško

1923 metais surašant gyventojus, Daujočiuose buvo priskaičiuojama 80 sodybų su 411 gyventojų.

Kaimas dabar priklauso Svėdasų seniūnijai ir parapijai. Prie Daujočių yra Kartuvių kalnas, dar vadinamas Kartakalniu. Pasakojama, kad Svėdasų dvaro ponai ant jo bausdavo kuo nors prasikaltusius baudžiauninkus, o po 1863 metų sukilimo čia buvo kariami sukilėliai. Daugiau kokių nors žymesnių vietų čia nėra, tačiau Daujočiuose gali žvilgsnį atkreipti į sodybų kiemus puošiančius kryžius, į pakelėse stūksančius meniškus stogastulpius, į istorine praeitimi dvelkiančius senus namus.

Daujočiai garsėja ir žymiais žmonėmis. Čia 1918 metais gimė vienuolis teologas, kun. Steponas Matulis, 1928-aisiais – visuomenės veikėjas, gėlininkas, šaulių organizacijos aktyvistas, kraštotyrininkas Jonas Juodelis, 1933-iaisiais metais bibliotekininkė, kraštotyrininkė Stasė Baronaitė, kurie jau ilsisi Amžinybėje. Gimtinę savo darbais, visuomenine veikla tebegarsina mokslininkas, biomedicinos mokslų daktaras Juozas Lapienis (g. 1938 m.), gamtosaugininkas, inžinierius, menininkas Pranas Almuntas Baronas (g. 1936 m.), mokslininkas ekonomistas Jonas Niaura (g.1952 m.)

dauj0ciai-113

Daujočių gyvenvietės vaizdas / Vytauto Bagdono nuotraukos

Gera dirbti su žmonėmis ir dėl žmonių…“

Užsukęs į Daujočius, pirmiausia susitikau ir pabendravau su entuziazmu trykštančiu, žodžio kišenėje neieškančiu, kupinu įvairiausių planų ir sumanymų seniūnaičiu, vietos bendruomenės pirmininku, individualios įmonės savininku Aleksu Aleksiūnu.

Daujočiuose Aleksiūnų šeima apsigyveno 1989-ųjų pavasarį. Iš Prienų krašto kilęs Aleksas Aleksiūnas kuo puikiausiai prisimena tuos metus. Baigęs tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) ir įgijęs agronomo specialybę, jis turėjo neblogą darbą Aukštadvario profesinėje technikos mokykloje. Tačiau likimas taip lėmė, kad atsidūrė Svėdasų krašte. Mat po reorganizacijos tuomet atsiskyrė Aulelių ir Daujočių kolūkiai. Naujasis Daujočių kolūkio pirmininkas Povilas Pretkus ieškojo vyriausiojo agronomo, tad Aleksą ir prisikalbino. Jų šeimai buvo skirtas Alytnamis, atsirado galimybė laikyti gyvulius, puoselėti pasodybinį sklypą, žmona Elena įsidarbino kultūros namuose, netoliese veikė vaikų darželis ir pradinė mokykla, o tai buvo aktualu dvi mažametes mergaites auginantiems Aleksiūnams. Vėliau Aleksui dar teko darbuotis Svėdasų agrarinės reformos tarnyboje. Na o paskui jis tapo verslininku – įkūrė privačią įmonę, įsteigė savo namuose parduotuvę. Ji čia veikia iki šiolei, dar vieną parduotuvę Aleksas atidarė ir Auleliuose. Taip jis įkūrė kelias darbo vietas vietiniams gyventojams. Čia darbuojasi ir Elena Aleksiūnienė, prireikus už prekystalio atsistoja ir pats Aleksas.

Daug kas pasikeitė Daujočiuose pastaraisiais metais, kaip ir Aleksiūnų šeimoje. Jų dukros Živilė ir Asta užbaigė studijas, įgijo mėgstamas profesijas, turi neblogus darbus, sukūrė šeimas, o savo tėvelius dabar jau džiugina dviem anūkėmis ir dviem anūkais.

Šių eilučių autoriui A. Aleksiūnas labai gerai atsiliepė apie Daujočių gyventojus, kurie

neabejingi savo kaimo reikalams, negailėjo jiems pagyrimų. Pasak seniūnaičio, kai jautiesi žmonėms reikalingas, tai ir stengiesi dirbti, parodyti jiems dėmesį. Žinoma, kaip ir kiekviename kaime, taip ir Daujočiuose yra rūpesčių ir problemų. Nedžiugina demografinė padėtis, kai kaimas sensta, kai mažėja gyventojų, jaudina bedarbystė, jaunimo emigracija į užsienį, socialinės problemos.

dauj0ciai-040

Vietiniam verslininkui Aleksui Aleksiūnui patikėtos visuomeninės bendruomenės pirmininko ir seniūnaičio pareigos

Bendri rūpesčiai ir darbai sodiečius suvienijo

Daujočių kaimo bendruomenė buvo įregistruota 2015 m. gegužės 25 d., jos nariais tapo kone visi sodiečiai – net 110. Tačiau bendruomenės užuomazgos atsirado anksčiau, dar prieš oficialų šios nevyriausybinės organizacijos steigimą ir įregistravimą. Žmones sutelkė bendrai veiklai, bendrų reikalų sprendimui 2014 metais iškilusi opi problema. Tuomet buvo atsiradę kai kurie kitur gyvenantys apsukrūs veikėjai, ketinę visai šalia Daujočių esančiame buvusiame grūdų sandėlyje sandėliuoti ir deginti pavojingas aplinkai medicinines atliekas. Štai tuomet ir sukilo vietiniai žmonės, pradėjo rinkti parašus, rašyti peticijas, priešintis šiai ekologinei „bombai“. Daujočių kaimo gyventojų prašymai uždrausti sandėliuoti ir deginti medicinines atliekas jų teritorijoje pasiekė ne tiktai Anykščių rajono vadovus bei atsakingas institucijas, bet ir šalies gamtosaugininkus, ministerijas, Seimą, Vyriausybę, žiniasklaidą, netgi Respublikos Prezidentę. Juos parėmė ir sostinėje gyvenantys kraštiečiai, Svėdasų bendruomenė ir kiti geros valios žmonės. Sodiečių balsas buvo išgirstas, o prieštaringai vertintas, pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai galėjęs kelti objektas Daujočiuose neatsirado. Užtat dar kartą kaimo gyventojai susitelkė ir įsteigė bendruomenę, kurios pirmininku išrinko Aleksą Aleksiūną. Tikėtina, kad netolimoje ateityje bus išspręsta ir kita Daujočių gyventojus jaudinanti problema. Gyvenvietė čia didelė, turinti net penkias gatves, o jokio apšvietimo nėra, rudens, žiemos vakarais ir ankstyvais rytmečiais nors į akį durk. Todėl apie gyvenvietės gatvių apšvietimą žmonės svajojo ne vieną dešimtmetį. Pasak seniūnaičio A. Aleksiūno, savivaldybės rūpesčiu jau pradėti apšvietimo projektavimo darbai. Su dėkingumu jis atsiliepė apie Anykščių rajono merą Kęstutį Tubį, kitus savivaldybės atsakingus pareigūnus, kuriems rūpi kaimo žmonių problemos, rūpesčiai, į kuriuos gali drąsiai kreiptis ir sulaukti paramos. Visuomet sulaukiama nuoširdžios paramos, rūpestingo žvilgsnio, patarimo ir iš Svėdasų seniūnijos seniūno Valentino Neniškio.

dauj0ciai-050

Pastatas, kuriame veikė vaikų darželis ir pradinė mokykla, pagal panaudos sutartį perduotas bendruomenei

Ir džiaugsmo valandą, ir liūdesio akimirką

Daujočių kaimo bendruomenės pirmininkas ir seniūnaitis Aleksas Aleksiūnas sako, kad savo darbe vadovaujasi devizu: „Veikiantys gali pralaimėti, o nieko nedarantys – jau pralaimėjo.“ Todėl, nors ir būdamas labai užimtas, nors turėdamas savų darbų ir rūpesčių, negali ramiai sėdėti sudėjęs rankas. Antai, atvykę prašalaičiai dabar nebeklaidžioja, nesunkiai suranda vieną ar kitą gyventoją, nes labai aiškiai nurodyti gatvių pavadinimai, kiekvieną namą ženklina vienodos formos, vienodo dydžio numeriai. Gatvių lentelėmis pasirūpino seniūnija, tuo tarpu namų numerius gyventojai turėjo įsigyti savo lėšomis. Seniūnaitis su visais gyventojais surado bendrą kalbą, namų numeriai buvo užsakyti ir pagaminti centralizuotai, dailūs, vienodų išmatavimų. Daujotiškiai galėtų būti pavyzdys tiems kaimams, kurių gyventojai nesirūpina namų numeriais, nenori jiems išlaidauti arba ženklina namus po ranka papuolusiais skirtingų dydžių, formų ir medžiagų numeriais. Daujočiuose daugėja ir pavyzdingai tvarkomų sodybų, organizuojami konkursai, gražiausių sodybų šeimininkai sulaukia įvertinimo.

Ateities darbai

Pasak seniūnaičio ir Daujočių kaimo bendruomenės pirmininko Alekso Aleksiūno, ir ateityje laukia nemažai darbų, ties pasiekimais nevalia sustoti. Ir toliau reikės tvarkyti bendruomenės namų aplinką, apgenėti medžių šakas, pasirūpinti, kad visiems čia būtų dar jaukiau. Dar labai norėtųsi atkurti Daujočių rinkiminę apylinkę, kuri neseniai buvo panaikinta ir prijungta prie Aulelių apylinkės. Rinkėjų Daujočių apylinkėje buvo apie 220, tačiau ji prijungta prie žymiai mažesnės rinkimų apylinkės, nes čia iškilo klausimas dėl patalpų rinkimams organizuoti trūkumo. Dabar jau tvarkingos, apšildomos patalpos yra, tad rinkimus galima organizuoti ir Daujočiuose. Tuo tarpu pasiekti Aulelius kai kurių vietovių gyventojams gana keblu, tektų keliauti kone penkiolika kilometrų. Ar visi ryšis tokį kelią įveikti?

Planuojama toliau rinkti Daujočių istoriją, užrašyti senolių prisiminimus, tam pasitelkiant ir vietinius žmones, ir žymesnius kraštiečius. Rusena ir idėja organizuoti konkursą Daujočių vietovės meninio akcento ar simbolio sukūrimui, jo įrengimui kaimo prieigose. Kadangi Daujočiuose gyvena žmonių, puoselėjančių tautinį kulinarinį paveldą, mąstoma ir apie jų paviešinimą, galimybes tuos valgius pateikti visuomenei. Svarstoma ir apie galimybes ateityje suteikti socialines paslaugas ir pagalbą tiems sodiečiams, kuriuos ištiks likimo smūgiai ir kurie liks vieniši, neturės artimųjų paramos.

Kai gerbiamo Alekso paprašiau išvardinti keletą jo kaip bendruomenės pirmininko aktyviausių pagalbininkų, šis sakė, kad tokių žmonių būtų ilgiausias sąrašas. Jis pasidžiaugė, kad turi didelį būrį pagalbininkų, kad visi žmonės, į kuriuos tiktai kreipiasi kokios paramos, padeda, nelieka abejingi. Todėl ir dėkoja visiems to didelio būrio pagalbininkams, aktyvistams, rėmėjams.

Apsilankius pas svetingus sodiečius

Kartu su seniūnaičiu A. Aleksiūnu aplankėme kai kuriuos Daujočių gyventojus. Pirmiausia užsukome į ūkininkų Daivos ir Jono Matulevičių trobą. Pasak sodybos šeimininkų, jų ūkis mišrus. Turi apie 40 melžiamų karvių, pieną parduoda AB „Rokiškio sūris“. Pieno supirkimo kainos, nors po truputėlį ir keliamos, nedžiugina. Ne vienas Svėdasų seniūnijos ūkininkas pieno ūkius jau likvidavo. Matulevičiai tokiam žingsniui dar nesiryžta, nors visokių minčių yra. Brangsta degalai, trąšos, augalų apsaugos cheminės priemonės, kyla mokesčiai, neįmanoma kainų šuolio pasivyti. Per daug nedžiugina ir augalininkystės reikalai. Iš viso ūkininkai dirba apie 200 hektarų žemės, augina grūdines kultūras. Didžioji dalis žemės yra nuomojama. O su ta žemės nuoma irgi daug neaiškumų : šiandien ji nuomojama, o rytoj gal savininkai nebenuomos, keliamos ir nuomos kainos, eurai jau susilygino su litais. Pasėjai javus ir nežinai, kokios bus gamtinės sąlygos, kaip jie išaugs, ar pavyks nuimti derlių. Ūkininkauji, žmogau, ir negali numatyti, kas bus ateityje, pasiseks ar ne, produkcijos supirkimo kainos bus normalios ar teks dirbti nuostolingai. Pasak Daivos ir Jono Matulevičių, optimizmas vis labiau blėsta. Tėvams padeda ūkininkauti ir sūnus Jonas, Utenos profesinio mokymo centre įgijęs automechaniko specialybę ir sugrįžęs į gimtinę. „Stojau ten mokytis, nes technika, mechanizmai, remonto darbai yra prie širdies. Keista, kai kiti mokosi tik dėl diplomo, visiškai nesidomėdami būsima profesija“, – atviravo Jonas Matulevičius jaunesnysis. O štai ūkininkų dukra Toma pasirinko kitokį kelią – studijuoja burnos higieną Utenos kolegijoje. Ji baigė ne tik Svėdasų J. Tumo-Vaižganto gimnaziją, bet ir Muzikos mokyklą, o šventadieniais skambiu savo balsu giedodama džiugina tikinčiuosius Svėdasų bažnyčioje…

dauj0ciai-063

Šie du gerai nusiteikę žmonės – tai du ūkininkai: tėvas ir sūnus Jonai Matulevičiai

Aplankėme ir Naujojoje gatvėje gyvenantį Joną Rimą Lašą, kuriam vasario pabaigoje stuktelės jau 84 metai. Net 32 metus jisai išdirbo kolūkyje statybininku, sunku ir besuskaičiuoti, kiek langų, durų ir kitokių stalių gaminių padarė, kiek gyvenamųjų namų bei ūkinių pastatų surentė. Trūko tuomet mechanizmų, įvairios technikos, viską tekdavo daryti rankiniu būdu, su paprasčiausiais įrankiais. Ir namą Daujočių gyvenvietėje savo rankomis susirentė, pradėjo jį statyti 1986-aisiais. Jo tėvas Petras irgi daugybę metų išdirbo staliumi, statybininku. Tiesa, buvo išrinktas ir pirmuoju „Saulės“ kolūkio pirmininku. Sunkūs tada buvo metai, teko laviruoti ant skustuvo ašmenų, nebuvo ramybės nei dieną, nei naktį. Su savo prašymais ir reikalavimais iš miško vis ateidavo partizanai, jų pėdsakų intensyviai ieškodavo liaudies gynėjai, kaimiečių vadinami stribais. Pasisekė išgyventi, įtikti ir tiems, ir kitiems. Pirmininkauti teko neilgai, užtat jo rankos labai pravertė prie visokiausių medžio darbų. Pasirodo, Jono Rimo dėdė buvo garsusis kanklių meistras Juozas Lašas. Pašnekovas išsaugojo apie savo giminaitį daugybę šviesių prisiminimų, turėjo ir dėdės padovanotas kankles. Bandė jomis groti, tik kai obliuodamas medį susižalojo pirštą, kankles paliko. Dėdė Juozas Lašas sūnėną kvietė mokytis meistrauti kankles, žadėjo viską parodyti, paaiškinti. „Užteko visokiausių darbų ir be kanklių meistravimo, taip ir nepasinaudojau dėdės pasiūlymu“, – prisimena Jonas Rimas Lašas. O tų dovanotų kanklių nebeturi – jas išsivežė anūkas į Uteną. Taip jau atsitiko, kad tos kanklės atidrėko ir atsiklijavo, tai anūkas susiremontavo ir išsivežė. Jis irgi negroja, tiktai laiko kaip prisiminimą. Po žmonos mirties J. R. Lašas namuose liko vienas. Bet ne vienišas. Tėvo aplankyti nepamiršta trys dukros, gyvenančios Auleliuose, Anykščiuose ir Lazdijuose, bei sūnus iš Utenos, anūkai.

dauj0ciai-088

Ilgus metus statybininku dirbęs Jonas Rimas Lašas išsaugojo pačius gražiausius atsiminimus apie savo dėdę, garsų kanklių meistrą Juozą Lašą

Aldona Žilytė gyvena kartu su 88 metų motina, taip pat Aldona, ir broliu Juliumi. Daujočiuose jų šeima jau 38 metus. Persikėlė čia nuo Duokiškio, iš Vaineikių kaimo. Ten vyko melioracija, jų sodyba buvo paruošta nugriauti, todėl buvo nuspręsta keliauti į motinos gimtinę netoli Daujočių. Tėvai gyvenvietėje namą statė skolon, kolūkis skyrė statybinių medžiagų. Nauja statyba kainavo 14 tūkstančių rublių, o už melioracijos nugriautus statinius apmokėta tik 7 tūkstančiai. Todėl teko gerokai pasispausti, darbuotis, taupyti ir tą skolą išmokėti. Aldona pasakojo, kad jai kolūkyje triūsti neteko. Vos užbaigus vienuolika klasių, nuo aštuoniolikos metų jau teko savarankiškai dirbti. Iš pradžių įsidarbino bibliotekoje Rokiškio rajone, paskui – Utenos trikotažo fabrike. Čia išdirbo net 29 metus. Paskui grįžo į Daujočius, rūpinasi senute motina, laiko karvę, mėsinių vištų, kol buvo leidžiama, augino ir kiaules. Vasaromis traukia į netoliese esantį mišką, uogauja, grybauja, džiaugiasi dar tėvelio sodintų ir skiepytų obelų derliumi. „Taip ir verčiamės, išgyvename“, – šypsosi Aldona. Ir pasidžiaugia, kad iš savo motinos išmoko kepti bandeles. O jos keptas kvapnias, minkštas, tiesiog burnoje tirpstančias „babkas“, kaip ir sausainius bei kitokius konditerinius kepinius, daugelis žino ir labai gerai vertina. Mugėse, šventėse Aldonos kepiniai ant prekystalio ilgai neužsibūna, kai kas, ją susitikę, tiesiog užsiprašo tų „babkų“.

Kadaise tikėjau, kad neteks daryti trijų nemėgstamų dalykų: virti valgio, dirbti medicinos sesele ir siūti. O gyvenime viskas pasisuko priešingai – tenka ir valgį gaminti, ir bandeles kepti, reikia slaugyti motiną, taigi tapau šiokia tokia medike, nemėgau siūti, o kone tris dešimtis metų „Trikotaže“ išdirbau siuvėja“, – juokauja Aldona.

dauj0ciai-091

Aldona Žilytė gerai aplinkiniams žinoma kaip nuostabaus skonio „babkų“, sausainių bei kitų gardėsių kepėja

dauj0ciai-032

Atgimimo metais šalia Daujočių iškilo meniškas koplytstulpis

538 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.