Home » Gallery » Veidai » Utenos aerodrome vėl kyla lėktuvai

Utenos aerodrome vėl kyla lėktuvai

Utenos aerodrome vėl kyla lėktuvai

.

.

Kristina SAKAITĖ

Ramiais savaitgalio vakarais girdisi, kaip virš miesto birbia lėktuvų, parasparnių motorai.

Uteniškis Vydas Guobužas, vienos Utenos įmonės marketingo vadovas, sako darbo metu strateguojantis prie popierių, o po darbo – ore.

Uteniškis tęsia „vyriškas“ šeimos tradicijas – iš artimųjų neskraido tik mama, į orą kyla tėtis Albertas ir dar du broliai.

Utenos aerodromo angare rikiuojasi lėktuvai, ultralengvieji orlaiviai, motoskraidyklės, parasparniai. Vydas įgijo licencijas ir išbandė įvairius orlaivius, tačiau pastaruosius keletą metų pamėgo laisvojo skrydžio skraidykles. Kilti į orą be motoro, o tuo labiau leistis – skamba pavojingai, tačiau sklandytojai turi savo požiūrį: nėra motoro, vadinasi, nėra, kam sugesti. O tai daug saugiau.

Skraido ir jūreiviai, ir miškininkai

Praėjusį šeštadienį svečiai iš Kauno, Ignalinos, Zarasų savo pilotuojamus lėktuvus kreipė link Utenos rajono. Vos už kelių kilometrų nuo miesto, Alių kaime įrengtame aerodrome oficialiai atidarytas sezonas, kuris prasidėjo talka ir varžybomis. Nors pilotai kyla į dangų įvairiais metų laikais, tačiau aktyviausiai skraido nuo gegužės iki spalio.

Atnaujinę po žiemos pablukusius aerodromo ženklus, linijas, pilotai surengė tikslaus tūpimo varžybas, kuomet išjungus variklius orlaiviais leidžiamasi į nustatytą nedidelį plotą. Broliai dvyniai Guobužai buvo penketuke: Saulius su motoskraidykle – pirmas, Vydas – penktas.

Sezono pradžia buvo tarsi suderinta su dangumi: giedras dangus buvo palankus ekskursijoms po apylinkes oru, pilotai kilo į 2,5 km aukštį. Kuomet nėra debesų, jau pakilus 200 m virš aerodromo matyti ne tik Tauragnų, Sudeikių apylinkės su tyvuliuojančiais ežerais, bet ir už 50 km stūksanti Ignalinos atominė elektrinė.

Vydas Guobužas pasakoja, kad Alių kaime esantį aerodromą 1997 m. pramogoms ir sportui atgaivino keli entuziastai. Jis neatsirado iš niekur, anksčiau čia buvo agronominė aikštelė, kurioje tūpdavo kukurūznikai užsipilti trąšų. Nebuvo jokios infrastruktūros, paprasta pieva. „Entuziastai ją išlygino ir šiuo metu turime vieną kiečiausių tikrąja to žodžio prasme žolinių takų Lietuvoje, dėl to gali tūpti dideli lėktuvai. Tako ilgis – 700 metrų. Taką vadiname lėktuvnešiu, nes jis panašus į plokščiakalnį“, – sako vienas iš Utenos aeroklubo, vienijančio per 20 įvairaus amžiaus narių, senbuvių.

Visuomenėje gajus požiūris, kad aeroklubo pilotai – tai brangių žaisliukų prisipirkę verslininkai, tačiau Vydas patikina, kad čia renkasi įvairių profesijų žmonės: miškininkai, jūreiviai, gydytojai. „Lėktuvai nėra brangus dalykas. Orlaivis kainuoja kaip neblogas automobilis, ir jeigu tavo gyvenimo aistra – skraidymas, pinigų atsiranda.“

Pašnekovas prisipažįsta, kad į savo pomėgį investuoja didelę dalį biudžeto. Medžiaginė skraidyklės danga susidėvi maždaug po 300 valandų skraidymo. Nauja skraidyklė kainuoja 11 tūkst. eurų.

dsc_0087

Skrydžių maršrutai / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Pakeleiviai – grifai ir ereliai

Utenos aerodrome pirmiausia įsikūrė skraidyklių mėgėjai, paskui atsirado lėktuvų ir sklandytuvų. Dabar aerodrome treniruojasi, rengia varžybas ne tik orlaivių pilotai, bet ir lankininkai.

„Tai sportas, kuris sukelia labai dideles emocijas“, – apie skraidymą sako V. Guobužas. Pilotas perspėja, kad blogiausias dalykas, kai žmonės, pasiskaitę internete, patys mokosi skraidyti, – tada nutinka pačios didžiausios nelaimės. Skraidyti sklandytuvu galima pradėti mokytis nuo 15 metų, Utenoje yra instruktoriai, turintys licencijas, tačiau nėra aviacijos mokyklos, todėl mokiniai siunčiami į Biržus. Išsilaikyti lėktuvo licenciją kainuoja 15–20 tūkst. eurų, su ultralengvaisiais lėktuvais, skraidyklėmis paprasčiau.

Lygindamas sklandytuvą su lėktuvu, Vydas sako, kad pastarasis jam primena mašiną su sparnais, todėl pastaruoju metu su broliu įniko į laisvo skrydžio skraidykles. Tai įdomiau ir sportiniu požiūriu, ir potyriais.

Anot pašnekovo, brangūs įrengimai, nuolat atnaujinamos, tobulėjančios skraidyklės negarantuoja nei pergalės varžybose, nei to, kad išvis pavyks pasiekti finišą.

Laisvo kritimo skraidyklė – orlaivis su trikampiu sparnu – paklūsta termikams (aukštyn kylančioms šilto oro srovėms, kurios susidaro saulei nevienodai įšildžius žemės paviršių), o juos aptikti padeda specialus prietaisas, piloto meistriškumas ir… paukščiai. Vydui ne kartą teko sklęsti kartu su vanagais, gandrais, jūriniais ereliais. Paskutinėse varžybose Italijoje jo pakeleivis buvo grifas. Paukščiai nesibaido „vyresniųjų brolių“ dideliu sparnu – sklandytuvų – kartais rodo kelią bent 15 min., paskui staiga dingsta.

Pašnekovo teigimu, bemotorė priemonė prieš motorines pranašesnė tuo, kad sklandyti galima visą dieną. „Kartą mano brolis nuskrido 170 km iki Raseinių, mano didžiausias atstumas – 120 km. Tačiau galimybės tobulėjimui labai didelės – pasaulio rekordas su laisvo skrydžio skraidykle – per 11 valandų nuskrista 760 km.

Per varžybas tam tikrą distanciją turime nuskristi greičiau už kitus. Tai strateginis žaidimas. Priimi sprendimus, jie būna teisingi arba ne, kai kurie – rizikingi. Jeigu termikas per toli, o pats esi per žemai, tiesiog tupi į pievą, varžybos baigtos“, – sklandymo subtilybes dėsto Vydas.

Prieš trejetą savaičių kartu su kitais Lietuvos rinktinės nariais uteniškiai grįžo iš varžybų Italijoje. Lietuvos čempionate dvyniams sekėsi puikiai: Saulius buvo pirmas, Vydas – ketvirtas.

Čempionate dalyvauja apie 100 pilotų.

dsc_0085

Utenos aerodromo angare – lėktuvai, ultralengvieji orlaiviai, motoskraidyklės

Svečią iš dangaus pasitiko su kirviu

Aviacinio sporto mėgėjams dažnai tenka išgirsti, kad šis pomėgis pavojingas, tačiau jie akcentuoja, kad keliuose eismas daug intensyvesnis, o greičiai – dideli. Vydas, pradėjęs skraidyti nuo 8-erių su mokomuoju sklandytuvu, sako tai vertinantis labai rimtai ir bet koks dalykas yra saugus arba nesaugus priklausomai nuo to, kaip pats elgiesi. Kai esi ore, turi begalinę laisvę, gali apsiversti, padaryti kilpą. Gali dideliu greičiu praskrieti pažeme arba riboti šiuos norus.

„Būna, kad skrisdamas su laisvo skrydžio skraidykle, nusileidi ne aerodrome, o kažkur kitur. Prieš keletą dienų nusileidau į pievą ir atvažiavo policija – tikrino, ar gyvas, ar iškviesti greitąją. Dažniausiai tokiais atvejais klausia, kodėl nukritau. Kartais tenka nusileisti ir svetimame kieme. Kol kas niekas nesipiktino, kartais stebisi, domisi, klausinėja. Bet Latvijoje buvo atvejis, kai išbėgę šeimininkai vienam pilotui kirviu sukapojo skraidyklę“, – pasakoja V. Guobužas.

Ne vienose varžybose taip jau nutinka, kad Vydas nugalėtojo laurus užleidžia broliui. Gali būti, kad dėl „pravaikštų“ – 2 kartus stipriai susilaužė ranką važiuodamas dviračiu ir turėjo praleisti dvejus metus be skraidymo. Jo didžiausios traumos skraidant orlaiviais – sudilgintos kojos nusileidus į dilgėles.

„Profesinė“ liga – sloga

Po Lietuvą Vydas yra žvalgęsis iš 3 km aukščio, sako, pagal debesis iš anksto galįs nuspėti, kiek skraidyklė pakils. Vasarą debesų padas maždaug 1,5 km aukštyje, pavasarį jie kybo net 3 km virš žemės.

Klausiu, ar danguje šalta. Vydas aiškina, kad vasarą, kai sklando neaukštai, temperatūra labai svyruoja: padebesiuose siekia 6 laipsnius šilumos, pažeme – per 20. „Todėl sloga mums yra visiškai normalus dalykas.“ Po darbų į dangų besižvalgantys sklandytojai sako, kad palankus oras – ne tik kai giedra. Kai saulė šviečia, oras „burbuliuoja“, apsiniaukus skristi ramiau. Nepalankiausias kelionei virš žemės – stiprus šoninis vėjas, artėjantis audros frontas, stiprus lietus.

Uteniškis iš aukštai žvalgėsi po Makedoniją, Graikiją, Slovėniją, Austriją, Italiją, jo nuotraukose užfiksuotos Tauragnų apylinkės, Utena, kiti Lietuvos vaizdai. „Atsimenu, kaip prieš trejus metus sukausi virš Mockėnų sąvartyno dideliame aukštyje, o apačioje – būriai varnų. Beje, sąvartynas iš aukštai visai įdomiai atrodo, tik kvapas nekoks.

Skrisdamas žiemą ar vasarą gėriesi vaizdais, kartais susitapatini su paukščiais, nebegalvoji apie skridimą, jis tampa intuityvus, tas žavi.“

Kaimo gyventojai kartais keiksnoja parasparnininkus, kurių motorų birbimo baidosi laukuose besiganantys gyvuliai. Uteniškiai neslepia taip pat sulaukiantys pavienių nusiskundimų. „Yra žmogus, kuris mėgsta skųstis. Įdomiausia, kad jo specialybė – traktorininkas, visą dieną birbia, bet jam trukdo lėktuvų birbimas, jam taip pat trukdo iš Alių motokroso per laukus ir miškus atskrendančios dulkės (vyras gyvena maždaug už 2 km…) Tačiau dėl to motokrosininkai juk nenutrauks varžybų, o mums kylant neįmanoma nepraskristi virš aerodromo ir aplinkinių sodybų“, – absurdišką situaciją aiškina aviacinio sporto mėgėjas.

Skraidūnai turi ir apribojimų, negali skraidyti naktį, tačiau uteniškiai džiaugiasi esantys strategiškai patogioje vietoje, nes aplink nėra zonų, į kurias negalima skristi. Pvz., Kaune skraidantys žmonės gali kilti iki 300 m, o Utenoje – iki 3 km. Be didelių apribojimų galima skristi į Latviją, tik reikia pateikti skrydžio planą.

Priverstinė pertrauka būna nutikus incidentui viename aerodrome, tuomet draudžiama skraidyti visuose aerodromuose. Vydas sako, kad ir Utenoje nelaimių neišvengta – su skraidykle žuvo draugas – pakilus sustojo širdis.

Kai kurios aviacijos sritys Lietuvoje labai populiarios. Tai ultralengvieji lėktuvai, populiaru sklandymas, aviamodeliavimas. Lietuvoje yra 30–40 aerodromų, Pociūnai – sklandytojų Meka, Biržuose taip pat gilios šio sporto tradicijos.

„Mes visada esame atviri ir laukiame lankytojų Utenos aerodrome, kuo daugiau pilotų, tuo įdomiau“, – pabrėžia V. Guobužas.

Liepos 6–9 dienomis Utenos aerodrome numatoma surengti laisvo skrydžio skraidyklių čempionato trečią etapą.

dsc_0077 dsc_0082 dsc_0081 dsc_0080 dsc_0088 dsc_0091

18194798_1852600094757584_5456514071476544735_n

Skrydis virš Italijos / V. Guobužo asmeninio albumo nuotraukos

18222096_1862539337096993_4642983733561953692_n

_dsc0413

_dsc0396

 

3051 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Daiva parašė:

    Laba diena,
    Esu vilnietė ir šiuo metu atostogauju kaime netoli Stripeikių.Kaime poilsiauju kasmet, nes noriu pabėgti nuo miesto triukšmo ir pasidžiaugti gamtos ramybe, grožiu. Deja, tai nevisada išeina,nes ramybę drumščia virš sodybos sklindantys nemalonūs, ausis rėžiantis triukšmas keliamas skraidyklių ir kitų orlaivių ypač per išeigines, švenčių dienomis, kai palankus oras skraidymui. Suprantu, žmonėm tai pramoga,malonumas, bet kodėl turi kentėti kiti, čia gyvenantys ir poilsiaujantys žmonės. Beto šioje teritorijoje yra Aukštaitijos nacionalinis
    parkas, ar jo tikrai nereikia saugoti nuo triukšmo. Prašau pagalbos, kaip apsisaugoti nuo keliamo orlaivių triukšmo, kuris vis dažnesnis ir agresyvesnis, nes vienu metu skraido keli skirtingi orlaiviai. Išanksto dėkoju.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.