Home » Protakos » Būti čia ir dabar, save tapatinant su idealia praeities vizija

Būti čia ir dabar, save tapatinant su idealia praeities vizija

Būti čia ir dabar, save tapatinant su idealia praeities vizija

.

Pasaulyje žinomo kalbininko, semiotiko ir mitologo Algirdo Juliaus Greimo (dažniausiai pristatomo tik Juliaus vardu) 100-osios gimimo metinės Lietuvos iniciatyva įtrauktos į 2016–2017 m. UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašą tarp daugiau kaip 40 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių šio laikotarpio datų. LR Seimas 2017-uosius paskelbė jo metais. J. Greimas niekad netaps populiariu autoriumi, nepuls jo visi skaityti, bet kultūrinėje, akademinėje terpėje jis – itin ryškus veikėjas. Garsus rašytojas U. Eko yra pasakęs, kad jo knygos yra intelektualesnės už jį, o Greimo knygos – už Greimą. Eko sako, kad „Rožės varde“ veikiančio personažo Alinardo vardas slepia Algirdo vardą. Greimas kilęs ne iš kaimo, o iš inteligentų. Jis jau trečios kartos inteligentas. Tėvas buvo mokytojas, bet „ekologiškai“ mąstydamas kiekvieną vasarą sūnų išsiųsdavo į kaimą pagyventi valstiečio gyvenimo ir padirbti žemės ūkio darbų. Teko jam ir karves paganyti. Materialinio poreikio tam nebuvo, bet tėvas artino jį prie gamtos. Kaime jis įgavo etnografinės patirties. Be juslinio santykio su mitologija neįmanoma perduoti kasdienybėje išgyvento religingumo, be kurio joks šventybės aprašymas neįmanomas. Greimo semiotika tuo ir yra įdomi. Žymieji indoeuropeistai Georges’as Dumezilis ir Emilis Benvenistas manė, kad tik Greimas gali iš esmės kažką pasakyti apie lietuvių mitologiją ir jos vietą indoeuropeistikoje. Mitologija – pirmapradės istorinės žinios. Šiandienos pasaulyje idealūs dalykai, nepaprasti jausmai, tapatumo paieškos laikomos nukrypimu ar tiesiog pavojinga užmačia, nes blaiviai ir pragmatiškai mąstančiai visuomenei praeitis yra viso labo patogus, žiniasklaidos propaguojamas būtovės šešėlių labirintas, bet pasaulio įvairovė, laiko ir erdvės pokyčiai skatina nenutrūkstamas savęs ir savojo tapatumo paieškas. Atsiverdami naujoms interpretacijoms, susidurdami su naujais iššūkiais, kuriame savąją mitologiją tapatumo ir ateities dėlei sekdami Greimo idėjomis ir vedami jo įžvalgų.

Biografinės žinios

1913 m. Anykščių r. jau veikė Kunigiškių pradinė mokykla. Joje 1913–1915 m. dirbo mokytojas Julijonas Greimas (tėvas). Algirdas Julius Greimas gimė 1917 m. kovo 9 d. Tuloje, pasak jo, Tolstojaus ir samovarų mieste. Tula tada buvo vienas industrinių Rusijos centrų, garsėjo ginklų ir rusiškų virdulių gamyba. Pirmojo pasaulinio karo metais čia kartu su kitais lietuviais karo pabėgėliais įsikūrė Greimo tėvas Julius, mokytojavęs lietuviškoje pradžios mokykloje, ir motina Konstancija. 1918 m. Greimų šeima grįžo į Lietuvą. Po Pirmojo pasaulinio karo Kunigiškių mokykla vėl buvo atidaryta, 1918–1919 m. joje toliau dirbo vyresnysis Greimas, grįžęs į Lietuvą iš Tulos (Rusija), jo šeimoje Kunigiškiuose augo sūnus Algirdas Julius Greimas – būsimasis pasaulinio garso lingvistas, semiotikos mokslo kūrėjas.

Mokslininko vaikystė prabėgo Kupiškyje. Kupiškio gimnazijoje tėvas dėstė lietuvių kalbą, aritmetiką, dailyraštį, motina buvo mokyklos raštvedė. Vasaras praleisdavo kaime, ten tebebuvo gyvi senieji papročiai. „Anuomet aš žinojau, kad, vakarui atėjus, nevalia vilkti kojų žeme, kadangi ten vaikščioja visokios keistos būtybės. Puikiai prisimenu: man buvo kokie penkeri ar šešeri, grįžau į namus su aukle, stengdamasis kuo aukščiau kelti kojas… Tada dar buvo tikima laumėmis, žaltvykslėmis ir t. t.“ Autentiška senojo kaimo, kur, Greimo žodžiais, „maždaug iki 1930 metų dar tebesitęsė XIX amžius“, patirtis tapo patikima atrama teorinei lietuvių mitologijos rekonstrukcijai.

Paskirtas pradžios mokyklų inspektoriumi, Greimas kartu su šeima persikėlė į Šiaulius, o 1931 m. apsigyveno Marijampolėje. Greimo tėvai buvo kilę iš šio krašto, suvalkiečiu save laikė ir sūnus. Marijampolės gimnazija, išaugusi iš 1840 m. įkurtos keturmetės mokyklos, buvo švietimo židinys, joje mokėsi Lietuvos tautinio atgimimo žadintojai J. Basanavičius, V. Kudirka, K. Grinius, lietuvių literatūrinės kalbos pagrindėjas J. Jablonskis. Plėsdami savo akiratį, mokiniai savarankiškai mokėsi užsienio kalbų, kad galėtų skaityti originalo kalba.

1934 m. Algirdas pradėjo teisės studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Didžiausią įspūdį „savo kultūra, retorika ir gesto elegancija“ jam darė universiteto rektorius M. Romeris, Paryžiaus politinių mokslų mokyklos auklėtinis, Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjas. Profesoriaus L. Karsavino, persikėlusio į Kauną iš bolševikinės Rusijos, paskaitos apie Viduramžių krikščioniškąją filosofiją Greimą žavėjo puikia lietuvių kalba, erudicija ir elegancija. Logiką dėstė V. Sezemanas, finansų mokslus – Lietuvos valstybinio piniginio vieneto pagrindėjas V. Jurgutis. Hitleriui atėjus į valdžią, Vokietija, siekdama atplėšti Klaipėdos kraštą, sustiprino Lietuvai daromą politinį ir ekonominį spaudimą. Tai vertė pertvarkyti Lietuvos ekonomiką bei politiką ir atsigręžti į Prancūziją. Nusprendus kurti prancūziško tipo licėjus, reikėjo daugiau prancūzų kalbos mokytojų. Buvo nutarta siųsti į Prancūziją tris šimtus gimnazijas baigusių moksleivių su valstybės stipendija, kad jie išmoktų prancūziškai ir taptų prancūzų kalbos mokytojais. Greimas, nutraukęs teisės studijas, išvyko į Grenoblį studijuoti prancūzų kalbos ir dialektologijos. Greimo kalbos studijų vadovas buvo Leipcigo universiteto auklėtinis, dialektologas A. Diurafūras. Iš jo Greimas gavo tvirtus tradicinės istorinės lingvistikos pamatus, mokėsi suvokti kalbos ir socialinių reiškinių dėsningumus, perėmė pagarbą mokslui ir grožiui. Diurafūro vadovaujamas Greimas rengėsi rašyti doktoratą apie prieškeltiško substrato Alpėse vietovardžius, bet Antrojo pasaulinio karo pradžia nutraukė jo mokslinę karjerą.

greimas-grenoblyje-1937-m-seimos-archyvas

Greimas Grenoblyje 1937 m. 

1939 m. rudenį Greimas grįžo į Lietuvą atlikti karinės tarnybos ir baigė kariūnų aspirantų kursus. Dėl politinių motyvų (nuo Ispanijos pilietinio karo laikų jis simpatizavo maištininkams anarchosindikalistams) karininko laipsnio negavo ir buvo paleistas į atsargą. Lietuvai praradus Nepriklausomybę, Greimo karinis pasirengimas pasirodė naudingas abiems okupantams. Interviu Prancūzijos laikraščiui „Le Monde“ Greimas sakė: „Įsiveržė Raudonoji armija: ultimatumas, okupacija. Mus įjungė į Raudonąją armiją, nė žodžio nemokėjau rusiškai. Išdavė atitinkamą dokumentą: tapau šlovingosios Raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos atsargos karininku. Taigi mes jau bolševikai, o vėliau vokiečiai mus „išlaisvina“. Jiems mes buvome naudinga darbo jėga. Paskelbia mobilizaciją ir vėl mane pašaukia kaip Hitlerio armijos karininką. Tąsyk pasijutau esąs europietis. Dvi armijos kovojo viena prieš kitą, o aš buvau joms abiem reikalingas.“

Nuo 1940-ųjų rudens Greimas dėstė prancūzų ir lietuvių kalbą Šiaulių mergaičių ir suaugusiųjų gimnazijose. Per pirmuosius masinius trėmimus Greimo tėvas, Prienų burmistras, ištremiamas į Krasnojarsko sritį, o motina – į Altajų. Tėvas, neištvėręs Sibiro speigų, mirė 1942-ųjų pradžioje. Likę gyvi liudytojai papasakojo Greimo seseriai, kaip jie laidojo išrengtą lavoną kietai įšalusioje žemėje. Šis vaizdas įstrigo Greimo sąmonėje. Kauno Petrašiūnų kapinėse, Greimų šeimos kape, kur ilsisi Algirdo Juliaus palaikai, yra ir tėvo kenotafas. Greimo motina 1948 m. pabėgo į Lietuvą, buvo suimta ir gyveno tremtyje iki 1954 m. Tuo metu, kai Greimo tėvai jau buvo uždaryti gyvuliniuose vagonuose, jis, kaip Raudonosios armijos atsargos karininkas, buvo mobilizuotas Šiauliuose surašinėti išvežtųjų turtą. Po poros savaičių, atėjus vokiečiams, jam, jau kaip Lietuvos karininkui, pavedė palaikyti tvarką Šiauliuose. Ėmęsis įvairių ekonominių iniciatyvų (pasiekė, kad būtų atidaryta kepykla), jis nustebo gavęs vokiečių vadovybės įsakymą pasiųsti kelis šimtus žydų šluoti gatves. Supratęs, kad čia kažkas ne taip, Greimas atsisakė „išlaisvinimo“ veiklos. Persikėlęs į Kauną, įsijungė į antinacinę rezistenciją – tapo pogrindinės Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariu, redagavo laikraštį „Laisvės kovotojas“, raginusį Lietuvos jaunimą nestoti į lietuvišką SS legioną ir nepaklusti jokiems okupacinės valdžios verbavimams.

1943–1944 m. Greimas organizavo Šiauliuose kultūrinio almanacho „Varpai“ leidimą. Čia jis išspausdino pirmuosius savo literatūrinės kritikos straipsnius „Binkis – vėliauninkas“ ir „Cervantes ir jo Don Kichotas“. Pirmajame K. Binkis tapatinamas su atgimusios Lietuvos jaunatve (prie Binkio kapo Greimas prisaikdino poetą Antaną Miškinį ir prozininką Liudą Dovydėną kovoti su okupantais). Antrasis – atsiliepimas apie lietuvių kalba pasirodžiusį M. Servanteso „Don Kichoto“ vertimą. Beviltiškas Don Kichoto kovas recenzentas lygino su Lietuvos situacija Antrajame pasauliniame kare: „Recenzijoje rašiau apie beviltiškas mūsų kovas – mes kovojom prieš vokiečius, kad sugrįžtų rusai. Kokia prasmė kovoti? Tai aš pristačiau Don Kichotą kaip beviltiško herojaus tipą.“ Tokia istorinė patirtis sudarė psichologines Greimo semiotikos prielaidas. „Būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą. Karas, jo absurdiškumas skatina susirūpinti prasme visų tų baisybių, kurios vyksta prieš jūsų akis“, – rašė Greimas.

Artėjant frontui, Greimas pasitraukė į Vakarus ir 1945-ųjų pradžioje apsistojo Paryžiuje. Iš čia jis ir toliau palaikė ryšius su antisovietine rezistencija, skatino priešinimąsi okupacijai Amerikos lietuvių spaudoje. „Rezistencija, – aiškino Greimas, – tai individo fundamentali laikysena prieš gyvenimą ir prieš mirtį, tai originalus įtemptas moralinis klimatas, kuriame tauta, istorijos supurtyta, įgauna savo naujų galimybių, savo naujo likimo sąmonę. <…> Rezistencija – tai privilegijuotas istorijos momentas, kuriame žmogaus idėja sutampa su tautos ir žmonijos idėjomis.“

Mokslininkas semiotikas

Algirdas Julius Greimas (1917–1992) – pasaulinio garso mokslininkas, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas. Semiotika – filosofinė ženklų ir simbolių teorija. Apima ženklų studijavimą ir ženkle vykstančius procesus, jų pažymėjimą, panašumą, analogiją, metaforą, simbolizmą, reikšmę ir komunikaciją. Semiotika yra artimai susieta su kalbotyra, kuri studijuoja kalbos struktūrą ir reikšmę. Semiotikai studijuoja ženklus ir simbolius kaip komunikacijos dalį. Kitaip nei kalbotyra, semiotika taip pat studijuoja nekalbines ženklo sistemas. Pats J. Greimas, svarstydamas apie semiotiką, teigė: „Semiotika nėra nei filosofija, nei literatūros teorija, nei lingvistika – tai visus ženklus tyrinėjantis ir apglėbiantis gyvenimo būdas.“ J. Greimo idėjos sulaukė atgarsio ne tik Europoje (Italijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Suomijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Rusijoje), bet ir kituose žemynuose – Šiaurės (Kanadoje, JAV, Meksikoje) ir Pietų (Argentinoje, Brazilijoje, Venesueloje) Amerikoje, Azijoje (Kinijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje), įvairiose Afrikos šalyse. J. Greimo teoriniai moksliniai tyrimai padėjo pagrindus semiotikai kaip kalbinių ir nekalbinių ženklų sistemų prasmės mokslui. Jis sukūrė teoriją, aprašančią ženklų sistemų susidarymo ir jų funkcionavimo universalius principus, tų sistemų ryšius ir sąveiką. Plėtodamas semiotiką, jis siekė padėti bendrosios humanitarinių mokslų metodologijos pagrindus.

greimas-su-kolegomis-apie-1983

Greimas su kolegomis apie 1983-iuosius

Palaikydamas dvasinius ryšius su Lietuva, Prancūzijoje Greimas gyveno mokslininko intelektualo gyvenimą. 1948 m. Sorbonoje apgynęs daktaro disertaciją „Mada 1830-aisiais“ jis išvyko dėstytojauti į Aleksandriją, kur susidraugavo su būsimąja prancūzų intelektualinio gyvenimo įžymybe R. Bartu. Aleksandrijoje susibūrę prancūzų intelektualai kas savaitę rinkdavosi diskusijoms apie marksizmą, humanitarinius mokslus, matematiką, poeziją, psichoanalizę, filosofiją… Čia Greimas susipažino su struktūrine XX a. kalbotyra, Levi-Stroso antropologija, E. Huserlio ir M. Merlo-Ponty fenomenologija. Šioje filosofinių ginčų aplinkoje „rimtas filologas ir sekmadieninis poezijos mėgėjas“ pasijuto esąs kultūrinės revoliucijos dalyvis. Tęsdamas F. de Sosiūro kalbotyrą, Greimas ėmėsi kurti bendrąją reikšmės teoriją – semiotiką.

Po Aleksandrijos ir kelerių metų dėstymo Ankaroje bei Stambule Greimas grįžo į Prancūziją. Nuo 1965 m., rekomenduotas Levi-Stroso, vadovavo bendrosios semantikos ir semiolingvistikos tyrimams Praktinėje aukštųjų studijų mokykloje. Čia Greimas įkūrė tarpdisciplininį reikšmės tyrimų seminarą, į kurį rinkdavosi per šimtą įvairiausių mokslinių disciplinų tyrėjų. Iš šio seminaro išaugo pasaulinį garsą įgijusi Paryžiaus semiotinė mokykla. Teoriniai Greimo semiotikos pagrindai išdėstyti prancūzų kalba parašytose knygose, itin vertinami leksikografiniai Greimo darbai. Didysis mokslininko tikslas buvo sukurti mokslinę prasmės išaiškinimo teoriją. Jis, kaip ir kiti modernizmui priskiriami XX a. humanitarai, tikėjo reikšmės objektyvumu ir galimybe ją aprašyti. Postmodernizmas, kuriame mes gyvename dabar, objektyvios reikšmės nebepripažįsta. Greimas siekė pateikti mokslinį reikšmės aprašymo projektą, atitinkantį šiuolaikinį mokslinį žinojimą. Filosofo uždavinys esąs apkalbėti pasaulį, o semiotikui visų svarbiausia tai, kad jo idėjos „įkąstų tikrovę“.

Greimo kaip mitologo mokytojai buvo prancūzų moderniosios mitologijos kūrėjai Levi-Strosas ir G. Dumezilis. Pirmasis, analizuodamas archajinių bendruomenių (daugiausia indėnų) mitologijas, mituose siekė atpažinti vertybių sistemą, pagal kurią bendruomenė mąsto apie savo kultūrą. Dumezilis tyrinėjo vertybių sklaidą palyginti išsivysčiusių, pasidalijusių į klases indoeuropiečių bendruomenių mituose. Čia jis ieškojo ideologijos, padedančios bendruomenei suvokti pačiai save, ją formuojančias prieštaringas jėgas, žemiškumo ir dieviškumo santykius.

A. J. Greimo idėjų svarba Lietuvai

Lietuviams Greimas ne mažiau svarbus kaip mitologas, senųjų lietuvių tikėjimų tyrėjas. Tyrinėdamas lietuvių mitologiją, Greimas, jo paties prisipažinimu, stengėsi rasti tokį kalbėjimo toną, kuris leistų išsaugoti „mitinę atmosferą, kasdieninio religingumo išgyvenimą, be kurių joks sakralinio pasaulio aprašymas neįmanomas“. Mitologijos studijas ir eseistiką jis rašė ir lietuviškai. Knygoje „Tautos atminties beieškant“ atskleidė daugelio lietuvių mitologinių tekstų prasmę. Mitą Greimas laikė visuomenės ideologijos forma, pasakojimu, atsakančiu į esminius žmogaus būties klausimus. Mitologijos tyrinėjimas, autoriaus nuomone, yra tarsi kultūros archeologija, kai iš atskirų rašytiniuose šaltiniuose ir tautosakoje užfiksuotų mitologijos fragmentų atstatoma bėgant laikui pabirusi visuma. Lietuvių išeivijos spaudoje, o nuo 1989 m. ir Lietuvoje J. Greimas spausdino publicistiką ir literatūrinę eseistiką. 2005 m. išleista knyga „Lietuvių mitologijos studijos“ tapo visų J. Greimo lietuvių mitologijos tyrinėjimo darbų sąvadu.

1987 m. Greimas kalbėjo: „Aš prieinu kiek netikėtą išvadą, jog, norint darbuotis folkloro srityje, norint tikrai jį mėgti, reikia būti neabejingam religijai. Reikia būti neabejingam visoms religijoms, suprasti religingumą kaip fenomeną ir pripažinti, jog religingumas yra visos kultūros dalis, labai svarbus jos komponentas. Ir nebūtinai išpažinti tą ar kitą tikėjimą – tai jau kitas klausimas. Bet aš manau, kad niekada neturėsime tikros mitologijos, folkloras niekada nebus vertinamas rimtai, jei čia nebus atpažinta ir pripažinta šventybės prasmė.“ G. Beresnevičius apie Greimo darbus rašė: „Už folkloro – mitas, už mito – religija. Tokią grandinėlę pranešime supina Greimas. Jis ne tik turėjo puikią intuiciją, bet ir žinojo, su kokia medžiaga dirba. Ir struktūralistinį metodą taikė ne kaip klišę, kuri naudojama žaisti su medžiaga, rodant metodo, o ne objekto skeliamas žiežirbas, – jis tiesiog ėjo į priekį. Aistringai trokšdamas suprasti. Šis žmogus turėjo Dievo dovaną, kuri jį pavertė vienu žymiausių lietuvių mitologijos ir religijos tyrėjų. <…> Keli sakiniai sukuria visumos vaizdą; suformuoja kontekstą, įvardija veikiančius asmenis religine terminija, parodo etnografijos ir folkloro tarpusavio sąveiką ir kartu atskleidžia už jų slypintį religinį foną. Tačiau fonas nėra sustingęs, jame kažkas dedasi: matome besitraukiančius žynius, jų vietą užimančius asmenis, turime ir regreso stadiją, vadinasi, galime apskritai kalbėti apie religinę istorinę etnografijos ir folkloro elementuose įsipynusių religinių idėjų slinktį. Įvardyti fenomenai įgyja prasmę, atgyja gyvybingam, kūrybingam kontaktui. Įvardijimas yra labai svarbus, nes tinkamai neįvardijus nepadės jokie metodai. Būtent įvardijimai ir raktinių lietuvių mitologijos bei religijos bruožų apčiuopimas, nustatymas, struktūravimas ir originali interpretacija yra didieji Greimo nuopelnai. <…> Jam nėra periferijos, kuri nebūtų verta dėmesio. Nes mitologija – tai didelis visuotinių sąryšių laukas, ir tai, kas yra viename lauko kampelyje, atsispindi visame raizginyje, „paėmę šukelę, galime rekonstruoti visumą“. Toks Greimo iššūkis sau pačiam, pasitikėjimas metodu ir jo galia.“

Mitologijos tyrimuose jis naudojosi abiejų savo mokytojų tyrimo metodais. Pirmajame lietuvių mitologijos studijų tome „Apie dievus ir žmones“ (1979) Greimas iš XVI–XX a. surinktos etnografinės medžiagos bandė restauruoti uždarai kaimo bendruomenei būdingus papročius ir ritualus, po krikščionybės apnašomis slypinčias senųjų tikėjimų liekanas. Pirmuosiuose antrojo tomo („Tautos atminties beieškant“, 1990) skyriuose, taip pat Vilniaus įkūrimo mito ir mito apie romėnišką lietuvių didikų kilmę tyrinėjimuose, jis praskleidė lietuvių mitologijos sluoksnį, užfiksuotą XIII–XVI a. rašytiniuose šaltiniuose ir reprezentuojantį religiją, kurią išpažino susivienijusi lietuvių bendruomenė iki krikščionybės priėmimo.

Pagoniškoji lietuvių mitologija, Greimo manymu, sudarė ideologinį valstybės sutelktumo pamatą. Be jos nebūtų suprantamas Lietuvos valstybės plėtimasis į Rytus, nepaaiškinamas nei demografine, nei ekonomine persvara. Priminęs, kad aprašant karinius lietuvių žygius įvairiuose šaltiniuose minimas jų vėliavų gausumas, Greimas sieja žodį „vėliava“ su „vėlių būriu, vėlių visuma“: „Turint galvoje, kad vėlių valdovas yra tuo pačiu ir karo dievas, visai suprantama, kad kiekviena lietuvių gentis žygiuoja į karą su savo vėliava, su visais savo mirusiais, semdamasi iš jų jėgų ir drąsos.“ Apie lietuviškojo suverenumo problemą Greimas kalbėjo savo paskaitose Vilniaus universitete 1971 ir 1979 m. Šios problemos kėlimas okupuotoje Lietuvoje prisidėjo prie tautinio atbudimo. Greimas siūlė skirstyti mitus į statiškus, kurie padeda žmogui gyventi, ir dinamiškus, kurie sunkina žmogaus gyvenimą, versdami jį keistis. Dinamiško mito pavyzdžiu jis laikė Vilniaus garso (Geležinio Vilko) – ateities mitą, pagal kurį lietuvių tauta turi dar ką pasakyti pasauliui, turi prieš akis atvirą savo istoriją.

Jubiliejų prasmė ir įtaka dabarčiai

K. Nastopka sakė: „Jis (Greimas) visada į pompastiką žiūrėjo ironiškai. Jos vengė bet kur. Tuose fejerverkų šaudymuose daug konjunktūros, uoliai čia dalyvauja įvairūs pseudomokslininkai ir paramokslininkai. Vis dėlto, manau, pats Greimas tam neprieštarautų. Jis yra sakęs, kad mirusieji mėgsta, kai apie juos kalbama. Kol jie yra mūsų atmintyje, tol jie gyvi. Tai galioja ne tik poetams, bet ir tokiems žmonėms kaip Greimas. Apie jį kalbame – vadinasi, Greimą pratęsiame. Šis 100-metis turi parodyti, ar mums jis kažką reiškia, juk ir po jo mirties jau praėjo 25 metai. <…> Jo mokinio P. Fabbri’o žodžiai apie Greimo idėjų reikšmę Paryžiaus semiotikos mokyklai: „Mirties atžvilgiu galima laikytis dviejų filosofinių nuostatų. Pirmoji – egzistencinė: kadangi mano mirtis – tai pabaiga, manojo darbo esmė bus suvokiama remiantis šia pabaiga kaip pirmine prielaida. Bet yra kita galima perspektyva: mirtis – tai kokio nors projekto nutraukimas, bet šį projektą gali pratęsti kiti. <…>“ Šiuo požiūriu galima pasinaudoti Walterio Benjamino ištara: “Greimas mus seka kaip vedlys.“

Ankstesniais metais Greimas rašė: „Lietuviškai galvoti apie Lietuvą – tai pirma įrašyti ją į geografinį Europos kontekstą, į istorinę pasaulinio ūkio raidą. Geografinis kontekstas – tai Lietuvos įspraudimas tarp bulvinės Gudijos ir ruginės, didelės ekonominės ateities neturinčios Rytų Vokietijos. Kaip reikia vargšams lietuviams susispausti norint iš savo krašto šį tą gražaus padaryti!“ Kad ir kokios pesimistiškos buvo Algirdo Juliaus Greimo mintys apie „biedniausią lietuvį“, jos aktualios ir šiandien.

G. Beresnevičius rašė, kad „paskutiniai Greimo darbai krypo į Lietuvos legendų sritį. Palemono ir jo giminės analizė, nors ir nebaigta, kupina ir įžvalgų, ir netikėtumų, niekada nenumanytų etimologijų (kad ir Deltuvos kildinimas iš Mėnulio delčios, taip pat su Mėnulio ragu siejant Šventaragį, – šmaikšti idėja, nors didelė jos dalis yra pagrįsta; be to, lunarinės mitologijos analizės iki šiol neturime, ką joje nuveikė Greimas, tas ir lieka galioti). Labai stiprus straipsnis apie Žvorūną / Medeiną, iš esmės vėl sujungiantis ją su Strijkovskio Gonikliu, šv. Jurgiu ir vilkais. Ir, žinoma, lietuvių mitologijos žodyno projektas, archyvo kortelės, liudijančios didelio darbo užmačias. Tas darbas dar gali būti pratęstas – būtent Greimo nurodyta kryptimi. Beje, šakninių žodžių aiškinimai ir mitologemų interpretacijos Greimo žodyne (kaip ir bemaž visuose jo darbuose) visų pirma rodo žodžio reikšmes lietuviškoje ar baltiškoje aplinkoje.“ Tai turi būti tęsiama, nes, pagal Vytautą Kavolį, „globalizacijos procesas kelia aktualius uždavinius postmoderniai kultūrai, kuriai gali pritrūkti formos tvirtumo ir subalansuoto pasitikėjimo savimi. Nebent postmodernumas būtų įsišaknijęs į kažką kitą, ne tik į save, ir tai teiktų stabilizuojančio pajėgumo, sustiprintų moralinius įsipareigojimus, net praktinį nuovokumą.“ Ar ne to mums dabar trūksta?

greimas-pasto-zenklas

Vienas iš galingiausių lietuvių tautos atgimimo faktorių buvo Istorija. Basanavičiaus karta apsišviesdama padarė nepaprastą atradimą: ji surado Lietuvos istoriją. Amžiuose sustingusiai tautai duodama praeitį, ji tuo pačiu metu sukėlė nepasitenkinimą dabartimi ir atidengė naują, plačią perspektyvą – ateitį; iš statiško sustingimo pakilusi tauta virto istoriška bendruomene: ėmė gyventi Istorijoje, kurti Istoriją“, – rašė Algirdas Julius Greimas, ieškodamas argumentų istorijos vaizdiniams ir istorinei galvosenai pagrįsti. Mitinis nacionalumo pajautimas susieja istoriją ir tapatumą. Amžininkų vadintas moraliniu tautos prezidentu J. Basanavičius, viena didžiųjų Naujų laikų asmenybių, tautos patriarchas, savo partija laikęs Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, įvedė naują tradicijos paradigmą: būti čia ir dabar, save tapatinant su idealia praeities vizija. Kad išsiaiškintume praeitį, mums reikia A. J. Greimo metodologijos…

Parengė Dalia SAVICKAITĖ

1284 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.