Home » Kultūra » Skudučių-trimitų sutartinės Utenos padangėje

Skudučių-trimitų sutartinės Utenos padangėje

Skudučių-trimitų sutartinės Utenos padangėje

.

„Ne pasaulinė istorija ir ne visuotinė kultūra išlaikys mūsų tautą gyvą, o tik pačių mūsų tautinė kultūra.“

Juozas Girnius

Nuo pačių seniausių laikų, daug anksčiau negu legendinis kunigaikštis Utenis kūrė ir gynė Uteną, jo vardo pilikalnyje gaudė ragų ansambliai, dundėjo būgnai, o pilies menėje senasis Vaidila skambino lietuvio sielos instrumentu – kanklėmis. Iš toli siaudė skudučių sutartinė, piemenys tirliavo lumzdeliais, raliavo birbynėmis, po dienos darbų skambėjo artojų, pjovėjų ir linų rovėjų dainos. Labai dažnai kaimo kalnelyje pasigirsdavo rauda – toks lietuvio likimas. Ar tai mitas? Romantika? Prielaidos? Vargu! Lietuvių pilys ir visa gynybos sistema buvo – per trimito ir būgno garsą (kaip žinia, dabartinio Utenos r. teritorijoje bene didžiausia piliakalnių koncentracija, jų – per 80. Tegu ne kiekviename jų stovėjo pilis, bet tikėtina, jog kiekvienas atliko savo strateginį vaidmenį). Šiandien vien stebėtis tenka, koks glaudus senojo etnoso muzikos įrankio ir žmogaus būties santykis, kokia profesionali sudievintos gamtos vyksmo išraiška instrumentine sutartine!

Nuostabiausia tai, kad senieji muzikos reliktai pasiekė mūsų laikus ne rašytomis tradicijomis, o iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį perduotomis pirminėmis formomis ir atlikimo būdais. Tai rodo visais laikais buvus tokią muziką populiaria, iki pat XXI amžiaus išlaikiusia savo tradicijas bei nuoseklų perimamumą.

Šimtmečiai daug ką nusinešė, bet skudučiai, ragai, daudytės pasiekė mūsų amžių, sudarydami originalų foną vis labiau įsigalintiems fabrikiniams muzikos instrumentams – ateiviams bei naujoms muzikos struktūroms. Charakteringa, jog visi tautiniai muzikos instrumentai iš esmės nepasidavė greitai plintančiai Vakarų kultūrai, išlaikė pačius originaliausius savo konstrukcijos ir muzikos bruožus.

Atsidūrėme dviejų prieštaringų kultūrų sandūroje: naujosios Vakarų ir senosios baltų epicentro. Šioje sandūroje vis labiau išryškėja senojo baltiškojo etnoso privalumai – originalumas, akivaizdus savosios tautinės klasikos modernumo pojūtis. Suvokti juos būtų svarbiausias dabarties etninės muzikos puoselėtojų uždavinys. Be šito vargu ar įmanomas tolesnis profesionalus darbas. Be šito tautinės muzikos puoselėjimo kelias tegali būti pseudoprofesionalus, netikras, iškreiptas.

Vyresnioji karta gerai suvokė savo šventą priedermę fiksuoti ir toliau puoselėti etnines vertybes. O jaunosios kartos priedermė? Kaip rodo šiandienos patirtis, tolesnis kelias darosi žymiai problemiškesnis, nes sukurtoji liaudies muzikos instrumentų transformacijos (tobulinimo) bei mokymo jais groti sistema vis dėlto pasidavė svetimos kultūros idėjoms, pasilikdama tik tariamą liaudies muzikos sąvoką bei sampratą. Tačiau liaudies muzikos turinys, ačiū Dievui, yra toks unikalus, kad jo nepatobulinsi jokiomis šiandieninėmis priemonėmis. Jis negali ištirpti Europos muzikos kultūroje, veikiau gali būti užmirštas dėl pakitusių dabarties žmonių estetinių pojūčių.

Archajiška – nereiškia primityvu. Dargi priešingai – archaika gali būti šiandieninio novatoriškumo pagrindas, medžiaga kūrybai. Kaip žinia, liaudies kūrybos formose slypi daug genialaus paprastumo. Mūsų bėda ta, kad dirbdami kasdieninį darbą, kai esame spaudžiami nemenkų standartų ir inercijos, dažnai pamirštame, kokias tautinės muzikos vertybes turime, kaip galime kūrybiškai atsinaujinti ir kokios perspektyvos atsiveria originaliai meninei veiklai, reprezentacijai, eksportui. Tačiau mūsų etniniam originalumui vis didesnį poveikį daro pašalinės jėgos, nuolatinė priklausomybė nuo kaimynų. Kiekvienas istorijos tarpsnis palieka savo pėdsakus. Tiesa, mūsų kultūrai būdinga nuolatinė atspirtis prieš svetimybių įtaką, supratimas, kad negalima pasilikti (ir išlikti) be tradicinės kultūros raiškos. Tačiau šiandien – būkim atviri – mes tiesiog apsipratome su grėsmingais mūsų kultūrai standartais ir trafaretais. Apsipratome, nes nebenorime suvokti savosios kultūros esmės, jos giluminių klodų, prarandame nacionalinį orumą. Suprantama – toks laikas, geografinė padėtis, kultūros integracijos būtinybė… Tačiau integracija negali virsti niveliacija, vedančia į originalios kultūros žūtį. Tad pirmiausia priderėtų pasirūpinti savo amžinomis vertybėmis ir suvokti, kur mes esame lengvabūdžiai, o kur tikri, išliekantys.

Čia iškyla mūsų suvokimo ir principinio nusistatymo problema. Todėl liaudies instrumentų vartotojams, ugdymo ir bet kuro pobūdžio kūrybiniam procesui privalu remtis į savosios kultūros klodus, stengtis rasti raktą į ano etnoso stilių, o ne lygiuotis į europinę vėlyvųjų laikų, vadinamąją klasikinę kultūrą.

Mūsų jėga – originalumas, mes dar apčiuopiame tai, ko seniai nebeturi Vakarų Europos tautos. Atsižvelgdami į tai, kad gyvename kitos kultūros apsiaustyje ir esam jos veikiami, turėtume vadovautis pirmiausia savo etninėmis vertybėmis. Ar mums šiandien nepritiktų čekų didžiavyrio Vaclovo Havelo rūstus įspėjimas: „Jeigu kas gali mus sunaikinti, tai pirmiausia mes patys savo pačių rankomis sunaikinę savo kultūrą“?

jpg001

Adolfo Sinkevičiaus nuotraukos

Vietoje išvadų

Esame senosios kultūros lopšys, kur labai ryški dviejų kultūrų – senosios baltų bei naujosios europinės – sandūra. Lietuviai dar sugebėjo išlaikyti visą senąjį etnosą – sutartinių giesmes, dainas ir muzikos instrumentus. Civilizuotoji Europa šito nebeturi. Nebeturi net savo pagrindinio elemento – tautos dainų

Išsaugoti lietuviškos dvasios vertybes ateičiai yra pati kilniausia Lietuvos kultūros ir meno ugdytojų misija, kad ateinančioms kartoms netektų „pirštus graužti“ dėl prarastų vertybių ir iš naujo pradėti ieškoti Lietuvos.

Liaudies muzikos instrumentai yra gamtoje gyvenančio žmogaus rankomis ir pojūčiais sukurtas reliktas, žmogaus ir sudievintos gamtos įrankis, iš tolimos istorijos pasiekęs mūsų laikus ir pasitarnavęs lietuvių kultūros progresui, jos originalumui. Instrumentinės sutartinės sandara yra gamtos garsų visumos imitacija, susieta su gamtos garbinimo pojūčiais. Todėl šitą veiksmą pritiktų vadinti meditacine maldos gamtos dievams minute, muzikine ikona. Jos negalima sieti su šiandieninėmis muzikos meno formomis.

Skudučių ir ragų sutartinės užima išskirtinę vietą tiek savo tūkstančių metų amžiumi, tiek jų vartojimo būdu – daugiabalsės sekundinės polifonijos išraiška.

Lietuva yra vienintelė pasaulio tauta, kur taip aukštai išvystytas muzikavimas tautiniais instrumentais. Šie instrumentai garbingai atsilaikė šalia plintančios europinių instrumentų gausos ir užėmė savo originalią vietą kultūroje.

Turime rimtų argumentų manyti, kad skudutis – seniausias pasaulio muzikos instrumentas, o skudučių ansamblis – pirmasis pasaulio orkestras, šiandieninio pučiamųjų orkestro prototipas.

Muzikavimo būdas ir aukštaitiškųjų sutartinių dermė davė pradžią muzikinės polifonijos kultūrai.

Nuo ritminio motyvo, nuo sutartinės prasideda lietuvių nacionalinės muzikos dvasia. Sutartinėje užkoduota originali „anos civilizacijos“ mūsų protėvių muzika, susieta su senaisiais tikėjimais ir ritualais. Ši mįslinga muzika neapibrėžiama šiandieniniais europinės muzikos kanonais. Daudytės, ragai, skudučiai ir jų sutartinės yra lauko, erdvės, gamtos akustinių savybių reliktai, scenos sąlygos tarsi riboja jų natūralią raišką. Liaudies muzikos instrumentų puoselėtojų tikslas – stengtis suvokti ir pateikti pačias seniausias ikikrikščioniškos epochos lietuvių muzikos nuotrupas bei ta dvasia šiandien komponuojamus kūrinius.

Algirdas Vyžintas,

 profesorius, humanitarinių mokslų (menotyros) daktaras

jpg008 jpg007 jpg006 jpg004 jpg002

1043 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.