Home » Kultūra » „Gimtoji mūsų žemė“ – Juknėnuose

„Gimtoji mūsų žemė“ – Juknėnuose

„Gimtoji mūsų žemė“ – Juknėnuose

.

Stepas EITMINAVIČIUS

Utenos literatų klubo „Verdenė“ nariai paprastai kartą per metus susirenka į šventę „Gimtoji mūsų žemė“, kurioje apmąsto, kas atlikta, pajaučia, kurios kūrybos sritys ateityje bus aptariamos. Birželio pradžioje toks suėjimas įvyko ne bet kur, o Juknėnuose, Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje. Buvimas čia visuomet nuteikia kiek kitaip, nes įmanoma labiau pajusti, kad grožinis žodis yra didelė vertybė.

Šventės pradžia – Vytauto Petronio eilėraščių ir ekslibrisų knygos „Nežinomas kelias“, kurią išleido „Utenos Indra“, pristatymas. Mokytojas, dailininkas šį sykį savo kūriniais atsigręžia į mūsų egzistencijos trapumą, praeinamumą, akcentuoja, kad laukia kitas – nežinomas, nepatirtas – kelias. Lyg ir norima pasakyti, kas šiame gyvenime buvo svarbiausia. Kaip būdinga Vytautui Petroniui, sustojama prie šių temų ar motyvų: Utenos krašto, Lietuvos istorijos, gamtos ypatingumo, buvimo su Dievo pasauliu prasmingumo. Šioje knygoje grįžtama į vaikystę, jaunystę – į tuos romantinius laikus, kurie vėliau šildė, ramino. Antano Kibicko, Petro Panavo, Klemenso Kupriūno, Reginos Stakėnienės mintys apie autorių ir jo knygą buvo argumentuotos, apmąstytos.

img_0629

Vytautas Petronis /Antano Kibicko nuotraukos

Šioje šventėje dalyvavo ir svečiai – Ignalinos literatai. Buvo labai smagu bendrauti ir su rašytoja Gintare Adomaityte, dabar gyvenančia Ignalinoje. Ar literatai tik skaitė savo kūrinius? Ne vien, nes rūpėjo bent šiek tiek pasikalbėti ir apie kūrybos mįsles. Tarkim, ar svarbu, kur rašome: kaime ar mieste, ar pasidalijame savo kūrybiniais sumanymais su artimaisiais, kaip redaguojame savo kūrinius?

Galvojame apie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, tad buvo proga pasikalbėti apie kai kuriuos svarbius mūsų istorijos puslapius. „Verdenės“ nariai, vadovaujami Reginos Stakėnienės, šiuo metu rašo apie mūsų krašto padavimus – ateityje išleis knygą. Vadinasi, vėliau, gerdami arbatą ar kavą, galėjo ir apie tai pasikalbėti, ir padiskutuoti apie gyvenimo, kūrybos paslaptis.

Utenoje daug metų direktore dirbo šviesios atminties Stefanija Kačkaitė. Jos kolegos, bičiuliai prisimena, kaip ji atsiversdama Justino Marcinkevičiaus eilėraščių knygą, garsiai ištardavo: „Justinai, patark, kaip man šiuo metu pasielgti.“ Atsiverstas puslapis tapdavo patarimu. Ši situacija šventės metu buvo prisiminta – kiekvienas išsitraukė lapelį, kuriame buvo užrašyti iš Utenos kilusių ar Utenoje gyvenančių rašytojų, literatų kūrinių fragmentai. Įrašytos mintys kaip patarimas, kaip simbolis, kaip refleksijų ištakos.

Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinė-etnografinė sodyboje šiuo metu tvarkoma: atsiras naujų erdvių, kur bus galima prisėsti, pavaikščioti. Kas labai svarbu? Kad ji yra smarkus traukos centras, kad ji yra vieta, kur uteniškiai gali bendrauti su rašytojais, paskaityti savo kūrinių.

img_0619 img_0627

img_0639

 

 

233 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.