Home » Protakos » Antano Miškinio prisiminimai apie Pulgį Andriušį

Antano Miškinio prisiminimai apie Pulgį Andriušį

Antano Miškinio prisiminimai apie Pulgį Andriušį

.

Rašytojo, vertėjo, žurnalisto 110–osioms gimimo metinėms.

Apie Andriušį (tikra pavarde Fulgencijų Andrusevičių), gimusį 1907.03.31 (18) d. Gaidžių kaime, Tauragnų valsčiuje, mirusį 1970 12 19 d. Adelaidėje (Australija), daugelis uteniškių žino. Visoje Lietuvoje yra skaitę jo išverstą ir jau trimis leidimais išleistą S. Servanteso „Išmoningąjį idalgą Don Kichotą iš la Mančos“, o taip pat neseniai Lietuvoje pasirodžiusį Pulgio Andriušio romaną „Tipelis“ bei puikius autobiografinius memuarus „Septinton įleidus“. Rašytojas, originalus kaimo buities, aukštaitiškos gamtos vaizduotojas, puikus feljetonistas. Be šių knygų yra išleidęs (su vertimais, žodynėliais ir kt.) arti 20, iš kurių trys pačios geriausios – „Anoj pusėj ežero“ (1974), „Sudiev, kvietkeli!“ (1951) ir „Rojaus vartai“ (1960) – apdovanotos literatūros premijomis.

A. Miškinis, paveiktas gražių beletristinių tekstų, apie savo Gaidžių kaimą, grįžęs iš lagerių ėmėsi rašyti panašią eseistiką apie savo Juknėnus, apie šviesius, gražius kaimo žmones, savo nuostabius prisiminimus. „Apie gimtinę pagalvojęs, vos tik užmerkiu akis, ir tarytum iš karto atsiduriu, daug ką aiškiai matau. Svyruoja beržų viršūnės, sninga rudenį kaip žvaigždėmis geltonais bei rausvais klevų lapais, žydi ievos ir vyšnios… Girdžiu, regis, pumpsi, krinta žemėn obuoliai, traška ežerai, kai pavasario vėjas plėšo ledą, gurgia upeliai, graudžiai kranksi aukštai praskrendančios gervės ir daug žemiau – laukinės žąsys.“ Tai iš jo „Žaliaduonių gegužė“ knygos. Ir kaip visa tai panašu į jam artimiausio Pulgio Andriušio stilių.

Mes, Utenos kraštotyros muziejaus moksliniai bendradarbiai, 1974.10.03 d. aplankę iš Vilniaus į Juknėnus parvažiavusį poetą A. Miškinį, paprašėme papasakoti apie jam gerai pažįstamą kraštietį Pulgį Andriušį. Tuos unikalius prisiminimu įrašėme į magnetofono juostelę. Čia juos su mažomis kupiūromis (praleisdami nesuprantamus žodžius) ir skelbiame. Poeto kalboje palikti gražūs tarmiškumai bei sintaksė. Unikali A. Miškinio, kaip mokytojo lituanisto, sykiu ir bendrinė, ir utenietiška tarme puošta kalba. Gal kai kur prisimindamas ir pasakorių dėdę Rapolą, pasakoja ir to sodiečio senąja kalba.

Antanas Gasperaitis

Antano Miškinio prisiminimai

…Apie Pulgį Andriušį galėčiau prisimindamas pasakyt daug ką. Tad kai kuriuos būdingesnius įvykius arba nuotykius su juo papasakosiu.

Gaidžiuos yra daug Žemaičių. Kiti net nežino, kad jų pavardė Andriusevičius. Nuo to ir Pulgis Andriušis. Vaikystėje jis vadinosi Žemaičio Pulensa, Žemaičio Juozapo sūnus, o iš motinos – Tilvyčio sesers Pranės sūnus. Aštuonioliktų metų vasarą ateidava jis čia, į mūsų namus, mokytis: buvā brolio Motiejaus ruošiamas į gimnaziją. Ateidavā iš rytā, vakare išeidavā. Nedidelis, tylutis, kuklutis, tamsaus gymiā berniukas. Aš su juo net mažai ir kalbėdavausi – laikā nebuvā, mat aš tada paganydavau tai karves, tai avis, atbėgdavau, pažiūrėdavau, kaip jis rašā, skaitā, a vakare jis išeidavā. Ir teip su tuo berniuku, kurį dar seniau pažinau, ilgai man netekā susitikti. Susidūriau tik po keletā metų Kauno „Aušros“ gimnazijaj, kada aš ten iš egzaminų stojau į šeštą klasę, o jisai, anksčiau baigęs Utenos progimnazijās penkias klases (daugiau klasių tenai ir nebebuvā), irgi atsidūrė „Aušros“ gimnazijaj. Gyveno jis su kitais, irgi uteniškiais, kaip atsimenu, Juozu Karveliu, Stasiu Vyžintu, „Žiburėlio“ prieglaudoj. Bet jau klasėj aš pastebėjau, kad jis nebe tas tylus, kuklus juodā gymiā berniukas, o ieškąs jumorā, sąmojaus ir pilnas visokiās linksmās inciatyvās. Aš buvau gana gyvas tada kaip jaunuolis ir mėgdavau kompaniją, žmones, daug kam buvau prisegęs pravardes klasėj. Konradą Kavecką, dabar žinomą kompozitorių, pavadinam Šepšeliu. Juozą Pusdešrį, vėliau dvigubą daktarą iš Romos universiteto, pavadinam Argentinas konsulu, žinomą muziką, smuikininką Matiuką pavadinam broliu Aleksu iš Homero ir daugelį kitų. Ten dar mokėsi vėliau, septintoj klasėj už marksizmą–leninizmą, rodos, iš Telšių gimnazijas pašalintas mūsų geras draugas tada – Valys Drazdauskas. Atvažiavā iš Šiaulių gimnazijās gerai žinomas artistas ir režisierius Algirdas Jakševičius. Buvā dar ten klasėj dabar žinomas kompozitorius Nabažas Jonas.

sėdėjau vienam suole su Vaižgantā išlaikytiniu ir auklėtiniu, jā broliā Joną sūnum, gimusiu ištremty, bene Besarabijāj, pačiu Tumu, o netoliese sėdėjā ir Pulgis.

Mes, abudu aukštaičiai, pasišnekėdavām kartais ir tarmiškai. Ir pamačiau, kad jis ne tik kad viskuo domisi, bet, kas klasėj įdomiausia, pradeda populiarinti, pradeda pasakot, aiškint ir sudominti nori kitus. Iš to gimė vadinamas epas „Šepšelijada“. Dēl labai gražių plaukų Konradą Kavecką buvom pavadinę Šepšeliu. “Šepšelijados“ autorius esu aš. Ir pirmos strofos aš esu autorius: „Giedu dainelę, savā giesmelę apie Šepšelia vargelius, ne tiek iš senā, kiek tankiai mena, dainos ir griaudžio žodelius“. Ir dar pora posmų buvo mano improvizuotų, nu, bet aš neužsiėmiau šito dalyko plėtimu, toliau iniciatyvą paėmė Pulgis ir išleidā „Šepšelijadą“. Pats tvarkē, pats toliau rašē ir apdainavā toj „Šepšelijadoj“ visus svarbesnius mūsų klasēs draugus. Vieni paskui iš jų buvo diplomatai, kiti inžinieriai, kitų likimā aš pats nežinau, ir visi, taip sakant, svarbesnieji, ten radā sau vietos.

Kada jam iš „Aušros“ gimnazijos tekā išeit dėl jo silpnumo matematikoj, jam buvo pasiūlyta: arba antriem metam sėst, arba išeit į kitą gimnaziją. Tai taip jis ir padarē: jis išėjo į kitą, nebaigė „Aušros“, o mokėsi pats suaugusių gimnazijoj. Tada jis dar pora „Šepšelijadų“ išleido, išliedamas sava pagiežą prieš mokytojus ir direktorių, ypač prieš matematikos mokytoją inžinierių Račiukaitį.

Baigęs tą suaugusių gimnaziją, įstojo į biologijos skyrių, į gamtos-matematikos fakultetą. O jam ir ten nusibodā. Dar jis meno mokyklą lankė kartu. Jam nusibodā, kaip jis pasakė, varles lupt. Laboratorijose kruopščiai reikėjo dirbt. Nu, ne jo būdui. Dabar jis iš ten išstojo ir atėjo į mūsų humanitarinį fakultetą.

Kalboms jis buvo labai gabus. Jau mokėjo angliškai, gerai esperantiškai, vokiškai skaitė. Gabus ir mokėjo pasėdėt, galėjo prisirašyt žodžių žodyne, juos kalt iki vėlyvos nakties. Tik matematikas, kaip sakau, buvo silpnas, kažkaip galvojimui jis nebuvo tinkamas, kaip pats prisipažindava. Kartais meno mokyklą lanke. Fakultete humanitariniam jisai ir egzaminus laikē, ir lankē gana tvarkingai, bet ėmē ir susikirtā pas profesorių Sezemaną iš logikos. O tas labai griežtai reikalaudava. Logika yra jau toks mokslas, kad taip sakant, su lietuviška kalba neapsieisi – reikia galvot logiškai. Tada jį atklausiau: „Kas gi atsitiko tau, Pulgi?“ „Taip, – sako, – viskas buvo gerai, tvarkoj.“

O čia padarysiu digresiją, kaip Sezemanas savā paskaitose nesutikdavo su Kanto pažiūromis į sprendimus loginius. Jis įnešdavo pataisas ir sakydavā, kad čia Kantas, reiškia, neteisus ir reikia įnešti pataisas. Tai Pulgis man ir sakā: „Iš pradžių gerai buvo. Kantą sumaliau į miltus, viskas buvo tvarkoj, nu paskui užkliuvau ir jis sako: „Po tos kritikos, kolega, ateisi kitą kartą.“ „Nu, tai ką, ateisiu kitą kartą, ką gi darysi.“

Studentai, kitaip sakant, studentų organizacijas, į metus šokiai, bufetai, nu ten mergaitės ateidavā baliniais tualetais, vyrukai tamsiais kostiumais, kai kurie ir smokingus turėjā, vyresnių kursų ir geresnius rūbus. Nu ir nuolatinis tam baliuje būvā Pulgis, kaip sakant, toks jau populiarus studentas, tai jis scenoje išdarinėdavā visokį jumorą. Kartais jau gerokai išgėrįs, bet tas jumoras buvo gana nieko. Buvo paskelbta, kad bus toks numeris – vaikščiojimas per vielą. Nu, ir iš tikrųjų publiką sustabdė, susadinā, paskui visi sustojā scenoj. Tada išėja Pulgis. Patiesė vielą. Ir perėjo per vielą. Paskui paskelbė: „O dabar orkestras gros krakoviaką profesoriaus Karsavino garbei.“ Ir Karsavinas būdavo tokiuos studentiškuos parengimuos. Mėgdavo su studentėm pašokt fokstrotą. Gražus profesorius, nebejaunas, gražia barzda, labai gražaus veidā. Pā tā Pulgis paskelbė: „Bus dabar krakoviakas Karsavinas.“ Deja, atsimenu tik pirmuosius krakoviako tonus: Karsavinas su bantu, / Susipažinęs su Kantu, / Studijuoja Kantoną / Ir gyvena su žmona. Tada gal po kokio dešimtmečio buvau už stalo su Karsavinu, aš ir paklausiau: „Ar profesorius atsimenate krakoviaką Karsaviną su bantu?“ „O kaipgi, – sako, – labai gerai atsimenu ir labai didžiuojuos, kad buvo pasakyta, kad Karsavinas gyvena su žmona, su savo žmona, ne su svetima!“

Laikas man neleidžia išsiplėsti – daug ką galėčiau pasakoti, bet čia mes dažnai susitikdavom prie Silio ežerā, prie piliakalnio. Maudydavomēs, šnekėdavam apie visokius jaunystēs reikalus. Ja kartais padainuodavām tą garsiąją aukštaičių dainą „Padūmavy, parūkavy visi pakraštėliai“. Deja, šitos dainos nei manā brolis Motiejus visos neatsimena, nei Pulgis nebeatsiminė, bet aš ją buvau girdėjęs daug kartų, dar vaikystėj būdamas, ir maniau, kad tai mūsų, juknėniškių, himnas. Daina ne kamerinē, specialiai skirta laukui, kaip pasakė vienas vokiečių muzikos žinovas pirmosios okupacijos metu. Labai išgyręs pasakė, kad čia tikra lauko daina. Tai mes ją kartais ir su Pulgiu padainuodavam. (Ir čia A. Miškinis uždainavo – A. G.) „Padūmavy, parūkavy visi pakraštėliai, visi pakraštėėėėliai. / Kad būt Dievas nesutvėrįs Adoma ir Ieeeevas, Adoma ir Ieeeeeevas, / Būtų likį neganytas visas rojaus pieeeeevaaas, visas rojaus pieeeeevas.“

Toliau žinau dar vieną fragmentą: „Tai durnumas ta svetelia, tai durnumas gluuuuušųųų, tai durnumas gluuuuušųųų, / Kad bijo vištų karkimą ir žmanių ležuvjųųųų, ir žmanių ležuuvjųųų.“

Taigi, kaip aš pasakiau: maniau, kad tai tik mūsų daina, o paskiau patyriau, kad Vaižgantā žinota šita daina. Vienam straipsny, tada jam už kažką nepatikā suvalkiečiai ir pasakē, kad suvalkiečių prišiukšlinta visa Lietuva, ne manā, tėvų žemė, nėra padūmavusių, parūkavusių pakraštėlių kraštas. Vadinasi, šitą dainą jis žinojo. Bet susitikinėdamas su Vaižgantu taip aš kažkaip ir nepaklausiau, gal jis ir daugiau mokėjā tos dainos, dėl to, kad jis, matyt, žinojo.

Na, o dabar Pulgis meno mokykloj. Jis tinai buvā kažkokios organizacijos kažkokių korporacijų narys ar panašiai, aš jau nežinau. Bet tinai buvā visa eilė žinomų dailininkų: Kulakauskas, Jonynas, Vizgirda, Samulevičius, Mikėnas. Ir Pulgis buvā meno mokykloj tada. Kartą Pulgis ir sako man: „Girdi, pirmą valandą ateik į Laisvės alėją.“ – Sakau: „Kas?“ „Pamatysi: atjos Don Kichotas su Sanča Panča.“ Pirmą valandą būdavo pats tirštumas publikos Laisvės alėjoj. Kada žmonės eidavo kone iš visų bažnyčių – vieni iš vienų, kiti iš kitų, kitaip sakant, kone visa Laisvės alėja buva užtvindyta pasivaikščiojančiās publikās. Ir iš tikrųjų, sakau: „Kaip ten?“ Nu, sako: „Nieko, susitvarkiau, nusamdėm tokį labai kūdą arklį, kurį mes aptikom pas vežikus.“ O vežikai – sunkvežimių tada nebuvo – prekes vežiodavā sunkaus svoria vežimais, arkliais. Nu ir, saka: „Atvažiavām, ainam, tokį arklį radam, pritaisysim jam asilą ausis ir bus asilas.“ Nu, sakau, kaip? Nu, sako, „viskas tvarkoj nuėjau pas policijos vadą, paaiškinau. Sako, gerai.“ „O skandalo kokio nebus?“ „Nebus, iš kur čia bus. Sako, gerai, aš porą trejetą palicininkų pasiųsiu dėl tvarkos, nes, sako, žinot, susigrūdimas žmonių, geriau bus. Sako: jokit!“

Ir iš tikrųjų. Iš senamiesčio pirmą valandą išjojo į Laisvės alėją Don Kichotas, lydimas Sančos Pančos. Don Kichotas parinktas meno mokyklos klausytojas, kurio pavardės nežinau, ilgas, liesas, aprengtas riterio rūbais. Ir nieko jis nesakė, tik jojo liūdnas ir žiūrėjo į dangų liūdno vaizdo riteris ant Rosinanto, labai lieso arklio, ant balno, o jau visą reikalą tvarkė Sanča Panča – Pulgis. Ant balnā, ant tokios marškās neša savā ponā ietį ir skydą ir visą laiką replikuojasi su publika. Sustojo ant sankryžų gatvių. O jau turbūt nemažiau kaip šimtas senamiesčiā vaikų žviegdami lydi. Tai jis ten su savā dzyda apvaikā juos nuo arkliā, vėl joja. O tikslas būvā labai paprastas. Studentai menā mokyklāj ruošė balių, turėjo (tada mada buvo) išrinkti gražuolę „Mis meno mokyklą“. Ta moteris ir dabar gyvena Vilniuje, žinomo dailininko žmona, dėl laiko stokos pavardės neminėsiu. Tai, sakau, ar ji graži, paklausiau, sako, nelabai graži, vidutinė, bet mes padarysim „Mis meno mokykla“. O tokius vakarus – balius ruošdavo pasipinigaut – išnešiodavo pakvietimus, paaukodavo ir, taip sakant, pataisydavo jų organizacijos biudžetą. Dalykas buvo labai paprastas. Bet jau įspūdis, taip sakant, buvo labai įdomus. Nujoja toliau kažkur Vytauto kalno link, vėliau vaikai kažkur išsisklaidė. Atjojā nuo senamiesčio turgaus, iki Įgulos bažnyčios, iki Soboro, iki Vytauto kalno, labai replikuodamas su publika. Pulgis labai gerai atlika rolę Sančos Pančos, kažkaip sėdėt mokėjā, susmukęs, nedidelis, išsigrimavęs, riebus toksai, skrybėle ispaniška. Ir prajoja…

antanas-miskinis

Antanas Miškinis

Kitą nuotykį žinau iš jo, kai jis išvažiavā per Jeuropą su žydų tautybės daltoniku Gelmanavičium. Nusipirkā abudu arklį, pasidarė vadinamą „bėdą“ ant dviejų ratų, dviem žmonėm sėdėt. Na bet, jei važiuoja į Jeuropą, tai turi tam tikrą knygą turėt, nes pagalvos, kad kokie teroristai atvažiavę, tai parodā, kad mes, va, keliautojai, dailininkai…

Važiuodami jau buvo prisitaisę viskā, parinko parašų į tą knygą žinomų visuomenės žmonių. Sako, reikia gi pas poną prezidentą užvažiuot. Tai jie užvažiavo į prezidentūrą, arklį pasistatė užpakaliniam kiemi, ten iš Lukšio buvusios gatvēs, nuo turgaus. Matyt, jau buvo susitarę su adjutantu, ir juos prezidentas Smetona priėmė, pasirašė į knygą. Tada Pulgis išdrįso pasakyt, kad gal, ekselencija, išbandytum mūsų vežimą – jis čia pat stovi. Smetona pasakė: „Ačiū labai, bet jūs jau išbandėt, tai patys dar išbandykit, o jums linkiu laimingos kelionės.“ Paspaudē rankas ir išleido.

Kaip per Jeuropą jis važiavā, – man yra pasakojęs: kaip jie per Vengriją važiavā, kaip Štetynėj arklys susirgā, kaip iš Štetynės plaukė laivu, išdvėsė arklys, kitą pirko, paskiau su tuo dailininku susipyko ir išsiskyrē. Pagaliau Pulgis atsidūrė Ispanijoj. Ot štai dėl ko, nes paskui „Don Kichotą“ vertė, kai jis jau buvo pramokęs ispanų kalbos. Aš nepasakysiu, kiek ten laika prabūva, tik, labai gerai atsimenu, jis man pasakoja, kaip blaškės po Ispaniją. Rymoja sėdėdami, sako, tinai rusai prie kavinių. Ir kas keista teinai: tai pilna falšyvų pinigų. Niekas nebeatskiria, ar tikras, ar falšyvas pinigas. Specialūs metaliniai. Iš skambesio pažink. Bet kaip ten pažinsi…

Kalboms Pulgis buvo gabus ir labai ištvermingas mokytis bet kuriai. Pavyzdžiui, kauniška tarme vienas iš pirmųjų pas mus klasėj pramokā ir laisvai kalbėjā baigdamas gimnaziją. Universiteto nebaigė – nei vieno, nei kito fakulteto, meno mokyklos teip pat nebaigė, bet paišė ir turėjo gana gerą savo stilių, kartais ir laikraščiams papaišydavā. Vieną kartą man sako: „Biškį aš gal peraugęs, bet bandyčiau į baletą įstoti, tada būsiu perėjęs visas mokyklas…“

Tada jis vertėsi žurnalistika. Laikraščiams rašė straipsnius ne tik iš gamtos, kartais apie vaikus, bet daugiausia feljetonus. Ir kartais pats papiešdavo gamtos vaizdelius, gana gražius. Redaktoriai jį mėgo. Labai noriai spausdindavosi. Rašė į ūkinę, jaunimo spaudą. Paskui kurį laiką gyveno Klaipėdoj, tik atvažiuodavā į Kauną gana dažnai. Turėjo visokių pažinčių su jūrininkais. Kalbų mokėjo. Vokiškai mokėjo, angliškai irgi. Net ispaniškai buvo pramokęs. Man atsiųsdavo gerų angliškų cigarečių. Gal iš bufeto, gal iš užsieniā. Mat jis dažnai su prekybos leidybos laivu išplaukdavā ir vėl atplaukdavā. Danijoje buvo. Gal Skandinavijoj…

Pokalbiuose buvo įdomus dėl to, kad arba vaidino, arba kalbėjo iš tikro. Labai mokėjo juoktis, jeigu jam pradedi ką nors pasakoti. Bet taip užkrečiamai juokdavos, net susiriesdamas. Ir mes šitą dalyką esam išbandę. Maždaug abiturientai dar nebuvām Daugailiuos arba Tauragnuos per šventą Petrą, arba Vajasišky per Oną vaikštām su Pulgiu, o čia moksleiviai kitų gimnazijų, iš Rokiškiā, iš Panevėžiā. Dā tada Utenoj pilnās progimnazijās nebūvā, Utenas gimnazija tik nuo 28–tų metų būvā jau pilna, priauganti. Tai mes su juo kalbėdavām angliškai, ir moksleiviai kitų gimnazijų, Panevėžiā arba Rokiškiā, galvodavā, kad mes, kauniečiai, jau anglų kalbą mokam. Mes jās nemokėjām, bet aš turėjau gerą atmintį, mokėjau porą pasakų atmintinai. Mat kai klasėj reikėjā, tai kol iš Šančių ateidavau gimnazijon ir išmokdavau. Tai aš jam pasaką ir sakydavau. Pasaką atsimenu: „Story about three wishes (apie tris norus)“. Ir dar vieną pasaką mokėjau. Tai aš jam tą pasaką pasakoju, praeidamas per miestą, kad kiti girdėtų, o jis vis man galva linguodamas švilpia, kad čia jam labai įdomu. Tai kai aš tą pasaką baigdavau, pradėdavau kitą. Kitą, trumpesnę. Ir vėl iš naujā, šitą patį, jeigu reikėdavā. Na, ir mes suvaidindavām, kad štai, va, prašau, mes puikiai abudu kalbam angliškai.

pulgis-andriusis

Pulgis Andriušis

Čia jis būdavā dažnai, Gaidžiuos. Susitikdavām nuolat ir čia, prie piliakalnio, čia prie Silio ežero, maudydavomės, vaikščiodavom, ir jis ateidavā. Nešiojā labai keistai golfo kelnes plačias, juodus marškinius su baltā gutaperčiā kalnieriuku, kad kai kurie žmonės ignaliniškiai sakydavā, kad jo arkliai baidās. Vietoj to aš čia nebesileisiu į smulkmenas (nusijuokia), koki žmones, bet taip būdavo…

Suvisai iki karą buvo jis populiarus žurnalistas ir feljetonistas, bet tekā man per komitetą su užsienio lietuviais jo kai kurias knygas skaityti ir net recenzuoti. Gyvendamas Australijoj parašė keletą, mano nuomone, labai gerų knygų, labai gera, gražia kalba, su labai gražiais gamtos vaizdais ir, manau, kai nusistos visokios politinės aistros, jis atais į mūsų literatūrą, ne už metų kitų, tai už dešimtmečio, dėl to, kad jis ten jokių politikų neliečia, grynai literatūra. Manau, kad ta jo literatūra išliks. Sugrįžęs iš Australijos žinomas architektas Landsbergis-Žemkalnis yra sakęs, kad ten, Australijaj, Pulgis važinėjo autobuso konduktorium. Matai, iš to reikia spręsti, ir mes tą visai gerai žinome, kad patekę emigracįjan, jie, kaip sakoma, nevalgė duonās be plutās, turėjo ir rūpesčių, ir vargų, bet vis dėlto, matyt, iš tos nostalgijos, iš pasiilgimo savo žemės rašė. Ir Pulgis, kaip sakiau, parašęs yra keletą neblogų knygų. 1969, rodos, metais sutikau gatvėj Augustiną Gricių. Jis tik ką buvo gavęs laišką iš Stasiā Santvarā ir man ištraukęs iš kišeniaus parodē nuotrauką. „Ot, sako, noriu Tilvyčiui parodyt.“ Bet Tilvytis kokia liga sirgęs staiga numirė, nežinau, ar jis spėjo pamatyt, ar ne. Ten būvā Santvaras, Gustaitis feljetonistas, dar poetas Brazdžionis, eilėraščius rašą Amerikoj. Gerus eilėraščius. Ir Pulgis atvažiavęs tada buvo iš Australijos į Ameriką. Bet jau tikras ponas amerikonas. Man matās, jau, kad taip nebesirengs, kaip klaunas. Ten jau, Amerikoj, reikia prisilaikyt (nusišypso) puritoniškai. Toks riebus ponelis Pulgis! Ir po to jis greit numirė. Toks būvā manā paskutinis pasimatymas su Pulgiu iš šitos nuotraukos. O paskui čia atsiuntė broliui Motiejui jo mokiniai iš Australijos nufotografavę iškarpą iš laikraščio jo kapą. Antkapy šitam Australijoj užrašyta: „Pulgis Andriušis. Sudiev, kvietkeli.“ (Mat viena jo knygų vadinasi „Sudiev, kvietkeli!“). Šitą laikraščio iškarpą brolis Motiejus atidavė jo giminėm į Gaidžius.

Baigiau papasakot.“

pa-kair-ii-a-misk-i-ut-saul-g-mok

 „Saulės“ gimnazijos gimnazistai. iš kairės pirmoje eilėje – A. Pulgis, A. Miškinis

img_8890-e1476520124183-683x1024

Šioje terasoje gimė P. Andriušio kūriniai / Antano Kibicko nuotrauka

img_8895-1024x683

987 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.