Home » Protakos » Neužmirštuolės, raktažolės, gaisrenos Eglei Kirilauskaitei

Neužmirštuolės, raktažolės, gaisrenos Eglei Kirilauskaitei

Neužmirštuolės, raktažolės, gaisrenos Eglei Kirilauskaitei

.

Stepas EITMINAVIČIUS

Prisimenu ketverius metus, kai tu buvai mano mokinė. Jausdavau, kad savičiau skaitai grožinį kūrinį, savičiau matai. Man atrodo, kad Utenos mokyklos, kuriose mokeisi, turėjo jausti, jog esi poetė. Tavo knygos („Vejamės rūką“ ir „(Ne)dermei“) man labai patinka. Suprantu, kad jos skiriasi, kad dar ne visai aišku, kuria kryptimi eisi. Tu žinai, jog man įdomu eilėraščių atsiradimo istorijos, postūmiai. Gal primintum dviejų trijų savo kūrinių genezę?

Visą pavasarį skaičiau Norberto Vėliaus, Marijos Gimbutienės mokslinius veikalus mitologijos, baltų pagonybės tematika. Buvo jau beveik sutemę, kai nuėjau pasisupti į Vingio parką – sostinėje ši erdvė man labiausiai primena mišką, joje protėvių balsų atgarsis dar nesudrumstas simetriškų prancūziško tipo parkų elementų. Sūpynėms girgždant kaip laumių kultuvėms gimė keli pirmieji „Odės lapkričiui“ fragmentai. Jame apgyvendinau „žiburinius, laumes, aitvarus, kaukus, slogučius ir kitus giminaičius“.

Odė lapkričiui

Sūpynėse įstrigusios nuo lapkričio šiek tiek

priblėsusios dvi klystžvakės

aritmiškai nuo žemės atsispirdamos

(įtrūkusi lapkričio žemė per žemai, kad nuo jos

atsiplėšusios pakiltų bent iki aukštesnio lygio)

girgžda detonuodamos

šaltos klystžvakių kojos

svyruojančios nuo lapkričio sūpynės

šiek tiek sugniužusios ar sugniuždytos, nesvarbu

galėjo pačios už save pakovoti

suklydusios ar suklaidintos

neturi reikšmės

tokia profesija

o vis dėlto

truputį deklamuoja viena kitos eilėraščius

apie ankstesnėse eilutėse nepaminėtas mitines

sakmių būtybes

žiburinius, laumes, aitvarus, kaukus, slogučius

ir kitus giminaičius

užkimęs balsas jų nuo lapkričio

o klystžvakių ugnis per silpno intelektinio svorio

kad arbata užvirtų

(šlovė neklystančiam lapkričiui)

Su įvairiomis praeinamybės formomis, skirtingais laiko tėkmės, dažnai viršijančios greitį hipotetinėse magistralėse, pavidalais susiduriu vis dažniau. Prieš trejetą metų važiavau į „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalį (jau vien renginio pavadinimas subtiliai užsimena, kad buvo ruduo – nostalgijos, sentimentų prisotintas laikas). Pakeliui skaičiavau ankstesnes keliones į Druskininkus, bandžiau įsivaizduoti savo buvusių kelionės draugų balso tembrus, aidinčius iš įvairių mano gyvenimo etapų. Daugelio nebeprisiminiau. Eilėraštį „Į niekur. Laiku“ parašiau autobuse, kuris tuo metu nieko neįtardamas eilinį kartą traukė savo įprastu maršrutu, o man tai buvo visų pabėgimų ir sugrįžimų (ne tik į pietų Lietuvos kurortą) sintezė.

  Į niekur. Laiku

Nakties stotyse, kai paskęsta žibintai

ir plaukia asfalto dugnu

pilkais autobusais, sidabro karietom

ir plentais juodų vandenų

iš miesto – į miestą, iš sapno, per lietų

(ir stingsta lietus ant delnų).

Ir lietūs, ir metai keliauja iš lėto

šalin kalendorių senų,

ir plaikstosi jie, pakelėj išsimėtę.

Pro juos, pro tave praeinu.

Tik vasaros, rudenys keitėsi vietom

ir tu jau likai už kalnų.

Laiku suskaičiuotų šimtų kilometrų,

keliais išraižytų dienų

nekeisčiau į nieką. Nekeisiu į nieką –

ramiai be tavęs gyvenu

už stiklo kalnų, už laiku aptaškytų

sudužusio stiklo langų.

Ir nieko neliko. Neliko, ir nieko.

Į niekur keliavom laiku.

Pasakysiu, kas man nesuprantama: kodėl poeziją skaito tik nedaugelis?

Poeziją skaityti nėra primityviai patogu ar lengvabūdiškai paprasta. Šis žanras anaiptol netinka pramogų ištroškusiems ar po sunkios darbo dienos pailsėti norintiems. Ji skaitoma lėtai, vis stabtelint, sugrįžtant, patiriant iš naujo, o šiandieniniame nuolatinio skubėjimo fone sustoti ir dairytis atgal lyg ir nemadinga. Poezija neprisitaiko. Ji disonuoja, hiperbolizuoja, apnuogina. Juk ir poetai – sąmoningai ar ne – skiria savo kūrinius tik nedidelei tikslinei auditorijai. Štai Alfonsas Nyka-Niliūnas tvirtino tyčia rašąs taip, kad jo poezija būtų nesuprantama žmonėms, kuriems jos nereikia – tokiu būdu poeziją mėgina apsaugoti „nuo vulgarizavimo ir išnykimo“. Pritarčiau poetui, kad poeziją suprantantieji jos ir ieškos, ir ją skaitys. Tai, kas nepažįstama, gąsdina, baugina. Nuo to baugumo, nežinomybės bėgama. O kad galėtume poeziją skaityti ir ja mėgautis, manyčiau, visų pirma reikia kalbos meno pajautimo Vargu, ar įmanoma patirti pakankamą estetinį pasigėrėjimą, skaitant poeziją ir nepasiduodant kad ir aliuzijų į antikinę mitologiją jėgai (o tokių aliuzijų poezijoje – ypač šiuolaikinėje – apstu). Tik kaip ta vos keliose eilėraščio eilutėse tūnanti, o vis tik tūkstantmete filosofijos išmintimi alsuojanti jėga mus priblokštų, jei antikinės mitologijos veikėjai nebūtų mums pažįstami? Poezijos skaitymo sakramentui reikia ruoštis. Be tvirto intelektinio pagrindo, kurį laikau svarbiu kontekstu poezijai interpretuoti, būtinas ir jausminis aspektas – poezija kreipiamasi į adresatus, jautrius ir dėmesingus trapioms būties detalėms, dvasiniams rūpesčiams, grožiui, kančiai.

poetinio-druskininku-rudens-festivalis-2015-m

Eglė Kirilauskaitė / Asmeninio albumo nuotraukos

Tavo kalbėjimas yra įtaigus. Matyt, padėjo filologijos studijos. Ilgai mąsčiau štai apie ką: ar rašydami galvojame apie skaitytoją…

Pirmąjį eilėraščio juodraštį turbūt parašome lyg ir sau. Kai abstrakčiose minčių dirvose nebetelpa, kai tarsi prašosi verbalinės formos. Parašome, kad apie pasaulio grožybes ar laikinumą dar kartą teigtume netiesioginiu metaforų rakursu (įtikinamiau?), kad įdrėksti sielos plyšiai užsitrauktų. Pradėję redaguoti, pasvarstome, kokį galimą efektą šis mūsų naujas kūrinys sukels – taigi, įsivaizduojame, kad turime stebuklingų galių skaityti kitų mintis, atspėti dešimtis tūkstančių galimų interpretacijų. Atsidūrę skaitytojų rankose, tekstai ima patys kurti reikšmes, tad pirminė mūsų, autorių, idėja netenka vienvaldystės. Taip, kaip vieną ar kitą mūsų eilėraštį perskaitys kiti, veikiausiai niekada nebūtume perskaitę jo patys. Rašome dėl to, kad tekstas nori būti parašytas, tad jį pasilikti tik sau būtų egoistiška. Juk skaitytojo, žiūrovo matymai meno kūrinį savotiškai pratęsia, suteikia jam daugiau prasminių plotmių. Tik dialogo su auditorija metu jis ir tampa meno kūriniu. Antraip liktų tik archyvine medžiaga, nebaigtais juodraščiais, pribraukytais eskizais. Turiu ir tokį archyvą – negimusių eilėraščių podirvį.
Egle, kurios situacijos tau yra poetiškos, eilėraščio vertos, kurie gamtos, bendravimo niuansai eilėraštį primena?

Poetiškos, eilėraščio vertos situacijos – tai amžinybės ir laikinumo kontrastą liudijantys fragmentai, susidūrimo su pasaulio atšiaurumu, palankumu patirtys, nusivylimo dėl savo bejėgiškumo kartėlis, nuostabos bei pasigėrėjimo grožiu išgyvenimai. Kokiais pavyzdžiais galima šias situacijas iliustruoti? Keturiasdešimtmetis, penkiasdešimtmetis pro langą stebi gėles nešančius abiturientus per Šimtadienį ir net krūpteli, išgąsdintas jau kelis dešimtmečius nepatirto smalsumo jaudulio. Talentingas pianistas, kurį vaikystėje paliko tėtis, lapkričius leidžia vienas miško trobelėje. Žmogus prie kabineto durų laukia tyrimų atsakymų, nuo kurių priklausys, ar jis dar spės baigti universitetą. Lankydamasi mirusio senelio bibliotekoje, anūkė pastebi, kad daugiau nei pusė knygų – poezijos rinkiniai. Poetiški, eilėraštį primenantys gamtos niuansai siejasi su harmonija.

O kada pajutai, kad be eilėraščių būtų sunku gyventi? Na kad jie – ir kitų autorių, ir savi – padeda.

Pirmą kartą pajutau, kad eilėraščiai sudaro mano tapatybės dalį, būdama šeštoje klasėje. Jau tada pastebėjau, kad yra temų, patirčių, apie kurias galėčiau kalbėti tik simboline poezijos kalba, nes kitaip nemoku. Būtent eilėraščiais neutralizuodavau nesusikalbėjimo, vienatvės, disharmonijos kurstomą sprogimą. Vėliau skirtingos ribinės situacijos šią neišvengiamybę man vis primindavo. Kai pasaulis negražiai svaidydavosi replikomis ar dvasiniu šalčiu, eilėraščiai mane gelbėdavo. Ir tebegelbsti. 

poezijos-vakaras-vagos-knygyne-vilniuje-2016-m

Senokai tavęs klausiau, kokie poetai, kokia poezija tau dabar, būtent dabar patinka.

Paminėčiau lietuvių klasikus Marcelijų Martinaitį ir Justiną Marcinkevičių, kurių eilėraščius norisi cituoti kaip tikrųjų, nesuvaidintų vertybių, amžinųjų tiesų šaltinius. Svarbi man jaunosios kartos poetės Linos Lipnevičiūtės-Rakovos kūryba, kurioje nepaliekama abejonių, jog egzistuoja paraleliniai pasauliai, jog laikas nėra linijinis, jog viskas jau ir įvykę, ir vyksta, ir dar įvyks – galbūt todėl negąsdina į eilėraščius įsisiurbusi mirties nuojauta. Amerikiečių poetę Elizabeth Bishop laikau dar vienos meno rūšies – praradimo meno – išradėja. Šis menas man artimas, todėl ją skaitydama susitapatinu, taikau eskapizmo metodą. Kanoniniai anglų poetai Lordas Baironas, Viljamas Vordsvortas, Samuelis Teiloras Kolridžas reprezentuoja anglų filologijos studijų metu įgytą literatūrinių pažiūrų pagrindą, į kurį norisi atsispirti bet kokio susvyravimo, abejonės ar kitos „žemės drebėjimo“ formos atvejais.

Vienu įdomesnių žanrų laikau haiku. Pati jų nerašau, tačiau pagarbiai žaviuosi, kaip iš pirmo žvilgsnio paprastai į septyniolika skiemenų galima sutalpinti prasmės, minties svorį.

Miela Egle, dovanoju tau tavo mėgstamas gėles: neužmirštuoles, raktažoles, gaisrenas. Dovanoju metaforiškai, nes man atrodo, kad skinti jų negalima, reikia tik džiaugtis, stebėti. Matyt, tada mes būname arti grožinės literatūros, tik nesuvokiame šito.

2552 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.