Home » Protakos » Salakiečių gedulo ir vilties liudytoja – įstabioji bažnyčia

Salakiečių gedulo ir vilties liudytoja – įstabioji bažnyčia

Salakiečių gedulo ir vilties liudytoja – įstabioji bažnyčia

.
Dalia SAVICKAITĖ

Legendos, pasakojančios Salako istoriją, mini čia stovėjus didelį miestą, kurį puošė septynetas bažnyčių ir vienuolynų. Tai prasmegę žemės gelmėse ar nugrimzdę Luodžio ežero bangose per Šiaurės karą… Yra trys populiariausios miestelio vardo kilmės teorijos. Pirmoji – miestelio vardas kilo nuo už kelių kilometrų tyvuliavusio Salako ežero, kuris susiliejo su Antalieptės marių vandenimis. Antroji – čia gyveno daug medžioklinių sakalų augintojų („Salakas“ – žodis „sakalas“, perskaitytas iš kitos pusės). Trečioji – dėl ežerų ir miškų apsupties teritorija buvo lyg saloje, o jos gyventojai buvo praminti „salokais“. Daugelis miestelio gyventojus vadina salakonais. Apylinkėse daug pilkapių, rodančių, kad šiose vietose žmonių gyventa nuo seniausių laikų. Krikščionybės įvedimo metais karalius Jogaila Salako ir apylinkių žemes dovanojo Vilniaus vyskupui, kuriam vėliau priklausė ir pusė miestelio. Istoriniuose šaltiniuose yra žinių tik apie bažnyčią, kuri buvo pastatyta XV a. pabaigoje. Apie jos steigėjus jau nieko tikslaus nebežinoma. Bažnyčios istorijai – per 500 metų, o 1911 m. statybos Salako bažnyčia jau minėjo šimtmetį.
Apie Salako parapiją ir bažnyčią
Salako parapijos veiklą prižiūri Panevėžio vyskupijos Zarasų dekanatas. Dekanate – 9 parapijos, Baltriškių rektoratas ir Degučių koplyčia. 10 iš jų – Zarasų rajone, o viena – Švedriškės parapija – atklydusi iš Ignalinos r. Bažnyčia – įspūdinga, lyg kalnų. Neoromaninio stiliaus, turi neogotikos bruožų, stačiakampio plano, bazilikinė, su pusapskrite apside, 2 šoninėmis zakristijomis, vienabokštė. Vidus 3 navų. Navas dengia kryžminiai skliautai. Iš bažnytinių knygų yra 5 mišiolai, 2 ritualai ir Evangelija. Iš Metrikų archyvų  saugoma nuo 1824 m. krikšto registracijos, santuokos (nuo 1861) ir mirusiųjų (nuo 1866) knygos, tačiau tai nėra kasmetiniai dokumentai. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Jame palaidotas klebonas S. Masilionis, kanauninkas J. Asminavičius. Sienoje įmūryta lenta su užrašu: „Bažnyčia pastatyta 1911 m. kun. Kryžanausko rūpesčiu ir parapijiečių pastangomis. Viešpatie, lai būna amžina garbė tiems, kurie nesigailėjo dėl tavęs įdėti tiek darbo, net į kietus akmenis ją statant, ir nesigaili nuoširdumo ją išlaikant, šis pastatas liks žmonių gyvo tikėjimo paminklas ateinančioms kartoms.“ Birželio 29 d. vyksta Šv. apaštalų Petro ir Povilo, o rugsėjo 15 d.  – Šv. M. Marijos Sopulingosios (titulo) – atlaidai. Bažnyčioje – puikūs vitražai, net nuo 1910 m. išsaugotos procesijų vėliavos. Iki šių dienų bažnyčia ir jos parapijiečiai, kunigai nugyveno sudėtingą gyvenimą.
Tauragnų valsčius, kuriam priklausė ir Salako apylinkės, 1387 m. buvo padovanotas Vilniaus vyskupui. Mikalojus Petkevičius 1496 m. Salako parapijai dovanojo 3 valstiečius su žemėmis. Salako bažnyčia, kaip bendruomenė, žinoma nuo 1496 m., minima ir 1522 m. Po Šiaurės karo Salake įsikūrė Lietuvoje aktyviai veikę atgailos kanauninkų vienuoliai. Jų vienuolyno ir bažnyčios statybai bei išlaikymui 1714 m. buvo nupirkti ir padovanoti 4 žemės sklypai pačiame Salake, Narbutiškių palivarkas su 22 kaimais. Daugiau nei šimtmetį – iki 1832 m., vienuoliai aptarnavo ir 1722 m. vyskupo Ancutos rūpesčiu atnaujintą parapijos bažnyčią. 1781 m. jau minima parapinė mokykla, Salako parapija su Dūkšto ir Vajasiškio filijomis. Tuo metu Salako parapija su filijomis apėmė didžiulę teritoriją ir turėjo beveik 14 tūkst. parapijiečių. Vienuoliai administravo ir parapijos bažnyčią. Rusijos valdžia vienuolyną 1832 m. uždarė, pastatus nusavino. Po 1837 m. bažnyčia nugriauta. 1849 m. atstatyta ir priskirta Žemaičių vyskupijai. 1857 m. pastatyta mūrinė varpinė, įrengtos Kryžiaus kelio stotys. 1862–1865 m. – pačiame sukilimo įkarštyje – pastatyta nauja medinė bažnyčia. Mediniai bažnyčių pastatai daug kartų buvo sunaikinti gaisrų. Paskutinė medinė bažnyčia parapijai tarnavo vos 40 metų.
1905 m. birželio 15-osios naktį kilus gaisrui, miestelis iki upelio virto pelenais. Sudegė ir medinė Salako bažnyčia, visas jos turtas, archyvas, klėtis ir špitolė, išsilydė, nukrito varpai. Tuo metu dirbo klebonas Antanas Kryžanauskas (Kryževičius). Pasitaręs su parapijiečiais nutarė pastatyti tokią bažnyčią, kurios nenusiaubtų ugnis ar kitos negandos. Projektą ruošė iš Rygos pakviestas architektas Ignotas Morgulcas. 1907 m. gautas vidaus reikalų ministro leidimas statyti. Darbus prižiūrėjo inžinierius Nikolajus Andrejevas, statyba rūpinosi klebonas.
Klebonas organizavo akmenų rinkimą ir vežimą. Parapijiečių atvežtus akmenis samdyti akmenskaldžiai skaldė į 45 x 45 – 80 cm didumo akmenines plytas. 1906 rugpjūčio 8 d. Žemaičių vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas pašventino būsimos bažnyčios pamatus. Įspūdingosios bažnyčios pamatai 6 m gilumo, po bokštu dar gilesni. Sienos 168 cm storio, trisluoksnės, pastatytos naudojant senąją kiautinę techniką:  iš lauko tašyti akmenys, vidinis sluoksnis paprastų lauko akmenų, o iš vidaus – eilė plytų ir tinkas. Rišamoji medžiaga – kalkės. Kalkakmenius rinko ir į Salaką nešė vaikai. Samdytiems darbininkams akmenis mūrijimui užkeldavo parapijos vyrai. Neštuvais į viršų juos nešė 4–8 vyrai. 5 metus statybose darbavosi visi pajėgesni parapijiečiai. Statybose nežuvo nė vienas žmogus. Bažnyčios bokštą buvo numatyta iškelti iki 95 metrų aukščio, tačiau, sugriuvus pastoliams, aukštis sumažintas iki 75. Bokštas užsibaigia rutulio pavidalo kopulu ir 2 sieksnių aukščio kryžiumi. Bokšto smailė buvo medinė.
Neskaičiuojant statybinės medžiagos – lauko akmenų ir kalkakmenio, parapijiečių darbo, bažnyčios statyba kainavo 98 000 carinių rublių. Tai – didžiulė pinigų suma. Pusę šios sumos paaukojo parapijiečiai. Kiti surinkti Lietuvos parapijose, Varšuvoje, Sankt Peterburge ir kitur. Iš 1924 m. inventoriaus aišku, kad tuomet Salako parapijoje daugiausia gyventojų buvo pačiame Salake: 224 vyrai, 319 moterų (543). Kitose vietovėse mažiau: Plavėjai – 102 vyrai, 131 mot. (233); Jakėnai – 87 vyr., 135 mot. (222); Tolimenai – 90 vyr., 98 mot. (188); Narūnai – 82 vyr., 92 mot. (174);  Jakiškiai – 67 vyr., 100 mot. (167); Rakėnai – 70 vyr., 89 mot. (159); Degučiai – 66 vyr., 83 mot. (149); Aženai – 54 vyr., 67 mot. (121). Aželiai 48 vyr., 64 mot. (112). Iš viso parapijoje 1924 m. buvo 2252 vyrai ir 2881 moterys (5133). Be lietuvių Salake gyveno apie 900 stačiatikių ir apie 1300 žydų. Prie bažnyčios sudarytame ir išrinktame Bažnytiniame komitete darbavosi parapijiečiai: P. Blažiūnas, Jonas ir Mykolas Mardosai, M. Tvardauskas, J. Bikulčius, V. Lisauskas, Justinas ir Juozas Vadeivos, J. Vapšys, J. Šileikis. Tame pat dokumente detalizuotos bažnyčios struktūrinės dalys: presbiterija, dvi zakristijos, kambariukas, sandėliukas, trys navos, choras, bobinčius, keturi prieangiai, vieta varpui skambinti, lavoninė ir prieangis lipti į bokštą, langai su medalijonais (vitražo darbai Frybytniausko). Įsivaizduokite, tiek mažai gyventojų sukaupė 3 milijonus eurų. Atsižvelgiant į tuometinį rublio–dolerio kursą (2 rubliai už 1 dolerį) ir tuometinę aukso kainą (apie 19 dolerių už Trojos unciją), galima sakyti, kad ši bažnyčios kaina 1911 m. atitiko 80 kg aukso. Toks kiekis aukso šiandien kainuotų apie 3 milijonus eurų. Šiandien sakytume – tai bent projektas.
1911 m. bažnyčia baigta statyti ir rugpjūčio 14 d. pradėtos laikyti pamaldos. Tai nepaprastos statybinės drąsos statinys. Bažnyčia kuklaus interjero, bet viduje labai šviesu. Bažnyčioje buvo įrengti 3 altoriai. Centrinis mūrinis su Nukryžiuotojo statula. Kiti du – Dievo motinos ir Jėzaus širdies – mediniai, pargabenti iš Italijos. Kaip ir ankstesnioji, ši bažnyčia pavadinta Apaštalų šv. Petro ir Povilo vardu. 1915 m. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius ją konsekravo Skausmingosios Dievo Motinos vardu. Pradžioje pamaldos vyko nepilnai įrengtoje bažnyčioje. Vargonus (25 balsų su 6 kopeliacijomis) 1914 m. pagamino meistras Grebelis Karaliaučiuje. Jie kainavo 7000 carinių rublių. Dideli pirmieji varpai atvežti 1911 m. per Liepoją: iš Dūkšto geležinkelio stoties ant šliūžų partempti į Salaką. Pirmojo pasaulinio karo metu jų išsaugoti nepavyko. 1924 m. inventoriaus knygoje rašoma, kad viena monstrancija, užeinant vokiečiams, 1915 m. išvežta į Rusiją, ir žinoma, kad ji yra Vitebsko Šv. Barboros bažnyčioje. 1915 m. rusai iš Salako  išsivežė ir tris varpus iš Vestfalijos Bochumo fabriko „Petrus et Paulius“, „Casimirus“ ir „Joannes“  (jie buvo paaukoti K. Blėkio, J. Dudėno ir grupės parapijiečių).
Iki Pirmojo pasaulinio karo miestelis buvo didžiuliu traukos centru – į turgus atvykdavo pirkliai iš Vilniaus ir kitų miestų. Vėliau, dėl lenkų įvykdytos Vilniaus krašto okupacijos, Salakas atsidūrė Lietuvos užkampyje vos už kelių kilometrų nuo demarkacinės linijos. Nutrūkus per Dūkštą į Vilnių vedusiems keliams ir esant atokiai nuo Kauno, miestelis apmirė. Bažnyčia tam priešinosi. Klebonas A. Kryžanauskas suorganizavo bažnytinį chorą, Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių, platino spaudą, šelpė moksleivius. 1918 m. klebonas tapo Žemaičių vyskupijos kanauninku, 1919 m. suimtas ir išvežtas į Daugpilio, vėliau į Smolensko kalėjimą (į Lietuvą grįžo 1920 m.). Suėmus kleboną, klebonija buvo apiplėšta, sunaikinti archyvo likučiai.
1927 m. vėl įsigyti trys varpai. Didysis (1300 kg) pakrikštytas šv. Petro ir Povilo vardu, vidutinysis (801 kg) – šv. Jurgio vardu (nupirko parapijiečiai, su atvežimu iš Liepojos kainavo 7000 litų), ir trečiasis (140 kg) – šv. Antano vardu (nupirko salakiečiai, gyvenantys Amerikoje, parapijiečiams teko sumokėti už parvežimą). Varpai vėl iš Liepojos pargabenti tuo pačiu būdu. Įkelti į bokštą suskambo Velykų rytą. Bažnyčią atnaujino, įrenginėjo klebonas Antanas Stanionis (klebonavo nuo 1935 m.). Dekoravimo darbus atliko J. Gūdgaudas, paveikslus tapė dailininkas Antanas Pūslys, kalvystės darbus atliko Antanas Klimanskas. Tarpukariu Salakas buvo gana turtingas, garsėjo savo amatininkais: „lineikų“ (karietas primenantys vežimai) dirbtuvėmis, kurių buvo ne viena. Garsėjo ir muzikantais, kurių „peterburgskas“ armonikas žinojo visas kraštas, o čia gyvenę totoriai – kailiadirbyste. Miestelyje buvo valsčiaus valdyba, valstybinė lietuvių ir privati žydų pradinės mokyklos, sveikatos punktas, girininkija, policijos nuovada, 3 bibliotekos, agronomo būstinė, veterinarijos punktas, 2 salės, pieninė, elektrinė, kooperatyvas, smulkaus kredito ir žemės ūkio draugijos, 44 krautuvės, nemažai amatininkų dirbtuvių (3 gamino veltinius, dirbo 17 batsiuvių, keliolika siuvėjų), 4 kepyklos, malūnas, žuvų tvenkinys, 3 užeigos ir degtinės monopolis.
1944 m., vykstant mūšiams tarp vokiečių ir rusų armijų, bažnyčios bokštas buvo numuštas, sugriauta aukščiausioji bažnyčios bokšto dalis, sužalotas akmeninis viršus, sunaikintas bažnyčios stogas, suniokoti zakristijų stogai. Griūvant bokštui, nukentėjo ir bažnyčios vidus, ypač vargonai. Neliko langų stiklų ir presbiterijos vitražų. Praėjus frontui imtasi tvarkymo darbų ir remonto. Po karo klebono Jono Morkvėno ir parapijiečių iniciatyva bažnyčia iš dalies suremontuota. 1947 m. sutaisytas stogas. Pagal architekto A. Panavo ir konstruktoriaus V. Bagočiūno projektą 1989 m. atstatytas neaukštas bokštas. Netrukus paaiškėjo, kad remontas buvo nekokybiškas ir pridarė daug rūpesčių klebonams. Klaidas ištaisyti pavyko tik 1986–1989 m. čia dirbusiam kunigui, remonto specialistui Kazimierui Girniui: jis pastatui grąžino pirminį vaizdą, buvo atkurtas bokštas, apskardintas stogas, languose įstatyti Vytauto Širalio vitražai (darbus atliko meistrai broliai Sigitas ir Zigmas Laurinavičiai). Dabar bažnyčios aukštis 72 m, ilgis 64 m, plotis 22 m. Šventoriaus plotas – 61 a. Šventoriaus teritorijoje yra pastatyta G. Lauciaus Salako girnapusių koplytėlė, kuriai pastatyti buvo panaudota 117 akmeninių girnapusių!
Ir dabar bažnyčia liudija
Miestelio centre – sovietmečio audras išgyvenęs, 1930 m. statytas Nepriklausomybės paminklas, sudarytas iš obelisko ir berniuko bei moters figūrų. Čia įamžinti žmonės turėjo realų atitikmenį – tuomet Salake gyvenusią moterį ir berniuką, kurie pozavo paminklo kūrėjams…
Pokaryje susiformavęs lietuvių partizaninis judėjimas buvo nuslopintas labai greitai – iki 1946 m. pradžios, tačiau enkavedistų įgula miestelyje stovėjo iki 1951-ųjų ir prisidėjo prie tolimesnių apylinkių partizanų naikinimo. Laisvės aikštės gale stovi du rezistencijos laikus primenantys paminklai su užrašais: „Šioje vietoje stovėjusiame pastate 1944–1950 metais buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę“ bei „Šioje Laisvojoje aikštėje 1945–1949 metais buvo niekinami žuvusių Vytauto apygardos partizanų palaikai“. Kelias dienas pagulėję nužudytų partizanų kūnai būdavo išvežami į netoliese miškelyje nuo karo likusius apkasus, žiemą – įmetami į eketes Anglinio ežere. Vietiniai, rizikuodami gyvybėmis, naktimis stengdavosi kūnus deramai palaidoti, šių apkasų vietoje esantis kalnelis (sutvarkytas, aptvertas, pašventintas) dabar vadinamas Partizanų kalva.
Neišvengė miestelis ir trėmimų… Kaip ir kasmet, kaip ir visur gyventojai su skausmu ir viltimi, kad nebepasikartos, mini birželio 14 d. Šiemet renginį inicijavo Zarasų VB Salako bibliotekos darbuotojos, talkino Salako kultūros centro vadovė. Gedulo ir vilties dieną knygos „Ažvinčių kraštas. Tolumos ir artumos“ sudarytojai R. Klimas ir D. Savickaitė bei jos tekstų autoriai, knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ autorė D. Savickaitė susitiko su Salako gyventojais, pristatė savo kūrinius. Renginys prasidėjo šv. mišiomis įspūdingojoje bažnyčioje, prisimintos to laikmečio aukos. R. Klimas ir M. Milinavičius prisijungė prie auksabalsės vargoninkės Galinos ir giedojo, pasimelsta kartu su kunigu Egidijumi Vijeikiu. Vėliau visi susirinko Salako kultūros centro salėje. Nustebino gana gausus žiūrovų būrys, jauni veidai. Renginys prasidėjo bendrai giedamu himnu, jaunųjų skautų su gėlėmis palydomis prie žuvusių atminimo vietos, senosiomis bendrai atliekamomis patriotinėmis dainomis. Susirinkusiems kalbėjo Zarasų r. savivaldybės direktoriaus pavaduotojas, buvęs seniūnas salakonas Renius Kisielius, vėliau – knygų autoriai.
Dabar Salakas – Gražutės ir prie jo prijungto Sartų regioninio parko širdis, tampanti vasarotojų traukos centru. Tai alternatyva vasarą šurmuliuojantiems Zarasams, jiems nenusileidžianti gamtos grožiu ir ežerų skaičiumi. Pažintiniai takai, Luodžio pakrantės poilsiavietės, 5 km Salako pažintinis takas (vedantis miestelio gatvėmis ir ežero pakrante) laukia visų. Prie bažnyčios prasideda 10 km „briedžių“ takas, siūlantis ne tik pasivaikščioti apylinkių miškais, bet ir bristi per pelkę takais, kuriuos jie pramynė. Gražutės RP lankytojų centre yra ir neįprastas objektas – krašto istorijos žinovės Vidos Žilinskienės „Jūrų muziejus“, kuriame daugybė jūrinių eksponatų. Miestelio intelektualiniu gyvenimu nori rūpintis švietėjo, mokytojo Antano Poderio paramos fondas, kurio tikslai labai kilnūs: skatinti demokratinės ir pilietinės lygių teisių ir galimybių visuomenės formavimąsi; remti ir tenkinti Salako seniūnijos bei bendruomenės socialinius, kultūrinius, ūkinius poreikius; siekti ir remti, kad būtų įgyvendinta idėja dėl lokalinės monografijos „Salakas“ parengimo ir leidybos; remti įvairiausias bendruomenės programas ir projektus, ypač susijusius su krašto puoselėjimu ir garsinimu.

salak-23 salak-1 salak-20 salak-7 salak-26 salak-11

1379 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.