Home » Gallery » Veidai » Darbas svetur, o širdis – namie

Darbas svetur, o širdis – namie

Darbas svetur, o širdis – namie

.

Nida TREINYTĖ

Vasara – atostogų, poilsio, naujų potyrių bei atradimų metas. Daugelis keliaujame šilumos ieškoti ir susipažinti su kitų valstybių margaspalviu kultūriniu gyvenimu į tolimas šalis, o jose gyvenantys pailsėti mieliau sugrįžta namo. Laikas greitai skaičiuoja metus. Žiūrėk – tik žiema, o jau vasara. O kur geriau pailsėsi, įgausi naujų jėgų, pasisemsi įkvėpimo kūrybai, jei ne savo tėviškėje? Prieš dvylika metų išvykusi dirbti į Škotiją, Glazgo miestą, uteniškė poetė Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė vasarą visada paviešėti sugrįžta namo ir mielai dalinasi mintimis apie gyvenimą ir darbą svetur.

Lemtinga diena, pakeitusi gyvenimą

Daugiau nei prieš dešimtmetį, dar dirbdama žurnaliste vietinio laikraščio redakcijoje, Rūta nuėjo į Utenos kolegiją, nes norėjo parašyti straipsnį apie uteniškių ir norvegų bendradarbiavimą. Tuo metu kolegijoje kaip tik prasidėjo bendras tarpdalykinių studijų projektas psichinės sveikatos srityje. Besiklausydama pirmosios dienos paskaitų, bendraudama su lektoriais iš Norvegijos, R. Jonuškienė susidomėjo dėstomais dalykais ir pati panoro tapti studente. Neatvykus vienam iš projekto dalyvių, moteris buvo priimta ir sėkmingai baigė studijas, vykusias tris su puse metų, bei įgijo diplomą, suteikiantį galimybę dirbti bet kurioje Europos valstybėje. Tai buvo lemtingas žingsnis, padrąsinęs R. Jonuškienę imtis permainų ir pažvelgti į gyvenimą kitomis akimis.

„Apie jokią emigraciją net negalvojau. Likusi našle, viena auginau keturias dukras. Buvo nelengva. Nutariau ieškoti darbo pagal naujausią specialybę. Paieškos ilgai neužtruko. Laikraštyje radau skelbimą, jog pasaulinė įdarbinimo agentūra ieško darbuotojų slaugos srityje. Vilniuje dalyvavau susitikime su darbdaviais iš Jungtinės Karalystės ir, sėkmingai išlaikiusi testą bei anglų kalbos patikrą, sudariau vienerių metų sutartį. Išvykau į didžiausią Škotijos miestą Glazgą. Kelionės data sutapo su mano gimtadieniu. Nuskridusi jau kitą dieną pradėjau dirbti. Bilietą nupirko ir laikiną būstą suteikė darbdaviai. Jokių draugų ar pažįstamų toje šalyje neturėjau. Galima sakyti, pradėjau gyvenimą iš naujo“, – prisimena R. Jonuškienė.

dukstas-2

Poetai  Rūta Jonuškienė ir Petras Panavas / Autorės nuotraukos

Škotiška darbo diena

R. Jonuškienė papasakojo apie darbo dieną slaugos namuose, kur prižiūri garbaus amžiaus žmones, sergančius įvairiomis senatvinės silpnaprotystės (demencijos) formomis. Darbo diena prasideda aštuntą valandą ryte ir tęsiasi iki dvidešimtos valandos vakaro. „Atėję į darbą pirmiausia persirengiame uniforma, kiekvienas segime ženklelį su savo vardu ir pareigomis, kad žmonės žinotų, kaip į mus kreiptis. Iš viso slaugos namuose gyvena septyniasdešimt rezidentų. Rezidentai – mūsų slaugomi ir prižiūrimi žmonės. Pamainoje, kurioje dirbu, yra trisdešimt penki rezidentai, juos prižiūri dvi bendrosios praktikos slaugytojos bei penki jų padėjėjai. Ryte padedame namelių gyventojams nusiprausti, susišukuoti, apsirengti, papusryčiauti. Maistas gaminamas slaugos namų virtuvėje, todėl patiekalai visada švieži ir kaloringi. Meniu labai įvairus. Gausus daržovių, vaisių, pieno produktų, sulčių pasirinkimas.

Kiekvienas rezidentas gyvena atskirame kambaryje. Kambariuose – nauji ir šiuolaikiški baldai, televizorius, tualetas. Jeigu žmonės pageidauja, kambariai apstatomi jų pačių atsivežtais baldais bei papuošiami jų pasirinktomis interjero detalėmis. Škotijoje į gyvenimą slaugos namuose žiūrima teigiamai. Jei nebeturi jėgų pats savimi pasirūpinti, tai visuomet būsi priimtas ir prižiūrimas. Kol gali gyventi savarankiškai, nors ir esi ligotas, įvairias reikiamas paslaugas namuose teikia Škotijos valstybinių bei privačių firmų slaugos darbuotojai.

Mūsų slaugos namų aptarnaujantis personalas įvairus: virtuvės darbuotojai, elektrikas, ūkvedys, valytojos… Yra skalbykla, sode darbuojasi sodininkas, besirūpinantis gėlynais ir nedideliu daržu. Kai šilta ir nelyja, sode rezidentai bendrauja tarpusavyje, žaidžia stalo žaidimus, geria kavą, arbatą, susitinka su artimaisiais. Valstybinių bei asmeninių švenčių metu rengiami teminiai vakarai, dėvima teminiais kostiumais, klausomasi muzikos, dainuojama, šokama, juokaujama. Slaugos namų gyventojų užimtumu rūpinasi renginių organizatorės, kurios už surinktas lėšas perka reikiamas pramogines prekes kitiems renginiams. Koks bebūtų darbas, jis reikalauja pagarbos žmogui, turi įsiklausyti į pageidavimus, bendrauti, gebėti paguosti. Yra žmonių, kuriuos pažįstu ir bendrauju jau dvylika metų – tiek, kiek dirbu pati. Kad ir kaip optimistiškai žiūrėtum ir linkėtum jiems tik gera, visada žinai, kad gyvenimas slaugos namuose yra paskutinė stotelė šioje žemėje“, – pasakoja Rūta.

Po intensyvaus darbo – galimybė pailsėti

Didžiausias Škotijos miestas Glazgas garsėja savo teatrų ir koncertų salėmis, muziejais, prabangaus interjero Viktorijos ir Edvardo laikų pastatais. Glazgas vadinamas muzikos miestu. Kiekvieną savaitę vyksta įvairiausi muzikos renginiai – nuo populiariosios ar roko iki operos ir keltų muzikos. „Mėgstu klasikinę muziką, operą ir baletą. Laisvalaikiu daug keliauju, ir ne tik po Škotiją. Neseniai lankiausi Maltoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Glazge jau keletą metų gyvena dvi mano dukros su šeimomis. Neseniai atvyko ir dar viena. Dažnai susitinkame, einame į koncertus, lankome parodas, keliaujame po šalį. Škotų nacionalinio poeto, romantizmo pradininko Roberto Bernso (1759–1796) gimtadienis sutampa su manuoju. Pagal seną škotišką tradiciją tą dieną įvairiuose baruose, koncertų salėse, bibliotekose skaitomos jo eilės, dainuojamos dainos, ragaujamas viskis ir tradicinis škotiškas patiekalas hagis. Liūdėti neleidžia ir knygos. Jei atvyktumėte pas mane į Glazgą, pamatytumėt, kad turiu beveik visas naujausias lietuvių rašytojų knygas, jas atsiunčia mano dukra iš Lietuvos. Domiuosi ir politinėmis Lietuvos naujienomis, mintimis visada esu įvykių sūkuryje“, – pasakoja R. Jonuškienė.

„Kai tik galiu, į tėviškę užkliūnu nors neilgam“…

Šie poeto A. Miškinio eilėraščio žodžiai patys tinkamiausi apibūdinti Rūtos atostogoms, praleistoms Utenoje birželio mėnesį. R. Jonuškienė – mūsų krašto poetė, rašytoja, žurnalistė, tautodailininkė. Kur bekeliautų – savas kraštas mieliausias. Šios vasaros atostogos buvo prasmingos ir turiningos. Rūta Jonuškienė kartu su uteniškiu poetu Petru Panavu keliavo ir skaitė poeziją Ignalinos krašte. Šiltai buvo sutikti Dūkšto, Kazitiškio bei Didžiasalio bibliotekose, kur poezijos klausėsi bendruomenių nariai. „Už galimybę surengti poezijos popietes Ignalinos krašte esu dėkinga Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorei Vidai Garunkštytei. Džiaugiuosi nuoširdžiu bendravimu su mažų miestelių žmonėmis. Keliavome po Zarasų, Ignalinos, Švenčionių rajonus. Salake aplankėme unikalią Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčią. Tai nepaprastos drąsos statinys. Statybai buvo vežami didžiuliai akmenys iš visos Salako parapijos, ir žmonės nepagailėjo jėgų ją pastatyti. Po renginio Dūkšto bibliotekoje buvome palydėti į nuostabų Rojaus kaimą, kuriame pasijutome lyg tikrame gamtos sukurtame rojuje. Tai žymaus sodininkystės specialisto (pomologo) Adomo Hrebnickio (1858–1941) atminimą saugantis memorialinis muziejus, didžiulis sodas ir augalų įvairovė. Apžiūrėjome Dūkšto dvarą bei šalia esančias kapinaites. Grįždami sustojome prie benuotekio Švento (Zarasų r.) ežero, kuriame maudėmės. Pasak legendos, ežero vietoje stovėjusi bažnyčia, tačiau vėliau išsiveržęs vanduo apsėmęs šventyklą ir apylinkes, tad vietoje maldos namų atsiradęs Šventas ežeras. Kitą dieną prieš poezijos popietes grožėjomės Lino verdenės šaltiniu (Švenčionių r.) ir atsigaivinome jo tyru vandeniu. Šaltinio vanduo yra skaidrus ir skanus, jo temperatūra visada apie +10 °C. Vaikščiojome po Cirkliškio dvarą, kuriame kadaise mokytoju dirbo poetas Petras Panavas. Važiuodami į Didžiasalį, Kačergiškės kaime aplankėme Emilijai Pliaterytei (1806–1831), 1831 m. sukilimo sukilėlių karinių pajėgų kapitonei, įamžinti skirtą medinę skulptūrą. Kelionės pabaigoje užsukome į Paliesiaus dvarą – likome sužavėti. Paskui per Nacionalinį Aukštaitijos parką, nuspalvintą saulėlydžio auksu – į Uteną. Širdis sklidina naujų potyrių bei atradimų. Pats saldžiausias jausmas yra grįžti namo. Nes būtent nuo gimtojo slenksčio prasideda kelias į pasaulį“, – džiaugiasi pašnekovė.

dukstas-4 kazitiskis-1 kazitiskis-2

340 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.