Home » Protakos » Gerbkime savo vertybes

Gerbkime savo vertybes

Gerbkime savo vertybes

.

Algirdas KAVALIAUSKAS, 

humanitarinių mokslų daktaras

Birželio viduryje su sūnumi važiavome į Jonavą. Artėjant prie Ruklos žaliuojančius laukus pakeitė žaliuojantys miškai ir tarp jų kartais sumėlynuojantys ežeriukai ir Neries vaga ar supilkuojantys dirvonėliai. Įprastas brangus Tėvynės peizažas. Greitai mūsų akis patraukė gausi karinė technika, dalyvaujanti manevruose, mokymuose. Iki Lietuvos Nepriklausomybės mes abu šauktiniais tarnavome armijoje: aš už poliarinio rato, sūnus tuometinėje Rytų Vokietijoje. Abu apie karinę techniką šį tą suprantame. Matėme ją galingą – mūsų šalies ir sąjungininkų. Ją matydami mes išgyvenome kitokį jausmą negu tais senaisiais laikais: dabar mes jutome saugumą – išgyvenome saugumo jausmą savo žemėje. Žmonės nori jausti solidarią aplinką, supratingus ir draugiškus kaimynus. Žmonės nori jaustis saugiai savo tėvų žemėje, kuria rūpinasi. Jie myli savo kraštą, jo kalbą. Iš meilės gimtajam kraštui ir jo kalbai mes ir važiavome į renginį.

Puikios nuotaikos pasiekėme Jonavą, kur Suaugusių švietimo centro jaukioje salėje Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) nariai rinkosi į kasmetinę šventę – šįkart į Respublikinę lietuvių kalbos kultūros šventę „Mes atėjome ir einame“. Tarp susirinkusių buvo literatų ir iš Utenos apskrities savivaldybių. Vyravo pakili šventinė nuotaika, kurios leitmotyvu galime vadinti lietuvių laisvės dainiaus Maironio žodžius: „Paimsim arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu!“

Šventę pradėjo LKRS pirmininkas Kostas Fedaravičius. Po jo įžanginio žodžio susirinkusieji sustoję sugiedojo „Lietuva brangi“.

Renginyje apie kalbos kultūros metus rašinio autoriui teko kalbėti pirmajam. Iš anksto žinojau. Buvau įspėtas, net kalbos tekstą pasirašiau. Tačiau šventinė atmosfera, pakili nuotaika, žmonių draugiškumas ir geranoriški žvilgsniai privertė pamiršti švarko kišenėje sulankstytus pripašytus lapus ir prisiminti didįjį lietuvių literatūrinės kalbos normintoją ir žinovą Joną Jablonskį, rašiusį: „Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia.“

Dabar kai kurie kalbininkai per daug liberaliai žiūri į kalbos neva naujinimo procesą ir kartais atrodo, jog Lietuvos jaunimas nebemoka ar nebenori lietuviškai dainuoti ir tik žavisi užsienio kalbomis, prisimename garsius lietuvius, sakiusius, jog vienas dalykas kalbėti svetima kalba ir gėdinga nemokėti gimtosios kalbos. Iš visos Lietuvos susirinkę žmonės buvo neabejingi lietuviškam žodžiui, skatino meilę jam ir gimtai žemei.

Lietuvių kalbos gražume, raiškos ypatumuose, daugiareikšmių žodžių gausume kai kurie žmonės neretai pasiklysta (tai jiems raidžių lietuviškoje abėcėlėje pritrūksta, tai lietuviškas žodis originalumo stokoja ir kt.) ir paklaidina žodžius – žodžių reikšmes, taip mėgstamas darbas tampa mylimu darbu, anūkas pakeičia lietuvišką vaikaitį, nebesiorientuojame, kada vartoti būtąjį dažninį laiką… Tai vėlgi: šeriame iš rankos, tai spiriame iš kojos, tai futbolininkai suduoda iš galvos, nebesusigaudai, kada skamba gyva muzika, o kada mirusi, nes ji skamba absoliučiai vienodai, ir t. t.

Žmonės gali iš šunkelio sugrįžti vėl į vieškelį, suklaidinti žodžiai tokios savybės patys savaime neturi, todėl žmogus privalo juos gerbti ir saugoti. Kalboje reikėtų atsisakyti svetimybių: ir pasilikusių iš okupacinio laikotarpio, ir besibraunančių palankiu globalizacijos laiku, ir vartoti lietuviškus žodžius. Girdėjau sakant, kad yra norinčių kažko kito – naujumo kalboje kai kas nori! Prašau, bet kam okupacinės ar kitokios svetimybės?! Gimtą kalbą mylėję mūsų protėviai, nerasdami tinkamo žodžio norimam veiksmui / daiktui nusakyti / įvardyti, neieškojo skolinių, vengė svetimybių, juo labiau nebeždžioniavo, o kūrė naujadarus. Lietuviškus naujadarus! Vieni jų tautoje prigijo, kiti ne. Taip palaipsniui kalba turtėjo. Gal ir dabar reikėtų ieškoti, kurti. Kurti naujadarus, lietuviškus naujadarus, o ne ieškoti ar grįžti prie svetimybių, juolab beždžioniauti, kaip man atrodo, labai nevykusiai. Tik ieškant, kuriant, apmąstant naujus žodžius būtina prisilaikyti lietuvių kalbos gramatikos – kurti mūsų gramatikai neprieštaraujančius naujadarus.

Renginyje buvo gražiai pagerbti amžinybėn iškeliavę kūrėjai, muzikos garsų lydimi skambėjo jų sukurti tekstai, jų parašytus posmus dainavo. Renginį įdomiai ir sumaniai vedė LKRS valdybos narės.

LKRS valdybos nutarimu už aktyvią literatūrinę veiklą, parašytas knygas, skelbiami literatai, kuriems suteiktas nusipelniusio Lietuvos kaimo rašytojo vardas, kuriems suteiktas Lietuvos kultūros šviesuolio vardas. Jie perrišami tautine juosta, kolegos sveikina, skamba muzika ir jų eilės.

lkrs-pirmininkas-k-federavicius

LKRS pirmininkas Kostas Fedaravičius

kaimo-rasytoju-sajungos-antologija

Taip pat gražiai buvo pagerbti jubiliatai.

Literatai dalijosi mintimis ne tik apie savo, bet ir apie kolegų kūrybą. Daug gražių žodžių buvo skirta ir mūsų krašto literatams. Kūrėjai galėjo pasikeisti savo knygomis, po knygos egzempliorių padovanoti Jonavos bibliotekai. Klausant ištraukas iš knygų, jutai, kaip žodžiai plaukia iš širdies mylimam kraštui, mylimai gimtajai kalbai.

Neformaliai bendraujant ypač jautėsi senjorų susirūpinimas lietuvių kalbos dabartimi. Susirinkusieji stebėjosi ne tik jaunais lietuviais, bet ir vyresnių asmenų Lietuvoje polinkiu į svetimybes. Liaudiškai tariant: kad ir ne žmoniškai, bet tik kitoniškai. Visi šalyje suprantame, kad lietuvių kalba mus vienija, dvasiškai stiprina, o žalodami savo gimtąją kalbą, žalojame savo tapatybę. Visi privalome gerbti ir saugoti gimtąją kalbą!

Pasisakymus lydėjo skambūs muzikiniai intarpai, sudarę nuotaikingą ir turiningą šventę, kurioje dalyvavo ir svečių. Anot LKRS pirmininko, visi mato ir ateityje turi matyti, kad mes atėjome ir einame. Gražiai dainavo solistės, darniai skambėjo į svečius atvykusio choro dainos. Kai kurias dainas su solistais dainavo visa salė. Susirinkusius sveikino Jonavos savivaldybės vicemerė, kiti garbūs svečiai. O paskui čia pat, salėje, norintys sukosi valso sūkuryje.

Ir vėl išraiškingas, subrandintas sieloje ir širdyje, todėl įtaigus žodis: būki amžinas tu, lietuviškas žodi… Einame Lietuvos keliu, gerbdami visus, kurie mus gerbia.

LKRS išleido savo narių antologiją: „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą… Eilėraščiai, proza, publicistika“ – Jonava, UAB „Dobilo leidykla“, 2017., 164 p. Joje atrinkti brandžiausi sąjungos narių kūriniai, kurie atskleidžia ištikimybę gimtai žemei, kaimo žmogui, Lietuvai. Praeities vaizdai susipina su dabarties gyvenimu, išryškindami meilę gimtajai kalbai, jos kultūrai, mūsų gyvenimo būdui.

Geros nuotaikos grįždami namo jau mašinoje vėl prisiminėme didįjį lietuvių laisvės dainių: „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę, kame nuo amžių tėvai gyveno…“

751 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.