Home » Protakos » Literatūrinis puslapis

Literatūrinis puslapis

Literatūrinis puslapis

.

Danielius DRAZDAUSKAS (Alanta, Molėtų r.)

Pavasaris

Vargstam pavasarį sniegą,

Niekam jo nebereikia…

Nužydės keliskart mėnesienos,

Ilgėsimės vėl – po laiko.

Vargstam pavasarį sniegą,

Baltą kaip saulė – žvaigždė.

Virsim ir mes į nieką,

Gyvenimas – Dievo žaismė.

***

Ruduo atrodė taip toli,

Pavasarinių sodų laimėj…

Po raišų, jau plaukai žili,

Paguoda – neužgesus meilė.

Ruduo atrodė gal visai

Nesuks į mūsų sodus – gaila…

Atsėlino vagim, ir štai,

Gyvenimo skaičiuojam failus.

Nepykstame ant jo – tiktai

Galėjo perspėti, begėdis,

Kad šiam pasauly laikinai

Pavasarinės žydi gėlės.

Kai rudenį aplanko liūdesys,

Godok pavasarinę žolę.

Giedos dar mūsų vieversys,

Vaidinant tragikomiškąją rolę.

Akvilė STANČIKAITĖ (Molėtai)

***

baltam grindiny pėdos

prabėgus minutėms

liko

nebėgome paskui

stovėjom

stebėdami nejudant

ir pridusus

nes širdys plakė

greitai

nestojo, kaip akys mirksėti

ir vėl nusigrįžę šnabždėjom:

ne mano,

Duok, Dieve,

ne mano nubėgo…

Nijolė NAVIKIENĖ (Levaniškiai, Molėtų r.)

Delčia

Puikuojasi aukštybėj nusklembta delčia,
Kol šviesulys ryškesnis nesirodo.
Jai brendo mintys būt pačia… pačia… pačia,
Kybot it žiburiui romantiškai virš sodo,
Tačiau kai blukti pradeda dangus,
Pirmos žaros vos vos paglamonėtas,
Pati pačiausia jau delčia nebus,
Ją lengvabūdiškai užmiršta net poetas.
Dabar madinga įvaizdį formuot
Iš silikono, grimo, prilipdytų sruogų,
Kokiam stilistui Mantui atsiduot,
Skambėti garsiai tarp tuščiausių puodų.
Gamta gudresnė už visas žvaigždes –
Delčia už miško kuo greičiau nuniro.
Bus kitas laikas, reikia tik iškęst
Ant savo trūkumo netepus balto grimo.
O kad žmogus, betrokštantis šlovės,
Suprastų padėtį ir nertų kur subręsti!
Akis bebadanti juk ne viena „žvaigždė“
Labiau pagilina ir taip jau juodą naktį…

Lašelis alyvos

Užkrešėjusiais vyriais ir užspringusiom smėliu spynom
Atlapoti visi mano sielos namų įėjimai.
Lyg žadu atsikraustyti – būti kitur ir kitkuo,
Pasiruošus iš anksto drabužį, peruką bei grimą.
Betgi išsekė baimė, pabarstė takus trupiniais
Ir atšliaužę šešėliai sugundė ne bėgti, bet grįžti.
Nematuojant atstumo, tik giliai maldaujant atleist,
Kad ant kelmo nėra viltimi bemojuojančios rykštės.
Kiek bebūtų šviesos, ar pasiekė vyzdžius spindulys?
Atkakliai – tarsi tyčia – kreipiau savo žvilgsnį į kertę
Ir keiksnojau tulžingai, esu kad pasaulio dalis,
Kur galingi ir žiaurūs silpnuosius pripratina verkti.
Kraujas šėlo ilgai: „Kas esi? Kas esi? Kas esi?..“
„Nežinau, nežinau, nežinau!“ – it beprotė kartojau,
Kol priėjo žmogus švelniame glėbyje uždaryt,
Kol aistros virpuliai įšaknytino virpančias kojas.
Ir iš pumpuro miegančio skleidės išsprūdę šilkai,
Sužydėjau, derėjau ir glosčiau kiekvieną, kol gyvas.
O dabar štai prie slenksčio esu. Nebeklausk, ar ilgai –
Užkrešėjusiems vyriams žebroju lašelio alyvos.

Laima PACEVIČIENĖ (Naujasodis, Molėtų r.)

Praėjus šventei. Kernavės mozaika

…Automobilių aikštelė šalia kažkokių fermų. Kernaviškiai, braukdami prakaitą, reguliuoja eismą ir renka litukus. Karšta.

…Lėtai ir palaimingai pasineriu į mugę. Iškalbingas arbatų pardavėjas:

  • Jums tiks arbata „Moterų laimė“. Tai – jaunystės eliksyras, švarina kraują, gerina kraujotaką, valo kepenis, inkstus, tulžį…

  • Aš gal dar grįšiu… – abejoju.

  • Kai grįšit, jau gali nebebūti, – jaunasis pardavėjas gerai perkandęs rinkodarą.

Perku arbatą, bet ne vien dėl jos vaistinių savybių. Tiesiog pardavėjas toks mielas.

…Didžiulis kaleidoskopo vamzdis. Pasaulis toks nuostabus ir margas.

…Tyli angelų pardavėja. Jos angeliukai – ne kiniški, ne masinės gamybos, paprasti, rankų darbo, ramūs, kaip ir ji pati. Nerėžia akies, todėl nedaug kas prieina. Tačiau, kas pasižiūri, tas – perka.

…Apvalus kaip bandelė samosa su obuolių įdaru krišnaisto veidas. Ak, ir gardžios tos jo bandelės. Jis nieko garsiai nesiūlo, tik tyliai stebi visus ir šypsosi…

…– Agurkus geriausia raugti su Tibeto druskyte, – net įkaitusi aiškina pardavėja,– agurkėliai – tiesiog nuostabūs, ir druskos visai nedaug tereikia, tik žiupsnelį.

Tai kodėl tada visi pakeliai tokie dideli? – stebisi pirkėja.

…Folkroko kompaktiniai diskai. Kokių dešimties metų berniukas rimtai klausia:

O klasikos neturite? – ir sako savo mamai: – žinai, klasikos norėčiau…

…Viduramžių miestas. Vilnų vėlėjos trobelė. Mama rodo, kaip reikia velti vilną, o jos dukrelė dairosi aplinkui smalsiomis akytėmis. Kažkur lapinės trobelės gilumoje pravirksta kūdikis. Tikra viduramžių šeimyna.

…Aikšte greitai skuodžia mitri, greitakojė auka, o ją vejasi visai nebaisus budelis. Visiems linksma.

…Tošies dirbiniai. Meistrai ramiai šnekučiuojasi tarpusavyje. Viena moteriškė tyliai klausia jų:

Ar galima man žievės gabaliuką pasiimti?

…Sidabras. Moteriškė sukioja tarp pirštų dailią taurelę ir dalykiškai klausia:

Kiek?

Meistras:

Neparduodu. Draugo dovana.

Moteriškė:

Tai kam išstatėt?

Klausimas be atsakymo.

…Putoja gyvas alus. Su medum, dar su kažkuo. Vienur – gardus, kitur – dar gardesnis tokią karštą dieną. Kai kurie nuo jo jau nebegyvi.

…Nuo kaitros mirgančiame ore liejasi piliakalniai. Žmonės ant jų – kaip skruzdėliukai…

…Kiniški žaislai. Tyliai džiaugiuosi, kad gana nedaug žmonių į juos kreipia dėmesį.

…Sėdime pavėsyje prie parapijos administracijos. Moteriškė su šuneliu. Įsikalbame. Neįleidžia į viduramžių miestą su šuneliais.

Man čia taip gera. Maniškiai kažkur vaikštinėja. O aš visai nenoriu į tas mugės gatves, kur oro nėra.

Kalbamės ramiai, kad geriausi draugai – šuneliai. Geras, jaukus pavėsis su rausvomis lelijomis Lietuvos kontūrų tvenkinyje.

…Grįžtu iš Kernavės. Mašinos, mašinos, eilės jų išrikiuotos dar gerokai prieš Kernavę (kad nereikėtų 5 litų mokėti.).

…Karvio ežeriukas tiesiog apgultas. Ne, čia nesimaudysiu. Užtat prie Malkio – tyla ir ramybė, kurios man taip reikia, kad sudėstyčiau Kernavės vaizdinius ir mintis apie ją – unikalią ir amžinai traukiančią…

Benas BUDRYS ( Molėtai)

***

Jau vakaras gėles sumigdė,
Bet akyse mamos skara
Dar blyksteli

Per besimeldžiančius rugius –
Lyg stebuklinga aguonėlė…

Užslinko debesis –
Širdis it akmeniu
Ant tako sujuodavo,
Belaukdama, ar blykstelės
Per besimeldžiančius rugius
Mamos skara – it stebuklinga aguonėlė…

***

Suskilo kryžius,
Žaibo trenktas,
Pagoniškoji išmintis –
Giliai pasemta…

Tiktai neskilo motinos širdis,
Du sūnus išauginus,

Kad nesugrįš,

Tik miškas žino…

***

Dangau,

Palaimink Tėviškę

Miškų atsidūsėjimu gailiu,

Kad nesitęstų kraujo brydė iš paskos, –

Iš amžių glūdumos,

Dabar

Ir visados…

Rimvydas KALVELIS (Molėtai)

Nemažai dorų inteligentų bandė dalyvauti politikoje?“

Pasakėlė apie Don Kichotą

Išgalando Don Kichotas

Kalaviją popierinį.

Ir išjojo į pasaulį

Susigrumt su slibinais!

Mūsų garbę ir orumą

Būtų mūšyje apgynęs,

Bet purvais visokiais spjaudės

Tie nachališki bernai.

Nusivylė Don Kichotas

Slibinais nekultūringais:

Su tokiais nepraustaburniais

Net neverta prasidėt.

Jų kovos metodai grubūs –

Karžygiui doram netinka…

Devyngalviai, tešlagalviai!

Nei orumo! Nei garbės!

Nusivylęs pakabino

Don Kichotas kalaviją –

Kam be reikalo mojuot juo

Prieš nenaudėlius bukus?!

Nurisnojo Don Kichotas

Į pasaulio pakraštėlį…

Ten sodybą nusipirko

Ir augina triušiukus.

Virginija ŽVARĖLAITĖ (Molėtai)

Kraujas išnešioja gyslomis optimizuojančios programos elementus: kavą (kūnas jau skeptikas, bet įgudęs vartotojas), knygos apie transerfingą nuotrupas (NEPASIDUOK SISTEMAI – kas yra sistema?) ir maldas. Taip, meldžiuosi. Anoks čia žygdarbis, tik vyksta tai jau kažkaip kitaip. Maloniai šventvagiškai. Už praeitį ir mano tėvus. Už dabartį ir mano žmogų. Už ateitį ir mano vaikus. Malda už tėvus: kasdien jiems skambinu. Jų balsai kaip AMEN poteriuose. Už mano žmogų: jokių didelių žodžių, vis tiek jie nepralenda pro mažas ausis. Tik darbai, kaip dera tikinčiam meile. Malda už vaikus subtiliausia. Vaikas ir ateitis – vienos paslaptys. Dėkoju už šviesą. Kai šviesu, visi randa kelią.

Ir už ramybę. Ten žmonės kenčia, ten tamsu. Ten teka ir mano kraujas kitų kūnais. O koks skirtumas? Dėkoju už ramybę čia, kad ją atgautų ir žmonės ten. Tai vienintelė optimizuojanti priemonė, kuria galiu pasidalinti. Kiekvienam savas kelias, bet visiems reikia pakeleivių. Stengiuosi būti dora pakeleivė…

700 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.