Home » Protakos » Molio miesto interpretacija, arba kaip Molėtai švenčia miesto gimtadienį…

Molio miesto interpretacija, arba kaip Molėtai švenčia miesto gimtadienį…

Molio miesto interpretacija, arba kaip Molėtai švenčia miesto gimtadienį…

.

Jolanta MATKEVIČIENĖ

„Atmink, iš molio esi“… Pranašiški, mistiški, gal net šventi žodžiai. Tai pernykščio dokumentinio filmo, trunkančio 9 minutes, pavadinimas. Jį kūrė Elvina Nevardauskaitė ir Davidas Heinemannas. Su Molėtais tiesioginio ryšio filme nėra, tačiau rodoma ir pasakojama plytinės – kaip gyvo organizmo, istorija. Plytinių būta ir Molėtų krašte. Didžiokų koplyčia pastatyta iš vietinio molio plytų, kai jos statybai plytos buvo perduodamos gyva eile, iš rankų į rankas. O ir „raudoni mūrai“ – seniausias Molėtų pastatas, regis, statytas iš vietinių plytų… Tačiau kur tu, žmogau, rasi šventumą per masines šventes? O ir Molio miesto, kad ir ieškodamas, net ir su žiburiu Molėtuose nerasi. Molėtiškiai, kultūros darbuotojai, jau keletą metų iš eilės, organizuodami Molėtų gimtadienio šventę, ją sutapatina su Molio miesto švente – Molinėmis. Interpretacija įdomi, bet jau pabodusi. Suprasčiau, kad per tiek metų būtų radęsis tikras Molio miestas, pavyzdžiui, ten, kur buvo Molėtų duonos kepykla (dabar stovi apleistas, liūdnas ir nykus pastatas). Tuomet būtų ir gyva edukacija, ir dar vienas lankytinas objektas per visus metų laikus… Molėtai turi stiprų bendruomeniškumo jausmą, kuris, matyt, gimęs iš ankstesnių laikų, kai renesansą kultūroje ir švietime vykdė miesto inteligentija, o tiksliau – mokytojai. Tarybiniais metais taip pat mokytojai buvo išpratinę kviesti į renginius kiekvieną asmeniškai (čia, matyt, bus lenkiško krašto įtaka), o kai renginiai vyko Nepriklausomoje Lietuvoje – jiems įtaką darė taip pat kas tik mokėjo daryti įtakas. Pamenu, žmonės kurį laiką elgėsi gana keistai: manęs nieks nekvietė, todėl ir nebuvau renginyje… Ilgainiui tai pranyko, bet atsirado problema, kaip pritraukti žmones į renginius, nes daugeliui šiandien rūpi kiti dalykai. Pasak Molėtų laisvalaikio centro direktorės Ingos Narušienės, davusios interviu rajono spaudai, Molėtų miesto šventės-gimtadienio scenarijus jau buvo pradėtas dėlioti iškart po pernykštės šventės. „Tuomet ir vėl aptarėme bendrą visos šventės koncepciją, dėmesį atkreipdami į tai, kas yra svarbu mums ir į šventę ateinantiems žmonėms. Žinoma, scenarijus negali atitolti nuo Molėtų identiteto paieškų, dar kartą buvo svarstoma, ar tikrai renkamės molį, ir vienbalsiai nutarta toliau eiti šiuo keliu bei pakviesti visus į m’olimpines žaidynes, siekti 630 švilpynių rekordo ir daugiau dėmesio skirti molio edukacinėms veikloms.“ Suprantu, kad yra švenčių įdirbis, ir reikia mažiausiai sukti galvą dėl kasmetinio scenarijaus pakoregavimo. Tačiau tai tas pats, kas valgyti tą patį maistą tuo pačiu metu toje pačioje vietoje, matyti tuos pačius veidus ta pačia apranga, ir tik akylas miestelėnas galėtų išvardyti tam tikrus švenčių skirtumus. Kartais man atrodo, kad masinių renginių režisieriai jau seniai išmirė, nes kur bepakliūsi, visur tie patys švenčių scenarijai, tik skirtingi miestų, vietovių ir sukakčių pavadinimai… Mums labai dažnai atrodo, kad daugelis dalykų yra tradicijos, kurių nevalia laužyti. O juk tradicijas kūrė ne kas kitas, o patys žmonės, tik visagalis laikas vienas priėmė ilgėliau, o kitas iškart atmetė. Toliau tęsiant Ingos Narušienės mintį apie miesto šventės scenarijų, verta paminėti esmę: „Labai norėjosi, kad visi molėtiškiai švęstų, juk gimtadienis tai visų, o ne tik Molėtų rajono savivaldybės ar Molėtų kultūros centro, tad šventinę nuotaiką buvo nutarta atspindėti galbūt tradicija tapsiančioje šventinėje visų molėtiškių eisenoje, kur kiekviena įstaiga save galės šventiškai pristatyti…“ Jau pradėjau galvoti, kaip Molėtų bibliotekininkės, apsivilkusios vienuolių abitus ir į rankas pastvėrusios po pasaulinės klasikos tomelį, lotyniškai sveikina šventės svečius, o muziejaus moterėlės ridena molinį pagranduką, norėdamos įvaryti į bučių, o iš paskos bėga iš Muziejų nakties atgiję A. Truskausko medžioklės trofėjai, kai aktoriaus R. Kazlo balsu kažkas rėkia, jog „Cirkas atvažiavo!“, tačiau mano fantazijas nutraukė bibliotekos direktorės V. Raišienės nuomonė, jog „eisena turėtų būti ėjimas ne per turgų, kaip bus dabartiniu atveju, kuomet visus eisenos dalyvius matys tik turgaus prekeiviai, išsirikiavę ant šaligatvių. Solidžiai eisenai reikia daug laiko pasiruošti, o ne kelių savaičių. Kiek teko dalyvauti eisenose kituose rajonuose, dar neteko matyti, kad ji vyktų turguje. Nuo pat pradžių, kuomet buvo sugalvota ši šventė, svarstyta apie gražią eiseną, kuriai įstaigos turėtų atsakingai ruoštis, bet negalėjau pagalvoti, kad visa miesto šventė virs turgumi…“ Štai kas, mielieji, nutinka, kai miestas neturi masinių renginių režisieriaus, o šventei pradeda diriguoti „prieinantys prie kultūros ir švietimo“…

Specialiai išsiruošiau į šventę, kad pamatyčiau eiseną. Ji artėjo kaip tik nuo ten, kur siūliau įkurdinti tikrą Molio miestą, o žmonės, išsirikiavę prie sankryžos greta įsikūrusių centrinėje Vilniaus gatvėje prekeivių, mojavo ir skandavo šventinei eisenai. Regis, ir vieniems, ir kitiems to reikėjo. Kai kam tai priminė dar netolimas privalomas demonstracijas iš tarybinių laikų, bet ilgainiui ir tie buvo priversti atsisakyti tokių minčių, nes „Molėtų švaros“ teletabiai ar Molėtų policijos šuo tikrai negalėjo atkeliauti iš anų laikų. O juk visos miesto šventės ir renginiai tik ir vykdavo centrinėse turgaus aikštėse! Tik šiandien jau nebe visi miesteliai turi centrines ar turgaus aikštes, Molėtai taip pat. Todėl pagrindinė gatvė, tapusi muge ar turgumi – pats geriausias sprendimas, koks tik galėjo būti įmanomas. Masinės šventės yra savotiška duoklė: tiems, kurie jas organizuoja, ir tiems, kas į jas susirenka. Tai mainai, be kurių neįmanoma jokia kultūrinė veikla. Masinių švenčių privalumas, kaip ir teigė I. Narušienė, kai šventė yra skirta visiems, todėl ir pramogos turėtų pasiskirstyti visoms amžiaus grupėms. Anot jos, tam, kad tris dienas tūkstantinė minia smagiai šurmuliuotų po miestą, visus metus dirba dešimtys žmonių, derina susitikimus, atlikėjų, grupių pasirodymų galimybes pagal turimus resursus. Tai kultūros darbuotojų kasdienybė, kuri žiūrovui nematoma ir nereikalinga. Tačiau labai svarbi viena detalė: šventė yra nemokama, vadinasi, iš tiesų yra miesto dovana jo gyventojams ir svečiams. 630 metų gimtadienio šventė pranoko visas kitas šventes žmonių gausa. Keista, nesutrukdė ir pats didžiausias švenčių priešas – lietus. O kai vakare Vasaros estradoje koncertavo (gyvai ir nemokamai) kraštietis Rolandas Kazlas ir grupė „Pakeleiviai“, toji estrada jau seniai nebuvo mačiusi tiek žmonių… Gal Molėtai jau pamiršo, kad pelnytai galėtų vadintis Vasaros kultūros miestu? Vien per miesto gimtadienį praūžia įvairiausi muzikiniai žanrai, savų, svetimų ir užsieniečių meno kolektyvai, visos Lietuvos amatininkų naujienos, kulinarinis paveldas, žaidimai ir varžybos, liaudiškų festivalių blyksniai, kinas po atviru dangumi, šventųjų Petro ir Povilo atlaidai su sakralinės muzikos festivaliu, profesionalaus meno parodos, o šįmet pažiūrėta ir europiniu žvilgsniu. Mat Molėtų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengtas tarptautinis forumas anglų ir lietuvių kalbomis „Mūsų nauji kaimynai: kaip susidoroti su augančiais kultūriniais iššūkiais“, kur dalyvavo ir šventės svečiai iš tolimesnio ir artimo užsienio…

moletai

Pagalvojau, kad pati populiariausia pasaulyje žmogaus emocinė išraiška – nuo padėkos iki neapykantos, nuo džiaugsmo iki liūdesio – yra eitynės. Bažnytinė procesija, laidotuvių eisena, sporto žaidynių eitynės, folkloro festivalių šventinė eisena, kitų masinių švenčių eitynės, Atminties maršo eitynės, piketas, demonstracija… Patys sau režisieriai. Gal kartais ir futbolas tapo pačia populiariausia sporto šaka pasaulyje nuo to, kad kojomis daro stebuklus ir tik retai kuriam pavyksta įmušti įvartį galva?.

Kai paklausiau pagrindinio šventės koordinatoriaus – Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojo kultūrai Gintauto Matkevičiaus – kaip vertina šventę, sakė, kad gerai, nes šventė buvo įdomi ir daugeliui patiko. Be abejo, taip ir buvo. Tiems, kurie išsiruošia į šventę, nėra svarbu, kaip ta šventė vadinsis: Molio, Arbūzų ar Pingvinų miestu. Jie ateina į Molėtų miesto šventę, įsilieja į bendrą šurmulį, pagauna šventinę nuotaiką, linksminasi ir lėbauja, kad ir su gira, susitikę seniai matytus pažįstamus, ir džiaugiasi patys, užkrėsdami tuo pačiu kitus, suteikdami geros nuotaikos įvaizdį ir miestui. Čia tik mums, „saviems tarp savų“ ir „turintiems priėjimą tarp kultūros ir švietimo“, norisi, tyčia ar netyčia, į molsriubę pripilti druskos ir pipirų, o paskui ragauti, čepsėti ir postringauti apie skonį, išvedinėti miesto etimologiją. Ir nebūtinai ji turi būti sietina tik su moliu ir ponu, ją galima sieti ir su ilgaamžiškumu, lėtumu, natūralumu. Juk niekur iš mūsų nepabėgs nei molis, nei žvyras, nei smėlis, nei vanduo, kol bus gyvi Molėtai.

Tačiau, net ir turėdami tokį išskirtinį gydytojo Jauniškio namą, kuris atgyja tik per miesto šventę, virsdamas gyva paveikslų galerija „Molėtai įkvepia dailininkus“, o aplink jį įkurdindami molio meistrų dirbtuves, vargu, ar galime vadintis Molio miestu. Juolab kad ir tie menininkai nėra čia gimę ir augę, o atvykę iš Panevėžio, Vilniaus ir Kauno… Jie puikiausiai derės greta kitų amatininkų ir be Molio miesto. O tie, kurie įsikibę šios šventės pavadinimo, galėtų sudalyvauti skaitymo skatinimo iššūkyje ir iš naujo paskaityti Vytauto Petkevičiaus knygą „Molio Motiejus – žmonių karalius“. Ar ne pats laikas Molio miestą perleisti puodžių karaliui Vytautui Valiušiui, pradėjusiam kurti tokią vietą… Juk ne tas pats miestui turėti Molio karalių ir Puodžių karalių, kai turime pirmąjį merą – žmonių rinktą…

Gal pagausite kitą šventimo kampą, o jei ne, tai kreipkitės į kraštietį aktorių A. Bružą, kuris jau turi pasiekęs asmeninį rekordą, nes atliko vaidmenį žemyn galva…

matk-eisena

 Šventinėje Molėtų miesto eisenoje dalyvavo ir Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, Molėtų rajono meras Stasys Žvinys su žmona Romualda, LR Seimo narys Petras Čimbaras su žmona Jolita

matk-lina-dienine

Lina Dieninė iš „Meniško kaimo“

1084 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.