Home » Protakos » Kas pakabino Saulę Lietuvos padangėje?

Kas pakabino Saulę Lietuvos padangėje?

Kas pakabino Saulę Lietuvos padangėje?

.

Pasakymas „anuo metu“ reiškė laiką, kuomet dar nebuvo Žemės. O kas tada buvo? Profesorius T. Narbutas rašė: „Romos istorikai savo knygas pradėdavo nuo dievų ir pusdievių ar visai neverifikuojamų legendų aprašymų, juk nuo kažko reikia pradėti. <…> Mitologijos esmė ir tikslas yra pagrįsti istoriją. Tai pagrindas, be kurio istorijos negali būti; jei tauta neturi savo papročių, mitų ir dievų, jei neturi savo religijos, neaišku, nuo ko pradėti, apie tą tautą rašant, kur jos buvimo, radimosi ir savasties egzistenciniai pagrindai.“ Ką apie pasaulio sutvėrimą pasakoja lietuvių mitologija?

Mitologija

Pasaulio sukūrimo, arba kosmogoniniai mitai yra archajiški, kai kurie jų išlikę net iš priešistorinių laikų. Tai pasakojimai apie pasaulio kaip visumos arba atskirų jo dalių atsiradimą. Pasaulio sukūrimas yra nulemtas ciklinio laiko sampratos. Laikas buvo skaidomas į periodus, kuriuos atskirdavo sakralieji taškai – šventės. Tai žmogaus egzistencijai suteikdavo ritmą bei prasmę. Sakmėse pirmiausia vaizduojama nebūtis: „Sako, pradžiai, prieš sutvėrimą pasaulio, kol dar nieko nebuvo, tiktai vandenys visur. Ponas Dievas žadėjo sutverti, bet niekas nežinojo ką.“ Išlikusiose sakmėse minima, kad buvęs tik vanduo, kartais apie tvyrojusį rūką. Sakmėse pažymima, kad pasaulio kūrimas vykęs tam tikra seka. Žemės kilmė iš vandens apkalbama ir lietuvių, ir Indijos, Amerikos, Azijos, Sibiro, finougrų, slavų ir kitų tautų mitologijoje. Lietuvių sakmė pasakoja, kad Dievas su velniu plaukė laiveliu. Dievas liepė velniui panerti į jūros dugną ir atnešti iš ten žemių. Dievas pasėjo atneštas žemes ir atsirado lygumos. Velnias Dievą mėgdžiojo ir taip atsirado kalnai ir pelkės. Dievas sutveria tai, kas pozityvu, žmogui naudinga, velnias – tai, kas negatyvu.

Vėlyvesnės sakmės žemės kilmę sieja su dangumi. Čia veikia dangaus kūnai, stichijos. Tai atspindi indoeuropiečių ideologiją. Žemė įtraukiama į „dangiškųjų“ vestuvių scenarijų: susipyko Saulė ir Mėnulis, kada kuris dukrą prižiūrės. Teisėjas Perkūnas nusprendė, kad Saulė Žemę saugos dieną, o Mėnulis – naktį. Taip atsirado tamsa ir šviesa. Čia atsiranda ir kalvystės aspektas, nes Perkūnas pykdamas dunda. Kaip jis išgauna garsą? Kada ir kaip atsirado Saulė?

Saulę lietuvių mitologijoje nukala kalvis. Jis – pasaulio kūrėjas daugelio tautų tradicijose. Lietuviai kalvį priskiria dievams. J. Malala (1261 m.) mini kalvį Teliavelį (manoma, kad neteisingai svetimšalių užrašytas žodis kalvelis). Sakoma, kad jis nukalė saulę ir įmetė ją į dangų. Kalvis paėmė geležį, kalė ir nukalė per šešerius metus saulę. Užlipo ant trobos ir įmetė ją į dangų. XV a. istorikas E. S. Piccolominis rašė apie vienuolį J. Prahiškį. Jis teigė, kad šis surado gentį, kuri garbino Saulę ir didžiulį geležinį kūjį. Žyniai paaiškino, kad kadaise nebuvo saulės, nes ją karalius buvo uždaręs bokšte. Žmonėms padėjo Zodiako ženklai: kūju jie sudaužė bokštą. Zodiakas – dangaus skliauto juosta abipus ekliptikos, kuria juda Saulė ir kitos planetos – vaizduojamas kaip būtybė, kurios atributas – didžiulis kūjis. Tokia astrologinių ženklų sistema Lietuvoje galėjo egzistuoti dar prieš įvedant krikščionybę. Vilniuje stovėjusios Perkūno šventyklos altorius buvo iš pakopų, kurių kiekviena skirta atskiram ženklui. Ant jos buvo deginamos aukos tą mėnesio dieną, kai Saulė įžengdavo į naują ženklą. Mite išskirtina tai, kad Saulė išlaisvinama kūju. Kūju – kalvio įrankiu – Saulė ir nukalama. Tikėtina, kad Zodiakas yra vienas iš kalvio, susijusio su Saule, atmainų. Jų ryšys su kūju neįprastas, bet kūjo, kalvio įrankio, ne tik sukuriant, bet ir sugražinant pagrobtą Saulę vaidmuo yra reikšmingas. Daugelyje mitologinių tradicijų kalvio įrankiai buvo ypač gerbiami ir laikomi kone šventais, o kalvio darbas prilyginamas Dievo kūrėjo veiklai.

Kūjis yra ir Perkūno atributas. Jis kartais įsivaizduojamas kaip kalvis, tad taip pat pretenduoja į Saulės išlaisvintojo vaidmenį. Ir kalvio, ir Perkūno įrankiai daugelyje tradicijų buvo gerbiami ir laikomi šventais. Lietuvoje tikėta galią turint perkūno kirvelius: jie iškrintantys iš dangaus, todėl stebuklingi. Kirveliai apgindavo nuo piktų būtybių. Lietuvių dangaus kalviu laikytina būtybė, kuri siejama su Griaustinio dievu Perkūnu. Perkūnas vadinamas Akmeniniu kalviu arba Kalviu Brūzguliu. Tautosakoje Perkūnas įsivaizduojamas kaip kalvis: Perkūno trenksmas kyla iš kalvio, danguje kaustančio arklius. Daugelyje mitų pastebėta, kad kalvis yra susijęs su Griausmavaldžiu: tam tikru būdu jam talkininkauja – nukala ginklą kovai. Folklorinis kalvis gali turėti ryšį ne tik su dangumi, bet ir su požemiu.

Teliavelis, kaip dievo vardas, paminėtas ir Ipatijaus metraštyje. 1252 m. pranešime, kalbama apie lietuvius ir jų karaliaus Mindaugo dievus, kuriems aukojama: „Visų pirma Nunadieviui ir Teliaveliui ir Diviriksui, Zuikių dievui ir Medeinai.“ Dievų sąraše Teliavelis eina po Nunadievio – po vyriausiu laikomo dievo. Jo statusas buvo gana aukštas. J. Dlugošas „Lenkijos istorijoje“ (XV a.) lietuvių dievus buvo pavadinęs romėnų dievų, atitinkančių juos funkciniu požiūriu, vardais: „Turėjo tas pačias šventes, dievus bei apeigas kaip pagonys romėnai, garbino dievą Vulkaną manydami jį slypint ugnyje, Jupiterį – žaibe, Dianą miškuose, Eskulapą gyvatėse ir žalčiuose.“ Vulkanas, romėnų apvalančios ir naikinančios ugnies dievas, buvo garbintas ir kaip kalvystės globėjas, buvo identifikuojamas su Teliaveliu. Vulkanu pavadintas lietuvių dievas, turėjęs ryšį su ugnimi ir kalvyste, iškeliamas net į pirmą vietą. V. Ivanovo, V. Toporovo, N. Vėliaus hipotezės pabrėžia Teliavelio ryšį su Griaustinio dievu, išryškina jo ir velnio sąsają. Mitinis kalvis – prieštaringa būtybė. Jis aiškinamas kaip folkloriniam velniui artimas dievas, kurio vardas reiškęs „žemės velnias“. Kalvio santykį su velniais atskleidžia pasakos apie kalvio kelionę po mirties: mėginąs eiti į pragarą, bet jam atėjus velniai užsirakina duris. Kalvis jas išlaužia. Velniai išbėgioja po pasaulį. Dievas, išsigandęs, kad velniai pridarys eibių, paima kalvį į dangų, o velnius uždaro pragare. Pabrėžiama kalvio bei velnių opozicija, primenanti analogišką Perkūno ir velnio priešiškumą.

Baltų mitologijoje įvairios būtybės siejosi su kalvyste. Kalvio funkcija pasižymėjo dievas Teliavelis. Kalvio, kaip kūrėjo, veikla buvo plati – tai ne tik daiktų gaminimas, bet ir makrokosmoso elementų kūryba. Dėl šios veiklos kalvis buvo laikomas dievu. Tai buvo savarankiškas mitinis personažas, savo funkcijomis susijęs su Perkūnu, jo pagalbininkas. Teliavelio ir Perkūno santykis panašus kaip graikų Hefaisto ir Dzeuso (Hefaistas – Dzeuso sūnus ir padėjėjas, teikiantis jam su kalvyste susijusias paslaugas). Kalvio raiškos sferoje ugnis yra vienas pagrindinių komponentų, atskleidžiančių jo prigimtį bei esmę.

Kalvio stiprybė – gebėjime kietą daiktą paversti skysčiu ir iš jo sukurti naują daiktą. Naujų daiktų kūrimas „iš nieko“ – žynių privilegija. Priešistoriniais laikais metalas buvo laikomas retenybe ir jo panaudojimas buvo kone ritualinis. Metaliniai dirbiniai – darbo įrankiai, ginklai, papuošalai ir kitos paskirties daiktai buvo labai branginami. Net XIX a. Lietuvos kaime kalvis laikytas nepaprastu žmogumi. Pas jį ateidavo žmonės iš visos apylinkės, pranešdavo jam naujienas, išsipasakodavo. Kalvis Sibiro tautose savo reputacija prilygo šamanui: „Kalviai ir šamanai – iš vieno lizdo“. Kalvis, kaip ir šamanas, buvo susijęs su ugnimi ir laikytas „ugnies šeimininku”. Ugnis – vienas iš ritualinių elementų, su ja susieti kulto tarnai. Pirmykštės tautos įsivaizdavo, kad ugnyje glūdi magiška jėga. Kalvis, kaip ir žynys, savo funkciją vykdydavo bendraudamas su ugnimi, suteikiančia ypatingų galių, o veiksmai priminė ritualines apeigas.

F. De Cesco aprašė japoniškąjį požiūrį: „Kardų kalėjai ir rūdos šachtų valdytojai užsiėmimą perduodavo vyriausiam sūnui. Rūdos šachtos buvo susijusios su ginklų gamyba ir naudojimu, vadinasi, ir su valdžia, todėl savininkai vaidino svarbų vaidmenį valdančiame klane. Kardų meistro šeimos autoritetas prilygo žmogaus iš šventiko kastos autoritetui. Vienas iš pirmųjų japonų imperatorių – Džinmu yra kilęs iš kalvių giminės. Net valdovai despotai bijojo supykti ant kalvių „šachtų ponų“, nes kalviai turėjo ryšį su Žemės galiomis. Pagal padavimą rūda auga Žemės įsčiose kaip embrionas motinos pilve. Vyriškoji rūda glūdi žemės paviršiuje ir yra juoda kaip lava, o moteriškoji rūda, raudona kaip cinoberis, bręsta žemės gelmėse. Norint sukurti tobulą kardą, reikėjo abi rūdas, vyriškąją ir moteriškąją, sutuokti lydymo krosnyje. Buvo tikima, kad motinos Žemės įsčiose metalams įpučiama dvasia, kad jie jaučia džiaugsmą ir skausmą kaip gyvos būtybės. Žmonės, susiję su šiomis galiomis, buvo laikomi burtininkais. „Rūdos šachtų ponas“ tuo pat metu buvo ir kardų kalvės meistras. Kardas reiškė religinės institucijos jėgą. Kalvis kreipdavosi į rūdinių kalnų dievą, apjuosdavo kalvę pašventinta virve, tuo užkirsdamas kelią piktosioms dvasioms, atlikdavo švarinimosi ritualą, apsivilkdavo baltą ritualinį drabužį ir imdavosi darbo. Kol geležies lydiniai būdavo kalami ir valomi ugnimi bei vandeniu, kalvis ir jo pameistriai nenutraukdavo ryšio su dievu. Taip nukaldintas kardas būdavo šedevras, apdovanotas savo kūrėjo savybėmis. Toks ginklas buvo ne žudymo įrankis, o šventas daiktas. Jis naikindavo ne žmones, o tik juose esančias tamsiąsias jėgas, besipriešinančias taikai, teisei, pažangai ir gerovei Žemėje.“

Geležis iš balų rūdos

Geležis yra tarp 7 seniausiai žinomų klasikinių metalų. Plinijus Vyresnysis (23–79 m. po Kr.) veikale „Gamtos istorija“ nurodė ją esant. Metalų skaičiui prilygo ir tuomet žinotų šviesulių skaičius. Be Žemės, kuri buvo laikoma visatos centru, jų taip pat buvo septyni. Senovės filosofai, ieškodami harmonijos, sugretino metalus su planetomis ir davė jiems tuos pačius simbolius: Geležis – Marsas – .

Pirmieji pažinti tie metalai, kurie buvo randami grynuolių pavidalu: auksas, sidabras ir varis. Seniausias – IV tūkst pr. Kr. Egipte rastas vėrinys iš kaltų meteoritinės geležies juostelių, tačiau jie ir meteoritinė geležis su gavyba iš rūdos nesusiję. Nėra tiksliai nustatyta, kada ir kur buvo pradėta neatsitiktinė geležies gavyba ir apdirbimas. Manoma, kad tai įvyko Mažojoje Azijoje 2000 m. pr. Kr. Maždaug 1200–1000 m. pr. Kr. geležies pastebimai pagausėjo, plito prekyba. Geležis buvo reta ir brangi, naudojama juvelyrinėms reikmėms, smulkiems įrankiams ir durklams gaminti. Apie VIII a. pr. Kr. geležis Artimuosiuose rytuose jau nebebuvo reta.

Kalvystės atsiradimas siejamas su priešistoriniais laikais, kai žmonės pradėjo naudoti varį, žalvarį, o vėliau geležį. Baltų gentyse geležies dirbiniai pasirodė dar Halštato periode. Kelis šimtmečius baltai naudojo tik importuotus dirbinius. Geležies gavyba vakarinėse baltų gentyse prasidėjo apie III–II a. pr. Kr. Ankstyvojo geležies amžiaus metalurgijos pėdsakų rasta mažai, nes pavienės rudnelės, buvusios žemės paviršiuje, sunyko dėl žmonių veiklos. Nevieriškių piliakalnyje (Švenčionių r.) rasta šlako gabalėlių, yla ir meškerės kabliukas, vario lydynio apyrankės. Geležies gargažiai – Velykuškių (Zarasų r.) ir dar keliuose rajonuose. Vario dirbiniai baltų kraštuose yra žinomi iš II tūkstantmečio pr. Kr. Tai papuošalai ir ginklai, gauti mainais už gintarą iš vidurio Europos genčių. Kretuono (Švenčionių r.) gyvenvietėje aptikti XV–XIV a. pr. Kr. molinis tiglis ir akmeninė formelė vario lydiniams lieti. Apie XIII–XII a. pr. Kr. išsivystė bronzos amžiaus kultūra. Baltų metalurgai buvo sukaupę vario lydymo ir liejimo patirtį, bet geležies gavyba pateikė esminių naujovių. Gauti vario dirbiniai buvo perlydomi tigliuke nesirūpinant žaizdru (lydymo krosnimi, rudnia). Geležies grynumas buvo išgaunamas kalant, o ne liejant.

Žaliavos geležies rūdai gaminti – balų rūdos – buvo aptinkama visoje miškingoje zonoje. Lietuvoje aptinkama balų rūda dar žinoma pelkių, dumblo, ežerų, velėninės rūdos ir gelžžemės pavadinimais. Tai kvartero periodo nuosėdinės kilmės rūda, randama upių ir ežerų pakrantėse, drėgnuose miškuose, balose ir pan. Balų rūda randama lizdais, sluoksniais ir pavieniais gabalais, kartais pasitaiko telkinių, sudarytų iš riešuto dydžio rūdos granulių. Rūdos telkinio storis – iki kelių dešimčių cm. Sausa balų rūda yra rudų atspalvių, o srovenančio vandens ir stovinčių balų paviršiuje spindi vaivorykštės spalvomis. „Riebus“ vandens paviršius nurodo šių telkinių vietą. Iki XIX a. pabaigos balų rūda buvo vienintelė Lietuvos rudnių (geležies lydymo krosnių analogų) žaliava. Viena seniausių rudnelių yra rasta Narkūnų piliakalnyje (Utenos r., apie II a. po Kr.), tarp ankstyviausiųjų minimos ir nuo 1554 m. Linkmenų apylinkėje (Ignalinos r., tikėtina Cijonų Karališkoji balų rūdos liejykla) bei 1628 m. Svėdasų apylinkėje (Anykščių r.) veikusios rudnios. Geologų žemėlapiai nurodo Utenos apskrities žemėse buvus daug balų rūdos.

Balų rūdos gavyba paprasta. Laužtuvais aptikdavo rūdą, nustatydavo jos buvimo gylį, klodo plotą ir masę, kasdavo geležimi apkaustytais kastuvais, naudojo sietus rūdai plauti ir indus (dažniausiai 1 kubinio aršino (0,36 m³)) iškastai rūdai seikėti, perveždavo karučiais. Panašius procesus stebime filmuose apie aukso ieškotojus. Iki gilesnių klodų kasdavo šurfus, jie atsidengdavo nupusčius gruntą ar išdžiūvus vandeniui, ariant. Rūdakasiai dirbdavo poromis, nutiesdavo lentinius takus karučiui, plaudavo ją. Už 150–200 kg rūdos mokėjo 15 kap. Rūdą priimdavo rūšiuotojas, jos kokybę vertino pagal išvaizdą, spalvą ir skonį. Geros kokybės rūda – saldi ir limpa prie dantų, neturinti skonio lydymui tinka, bet yra neturtinga, o rūgšti yra bevertė. Geriausia rūda buvo randama beržynuose ir drebulynuose. Iš jos išlydyta geležis buvo plastiškesnė. Rūdą kasdavo nuo pavasario iki ankstyvo rudens. Išvežti iš pelkių būdavo galima tik žiemą.

Rūdos kasimas kenkė girioms. Miškams daroma žala, matyt, buvo didelė, nes XVII a. girininkai buvo įpareigoti stebėti, kad nebūtų kasama, nes tai menkino žvėrių pašarą ir drumstė ramybę. Ruošiant rūdą lydymui buvo siekiama pagerinti sudėtį – sodrinti padidinat geležies koncentraciją ir rūdą smulkinti iki turimai krosnelei (rudnei) tinkamo dydžio. Rūdos gabalų dydis įkrovoje buvo svarbus lydymo parametras, nes nuo to priklausė redukavimo eiga. Telkinių rūda skiriasi, todėl svarbu buvo ir suvienodinti ją. Senojo geležies amžiaus pradžioje, kai plėtėsi geležies gavyba, bendruomenėse ėmė išsiskirti atskiri amatininkai – kalviai, tarp kurių buvo gebančių išlydyti geležį. Darbas reikalavo specialių įgūdžių ir įrangos: dumplių, replių, kūjo, priekalo (seniausiais laikais tai buvo kietas akmuo), žarsteklio, kirstukų ir kt. Įrangą ir išmanymą kaip ką naudoti, įgydavo tik vienas kitas bendruomenės narys. To meto kalviai prižiūrėjo rūdkasių darbą siekdami kokybės. Lydytojas dirbdavo su gentainiais, perduodavo įgūdžius.

Geležies lydymas buvo pradedamas rudnelės paruošimu. Pirmiausia ją gerai, lėtai išdžiovindavo. Paskui įpildavo medžio anglis, sodrintą rūdą, paspartindavo oro pūtimą, kad įkrova kaistų. Dėl fliusų (medžiagų, keičiančių lydymo šlakų cheminę sudėtį) naudojimo nėra vieningos nuomonės. Lydymo metu sudegdavo anglys, redukuodavosi rūda, nutekėdavo susidaręs šlakas. Sudegus įkrovai buvo pilami nauji sluoksniai ir taip kartojama iki lydymo pabaigos. Prieš 400–500 metų, atsiradus dviejų pakopų geležies gavybos būdui, geležį iš rudnės išimdavo gniutulo pavidalo. Jame buvo ir šlako. XIX a. gniutulas pradėtas vadinti krite, o šlakas iš jos pradėtas šalinti kalant.

Prie dvarų veikusios rudnios aprūpindavo juos geležimi ir anglimis, nes medžio anglių reikėjo ir geležies gavybos procesuose. Jos buvo gaunamos kaitinant medieną be oro. Taip pagamintos medžio anglys išskirdavo tris kartus daugiau šilumos nei malkos, tiko metalų lydymui ir gerai redukavo geležies oksidus. Seniausias būdas – jų išdegimas nedidelėse duobėse. Paprastai iš 1m³ medienos buvo išdegama apie 150 kg anglių. Baltų meistrai medžio anglių išsidegdavo dar bronzos amžiuje ir jas naudojo vario lydymui. Tokių žaizdrų yra aptikta Narkūnų piliakalnyje.

Geležis savo kelią tęsdavo ant priekalo. Luitai buvo apdaužomi akmeniniais ar net mediniais kūjais (plaktais) ant akmeninių priekalų (toks yra saugomas Kernavės muziejuje). I–V a. po Kr. Lietuvoje jau mokėjo karštąjį geležies formavimą laisvuoju kalimu, jos kapojimą, paketavimą, kalviškąjį ruošinių suvirinimą, dviejų trijų juostų suvirinimą plokštumomis, neanglintos geležies įanglinimą – cementavimą. Iki II a. tūkstantmečio vidurio vyko rankinis darbas. Atsiradus vandens malūnams dumples pūsdavo, krites iškaldavo vandens jėga judinama įranga. Lietuvoje vanduo kalvystėje imtas naudoti apie XIV a. pabaigą. Rudnioje paprastai dirbdavo 4 darbininkai. Nurodoma, kad jie dvarui mokėjo nuomą (apie 360 zlotų), kitų prievolių nevykdė (činčą mokėjo tik už naudojamą žemę). Pats svarbiausias asmuo buvo lydytojas – rudninkas. Antrasis – kalvis. Nuo jo darbo priklausė geležies ruošinių kokybė. Jis prižiūrėjo įrangą, kalė krites, strypus, juostas ir kitus gaminius. Rudninko padėjėjas ruošdavo ir seikėdavo rūdą ir medžio anglis, išgabendavo šlaką ir dirbo kitus su lydimu susijusius darbus. Kalvio talkininkas prižiūrėdavo žaizdrą ir krites, kitus ruošinius, surinkdavo nuo kričių atskilusius geležies gabaliukus ir vėl juos suvirindavo į vieną gabalą bei kt. Darbas rudnioje buvo labai sunkus – lydymo krosnys ir žaizdrai skleidė karštį ir dūmus, kūjų trenksmas būdavo girdimas už kelių kilometrų. Geležies išeiga iš rudnėse lydomos balų rūdos buvo nuo 12 iki 18 %, todėl 1 tonai geležies išlydyti reikėjo 7–8 t rūdos. Rudnia per metus sunaudodavo apie 50–80 t rūdos. Per visą geležies gavybos rudniose periodą Lietuvoje galėjo būti sunaudota apie 250–330 tūkst. tonų balų rūdos ir išlydyta iki 30–40 tūkst. tonų geležies. Mokslininkai, lygindami G. Agrikolos – žymiausio XVI a. metalurgijos žinovo aprašus jo knygoje „De ReMetallica Libri XII“, išleistoje 1556 m., teigia, kad vėliau rudnios virto kalvėmis ir panašiai atrodančios, kaip aprašytosios jo veikale, veikė iki I pasaulinio karo…

dievas-kalvis-kaziuko-muges-eitynese-vilniuje

Dievas Kalvis Kaziuko mugės eitynėse Vilniuje

Kalvystės amato raida

Kalvių įranga buvo brangi, todėl kaita vyko lėtai. Ji priklausė nuo socialinės ir turtinės kalvio padėties. Lietuvos amatininkai, tarp jų ir kalviai, buvo kilę iš tokių pat amatininkų arba iš valstiečių. Šio amato mokėsi iš tėvų. Daugelio šiose miškingose ir nederlingose teritorijose gyvenusių, nors ir sugebėjusių pasiekti amato subtilybių, galimybės pasistatyti nuosavą kalvę ir ją įrengti buvo menkos. Dažniausiai tai būdavo šeimos verslas, dirbamas paveldėtais įrankiais ir technologijomis. Darbo ciklas – uždaras. Kalviai ar jų pagalbininkai degdavo anglis, užsiimdavo dervos ar terpentino varymu. Viską gamino tose pačiose krosnyse. Kad verslas buvo populiarus šiame krašte, liudija išlikusios Degučio, Kalvaičio, Pelanio, Dervinio ir kt. pavardės.

Geresnė buvo kaimo kalvių situacija: jie pajėgdavo įsigyti modernesnių įrankių, nekilnojamojo turto, išmokslinti vaikus. XX a. pradžioje kalvių įranga kainavo apie 200 (o kalvės trobesiai 1000) sidabro rublių. Tarpukariu visas kalvio įrankių komplektas kainavo apie kelis tūkstančius litų. 1937 m. leidinys „Amatininkas“ rašė, kad „geresnieji kaimo kalviai, be vežimų apkaustymo ir arklių kaustymo, paprastai sugebėdavo ir ūkio mašinas pataisyti“. Tokiems ne tik kalviškiems, bet ir šaltkalviškiems darbams reikėjo modernesnės įrangos. Dalį jų buvo pajėgūs pasigaminti ir kalviai. Toks buvo Antalksnėje garsėjęs Juozas Brukštus. Apie 1970 m. atsirado pirmieji autogenai (dujomis virinantys aparatai), vėjo turbinos, kurios sukdavo metalo tekinimo stakles, dumplių sparnelius ir kt. Kalves imta vadinti dirbtuvėmis. Apie septintą XX a. dešimtmetį į kolūkių kalves (mechanines dirbtuves) buvo įvesta elektra ir įsigyti jos pagalba veikiantys aparatai, pneumatiniai kūjai. Kalvių išmonei nebeliko vietos… Kalvės tapo mechaninių dirbtuvių priedėliai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėti gaivinti senieji amatai. Nors kalvės nebeturi ūkinės reikšmės, bet įgijo naują – estetinių dirbinių gaminimo, kūrimo paskirtį. Tai vartai, turėklai, šviestuvai, skulptūros, suvenyrinės monetos ir pan.

Linkmenų apylinkės kaimuose šis verslas buvo plačiai išplitęs, todėl iki šių dienų liko gana gyvybingas. Palūšės, Šakarvos, Cijonų, Antalksnės ir kt. kaimų gyventojai iš kartos į kartą perdavinėjo įgytas žinias ir realizavimo rinkas. ANP darbuotojų iniciatyva prieš 15 metų Šakarvos kaime buvo įruošta anglių degimo duobė. Jau kelios Zenkų šeimos kartos čia užsiėmė kalvyste. Dervos varymas, anglių degimas, kalvystė, žirgų auginimas Šakarvoje buvo vienos šeimos verslas. Kazimieras Šuminas iš Ginučių kalviavo, net traktorių, roges „su propeleriu“ pats pasidarė. Kalvystės amato jį mokė Stripeikių kaime gyvenęs kalvis Nasevičius. Kalvystės tradicijas tęsia, senosiomis paslaptimis dalijasi Motiejūnų kaime gyvenantis Mykolas Mačiulis. Jis, Linkmenų seniūnijoje gyvenantys kalviai Povilas Noreikis, Gintautas Snieška ir Raimondas Žievys 2017 m. buvo sukvietę į savo darbų parodą. Visai netoli nuo Šakarvos – senovinė Cijonų kaimavietė. Senuose žemėlapiuose ji vadinama Kalviais. Ten buvo Karališkoji geležies iš balų rūdos liejykla, kalvė. Vietos žmonės pasakoja, kad praeito amžiaus pradžioje ten jau buvo tik bravoras, o iš buvusios dvarvietės likęs rūsys… Labai įdomus, savotiškos gyvenimo filosofijos kalvis gyvena Šiūlėnuose. Ponas A. Talijūnas, taip ir nesugebėjęs rašto išmokti, kala nuostabius kryžius, padaro tvirtus padargus žemės ūkio ir net miškininkystės darbams. Jo paslaugomis naudojosi ir urėdija. Miškininkai jo prašė nukaldinti kažką panašaus į mačetes ir jas naudojo krūmams kirsti. Pagrindiniai kalvio įrankiai – plaktukai – eksponuojami A. Kibicko Linkmenims dovanotoje plaktukų ekspozicijoje.

Parengė Dalia Savickaitė

1214 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.