Home » Pro dienų prizmę » Kas teisus: Mikelandželas ar Motina Teresė?

Kas teisus: Mikelandželas ar Motina Teresė?

Kas teisus: Mikelandželas ar Motina Teresė?

.

Po kasdienybės sparnais

Stepas EITMINAVIČIUS

Jau seniai kažkur perskaičiau garsaus Renesanso epochos menininko Mikelandželo tokią mintį: „Gera darydami geram žmogui, mes darome jį dar geresnį, bet blogas, jeigu jam daroma gera, tampa dar blogesnis.“ Atvirai pasakius, šis požiūris mane šokiravo: „Nejaugi iš tikrųjų taip galėtų būti?“

Vėliau vis galvodavau, kad gal tai buvo pasakyta ar užrašyta visiškai atsitiktinai, paprasčiausiai ką nors provokuojant diskusijai, vidiniams monologams. Pamenu, jog citavau ir būdamas mokytoju: tai lentoje užrašydavau, tai pasiūlydamas pasakyti savo nuomonę. Dabar net šiek tiek nesmagu: vienas kitas galėjo pagalvoti, kad jam pritaikau tokius žodžius. Ar jau patikėjau Mikelandželo teiginiu? Ne, nors apie tai dažnokai mąstau. Juk ar galime skirstyti žmones į gerus ir blogus, juk tokiu atveju save įsivaizduojame kaip teigiamą asmenį, kaip galintį kitus įvertinti, kritikuoti?

Vėliau šią mintį prisimindavau galvodamas apie mūsų amžininkę Motiną Teresę, Nobelio premijos laureatę. Jos geri darbai, ko gero, daugumą tik stulbino – kaip gali vienas asmuo daugeliui palengvinti gyvenimą… Labai įdomios jos nuostatos, įdomūs jos patarimai, rodantys, kad ne viskas taip paprasta, kad svarbu jausti altruistinių žingsnių prasmę bei galimus puolimus. Įsiskaitykime…

* „Jeigu darote gera, žmonės jums priskiria egoistinius motyvus. Vis dėlto darykite gera!“

* „Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi. Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!“

* „Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj. Vis dėlto darykite gerus darbus!“

Matyt, ne vienas yra patyręs tokių patarimų įvairius kampus, neretai nusivildamas žmogaus prigimtimi, jo trumpa atmintimi, blogio pergale. Visaip, labai visaip būna. Kalbėdamas su uteniškiais ir šia tema suvokiau dar vieną slenkstį: tie, kuriems padarome ką nors gero, vėliau ima mūsų nekęsti, šalintis, gal net kenkti. Galėtume išvardyti nemažai skaudžių situacijų (tarkim, kaimynas geradarį kaimyną apvagia, mokiniai apšneka savo mokytojus, vaikai – tėvus). Tokiais atvejais Mikelandželo, Motinos Teresės įspėjimai tikrinami praktikoje. Beje, įdomus faktas: aukojame pinigus, kitaip padedame anonimiškai. (Na kad ir „Bėdų turgaus“ laidose…) Kodėl? Kad esame kuklūs ar kad bijome puolimų?

Esu pastebėjęs dar štai ką: yra žmonių, mėgstančių pasišaipyti iš tokių, kuriems Motinos Teresės veikla labai priimtina. Viešumoje gal teigia tai, ką reikėtų, bet kai niekas negirdi, smagiai pasijuokia.

Kai kurie mokiniai rašiniuose ar diskutuodami žodžiu vis, būdavo, pabrėždavo: „Dabar tokie laikai – dabar kiekvienas už save. Netikiu nesavanaudiška pagalba, nes dykai tikrai nieko negausi.“ Yra ką kalbėti lituanistams, etikos, tikybos mokytojams. Kokie žmonės išeina baigdami mokyklas, vargu ar mes sužinosime. Esu įsitikinęs, kad egoizmo („ego“ – aš) ir altruizmo („alter“ – kitas) prieštara, susipynimai mūsų gyvenime yra svarbiausia – nuo to, ką renkamės, ką matome, ką patiriame, priklauso, kokia yra mūsų dabartis, kokia bus ateitis. Per skambūs žodžiai? Man regis, ne.

Turbūt vaikiškas, naivus klausimas, keliamas šio teksto pavadinime. Juk mūsų kasdienybėje viskas yra sudėtingiau, bet šįsyk kalbama tik apie problemos ištakas. Kalbama norint akcentuoti, jog visi, absoliučiai visi su tuo susiduria ir savo veiksmus koreguoja į tai atsižvelgdami.

897 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.