Home » Gallery » Veidai » Vertėja Viktorija Uzėlaitė: „Literatūrai reikia ir išgalvoto gyvenimo“

Vertėja Viktorija Uzėlaitė: „Literatūrai reikia ir išgalvoto gyvenimo“

Vertėja Viktorija Uzėlaitė: „Literatūrai reikia ir išgalvoto gyvenimo“

.

Rasa MILERYTĖ

Iš anglų ir vokiečių kalbų knygas verčiančiai Viktorijai Uzėlaitei vieną dieną toptelėjo, kad didmiesčio bute su 5 vaikais ima stigti erdvės, ir štai jau keletą metų su šeima ji gyvena kaimelyje netoli Utenos.

Kokie keliai Jus atvedė į Uteną?

Atėjo mintis, kad bute su penkiais vaikais nebetelpam. Sumąstėm, kad reikia ieškotis namo. Norėjosi, kad šalia ir žemės koks lopinėlis būtų. Iš pradžių nė minties nebuvo, kad čia į tokią Uteną atvažiuosim. Apsižiūrėjom prie Vilniaus, bet ten sklypeliai maži, namai – be proto brangūs. Kita problema – jei kokių 20 km nuo Vilniaus, vaikams būtų sudėtinga kasdien važinėti į mokyklą, į būrelius. O Utenoje aš leisdavau vaikystės vasaras. Turiu čia draugų, giminių, ir tada kažkaip nusprendėm, kad iš Utenos Vilnius pasiekiamas ranka, ypač kai man nė nereikia kasdien važiuoti į darbą.

Baigėte studijas ir iš karto pradėjote versti? Kiek knygų jau esate išvertusi?

Studijavau pedagogiką. Stojau į pedagoginį universitetą, nes tuo metu pedagoginiame buvo stiprus kalbų mokymas. Jau studijuodama svajojau apie knygų vertimą, nors svajonė atrodė labai nerealistiška. Kurį laiką dirbau įvairiose įmonėse, verčiau žodžiu tų įmonių verslo partneriams. Buvo daug įtampos, norėjau ramesnio darbo. O versti knygas pradėjau gal tik 2002 metais: dirbdama Valdorfo mokykloje išverčiau jiems vieną pedagoginę knygą ir maždaug tuo pat metu gavau netikėtą užsakymą iš „Vagos“ leidyklos grožinei knygai. Tai buvo dizainerio W. Joopo pusiau biografinė knyga „Vilko kailyje“. Po tos knygos supratau, kad toks darbas man labai patinka ir kad aš tinku tam darbui. Susisiekiau su „Alma littera“ – tada ji buvo neseniai įsikūrusi, sparčiai auganti leidykla, ir paklausiau, ar jiems nereikia vertėjos. Davė bandomąjį vertimą, išverčiau ir gavau darbą. Iš pradžių dirbau su pertrūkiais – kartais turėjau vertimų, kartais neturėjau. Bet pamažu įsivažiavau ir dabar jau sunkiai atsiginu užsakymų. O kiek išverčiau – jau nebeskaičiuoju, priartėjau prie 100 ir nustojau skaičiuoti.

Kokias knygas verčiate, kokias versti Jums įdomiausia?

Kadangi teko porą metų studijuoti psichologiją, tai mėgstu versti psichologines knygas. Esu išvertusi kelias kulinarines, bet daugiau jų nebesiimu, nes nemažai vargo, kol išsiaiškinu visus ingredientus, kurių mes neturim. Žinomiausi mano vertimai – knygos paaugliams: „Saulėlydžio serija, „Vampyrės dienoraštis“, Džono Flanagano „Žvalgo mokinio“ visas trylika dalių išverčiau, jis rašo ir kitą seriją – „Brolija“ – ir ją pradėjau. Tiek dabar prisiminiau. Esu išvertusi nemažai romanų suaugusiems. Visgi manau, kad man geriau versti knygas paaugliams.

Tarp vertėjų egzistuoja didelė konkurencija?

Tiesą sakant, nelabai žinau. Gerų vertėjų visada reikia. Manau, kad yra daug norinčių versti, bet ne tiek daug sugebančių. Visiems atrodo, kad čia toks paprastas lengvas darbas ir galima sau ramiai šalia kito darbo, kad ir vakare, paversti. Bet iš tiesų vertimą su dar kažkuo suderinti labai sunku. Tada ir tokio greičio nėra, kad galėtum su leidykla kažką tartis. Jei tą darai – daryk visą laiką arba geriau visai nedaryk.

Kažkas yra pasakęs, kad versti knygą yra tas pats, kas parašyti naują. Kaip Jums atrodo – vertimas yra kūryba?

Kai verčiu, kaip tik stengiuosi kuo mažiau savo kurti, bandau įsiklausyti, ką autorius nori pasakyti, kokia jo mintis, koks jausmas, kas tarp eilučių slepiasi. Sakyčiau, tai daugiau ne kūrybinis, o tiriamasis darbas, nes visus knygos klodus reikia kažkaip atkapstyti. Tą jausmą, tą mintį, tą žinią perduoti. Aišku, yra ir kūrybos, bet tai yra visai kas kita nei pačiam kurti. Bet svarbiausia įsijautimas, kad savo kalba viską perteiktum taip, kaip kitakalbis autorius ir norėjo pasakyti.

O ar reikia vertimui įkvėpimo?

Reikia susikaupimo. Reikia sau pasakyti, kad dabar eisiu dirbti. Aišku, nereikia pervargti, dirbant reikia daryti pertraukėles. Nereikia laukti, kol ateis šventa dvasia, tiesiog reikia susikaupti ir žinoti, ką darai. Kai jauti, kad žodžiai nyksta, smegenys nebedirba, reikia pailsėti. Jei nerandu reikiamo žodžio, pasivaikštau, pasižiūriu pro langus, atsisėdu ir suprantu, kad viskas puikiai klostosi tam sakiny. O jei kas nors nežinoma, tada ieškau žmonių, kurie patartų, arba informacijos internete.

Darbingiausia būnu anksti ryte, taigi keliuosi 5 val., porą valandų paverčiu, tada žadinu vaikus, pusryčiaujam, jie išeina į mokyklą, o aš toliau dirbu.

Esat darboholikė?

Beprotiškai myliu savo darbą, tačiau ne tik jį. Mėgstu pasivaikščiojimus, keliones, dabar su vaikais planuojam kelionę į Slovėniją, Kroatiją, Bosniją, norim pamatyti gražius krioklius, jūras, ežerus. Neseniai buvau išvykusi į Nidą. Mėgstu ir knygas skaityti, ir po žemę pasikapstyti, nors niekada nemaniau, kad tai man gali patikti. Iš tiesų daug ką mėgstu, ne vien tik darbą.

Perkamiausių, populiariausių knygų sąrašų viršūnėse nuolat matome verstinę literatūrą. Kažin ar ateity neįvyks taip, kad verstinė literatūra užgoš lietuvių autorių kūrinius? Kam mums apskritai reikia verstinės literatūros, kai ir lietuvių autoriai parašo daugybę knygų?

Negalima apsiriboti vien tik savo šalimi, tik tuo, ką mes parašom. Skaitydamas juk sužinai, kas vyksta pasaulyje, kas įdomu kitiems žmonėms. Visas pasaulis jau yra šalia mūsų ir mes paprasčiausiai negalim bandyti nuo jo atsitverti. Jis pro visur pas mus skverbiasi.

Literatūroje yra tikro gyvenimo ar viskas ten išgalvota?

Manau, kad truputį reikia ir išgalvoto gyvenimo. Nežinau, ar daug yra tokių gyvenimų, kad būtų visiems labai įdomu. Aišku, yra žmonių, kurių biografijos tikrai įdomios, bet ne kiekvieno. Pvz., mano gyvenimas – ar tai būtų kažkam įdomi knyga? Manau, reiktų daug prikurti, kad būtų įdomu skaityti.

dsc_1154

Vertėja V. Uzėlaitė jau seniai neskaičiuoja išverstų knygų, sako nustojusi, kai priartėjo prie 100 / Asmeninio albumo nuotrauka

Galbūt Jūsų paauglystėje, jaunystėje buvo kažkokių intriguojančių faktų, kurie knygą apie Jus padarytų įdomia?

Kompromituojančios medžiagos apie save nepateiksiu, bet gyvenime visko yra buvę. Nors labai padūkusi nebuvau. Kiek pažįstu vertėjų ar panašų darbą dirbančių, tai mes daugiau buvom tie, kurie skaito knygas ir stropiai ruošia namų darbus, nenusirašinėja. Studijų metais mūsų nuotykiai buvo po miestą pasibastyti arba, kadangi tuo metu į „Lietuvos“ viešbutį nepriimdavo lietuvių, tai apsimesti vokiečiais, kad į tą viešbutį patektume. Vėliau prasidėjo visokie savęs ieškojimai… Ne, daugiau apie tai pasakoti negaliu. (Juokiasi, red. pastaba.)

Spėju, kad versdama knygas pastebite, kokia literatūra yra populiaresnė, ką skaitytojai atmeta, o kokių knygų jiems trūksta.

Man regis, kad daugiausia skaito paaugliai ir jaunimas. Suaugusieji per savo darbus turbūt nelabai spėja. O jaunimui smagu viskas, kur nuotykiai, kur meilė, stiprūs išgyvenimai. Skaito tai, kas atitinka jausmingą jų pasaulį. Atslūgsta vampyrų banga. Man atrodo, kad dabar populiariausios apokaliptinės knygos – apie iš pažiūros tobulą ateities pasaulį, kuriame atsiranda kitaip mąstantis, giliau žvelgiantis, pralaužiantis blizgantį kiautą.

Norint išversti knygą užtenka mokėti užsienio kalbą bei turėti kalbos pojūtį ar reikia ir kokių nors specifinių žinių?

Jei grožinei literatūrai, tai… Na, prisireikia. Pvz., kažkokių vietovardžių ar istorinių faktų. O jei specialioji literatūra, reikia ir tam tikrų žinių. Tarkim, psichologinei literatūrai labai daug visko reikia žinoti. Tada ieškau internete, bibliotekoje.

Vis nugirstu kalbant, kad Utenoje nieko nevyksta, kad čia nuobodu. Jums, trisdešimt metų praleidusiai Vilniuje, netrūksta miesto šurmulio, sostinės gyvenimo tempo? Nepasiilgstate kultūrinio didmiesčio gyvenimo?

Mes (su vaikais, mažajai Dominykai – penkeri. Red. pastaba) čia labai kultūringai gyvenam, apeinam visą kaimą, išsiaiškinam, kaip Onytė karves melžia, su visais kaimynais paplepam. Man čia labai patinka. O pačioj Utenoj net nespėju visur nueiti, kiek visko vyksta. Man atrodo, čia pakankamai renginių, ir dar lengviau susigaudyti, kas kur vyksta, negu kokiam Vilniuje. Viskas aišku kaip ant delno. O jei labai jau kažko trūksta, kažko konkretaus norisi – Vilnius yra šalia.

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

Mažytė dalis V. Uzėlaitės vertimų, tarp kurių – knygos ir suaugusiems, ir vaikams / Rasos Milerytės nuotrauka

191 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.