Home » Spindulys » Į Šlyninkos malūną – tarsi į svečius pas protėvius

Į Šlyninkos malūną – tarsi į svečius pas protėvius

Į Šlyninkos malūną – tarsi į svečius pas protėvius

.

Daiva ČEPĖNIENĖ

Šlyninkos vandens malūnas, esantis Zarasų rajone, seniausias ir vienintelis dar veikiantis Lietuvoje, skaičiuoja 300 metų istoriją. Šis malūnas yra unikalus technikos paveldo statinys, kuriame tebėra išsaugota autentiška įranga. Malūno veikla niekada nebuvo nutrūkusi. Per 300 metų gyvavimo istoriją malūnas priklausė skirtingiems šeimininkams. Pastatė jį Lenkijos dvarininkai, vėliau statinys atiteko valstybei. Dabartinė jo savininkė, garbaus amžiaus vietinė šio krašto gyventoja Stefanija Malakauskienė kartu su vyru, atsiradus galimybei 1993 metais malūną privatizavo. Malakauskai visą gyvenimą ir dirbo šiame malūne. Naujiesiems, dabartiniams malūnininkams – malūno savininkės dukrai Reginai Veselienei kartu su vyru Stasiu Sutkauskiu prieš gerą dešimtmetį šį senutėlį malūną pavyko atgaivinti. Nuo 2009 metų čia organizuojamos edukacinės programos apie duonos kelią, lietuvių tautos papročius, kultūrą. Gausiai lankoma vieta Šlyninkos malūnas tapo prieš 11 metų.

Populiariausias senovinis patiekalas – blynai iš razavų miltų

Išmokusi kepti duoną iš savo mamos Regina Veselienė pradžioje bandė ją pardavinėti turguje. Deja, greitai suprato, kad naminė duona – ne turgaus prekė. Tada Šlyninkos malūne besidarbuojantys Regina Veselienė ir Stasys Sutkauskis čia įkūrė asociaciją. „Pradžioje dirbome tik visuomeniniais pagrindais, bet niekada nepagalvojau, kad šis malūnas taps taip gausiai lankomas“, – pasakojo malūnininkė Regina. Malūne grūdai superkami iš Zarasų ir aplinkinių rajonų ūkininkų. Kadangi pagal galiojantį įstatymą užtvenkti upes draudžiama, malūnas dabar varomas elektra. Čia malami miltai. Iš jų gaminami įvairūs patiekalai. Kepama ruginė, kvietinė ir maišyta ruginių-kvietinių miltų duona. Vienas populiariausių karštųjų patiekalų Šlyninkos malūne yra smetoniški blynai, tokie, kokius kadaise kepdavo mūsų močiutės ar promočiutės. Jie kepami iš razavų miltų ar, kitaip sakant, pilno grūdo, rupių miltų. Šiame krašte miltai vadinami razavais todėl, kad jie tik vieną rozą (kartą) sumalti. Užsukantys gali įsigyti miltų, paragauti gaminamų miltinių senovinių patiekalų. Priimami ir naminės duonos užsakymai. Dažnai ją užsisako vestuvėms. Giminaičiai neretai čia pirktą lietuvišką naminę duoną siunčia į užsienį ten gyvenantiems lietuviams. Šlyninkos malūne maltus miltus taip pat perka keli Vilniuje veikiantys vaikų darželiai, mokyklos ir kiti privatūs klientai iš visos Lietuvos. Dauguma jų patys gaminasi sveikų miltų patiekalus namuose, kepasi duoną. Visi malūne gaminami patiekalai yra paženklinti tautinio paveldo ženklu.

img_0029

Šlyninkos malūne besidarbuojantys Regina Veselienė ir Stasys Sutkauskis nesitikėjo, kad ši vieta taps gausiai lankomu objektu / Daivos Čepėnienės nuotraukos

Istorijos vingiais į protėvių laikus

Į Šlyninkos malūne organizuojamas edukacines programas atvykę svečiai vedami istoriniu keliu atgal į protėvių laikus. „Sukūrę bendruomenę mes nusprendėme parodyti, kaip vyksta visas duonos kelio procesas. Kaip ant stalo atsiranda kasdienė duona, kuri nuo seno lietuvių gerbiama ir vadinama šventa. Kasdiene ji vadinama todėl, kad lietuvis niekada nesėsdavo prie stalo be duonos“, – pasakojo edukacinių programų vedėja malūnininkė Regina Veselienė. Anot pašnekovės, į edukacines programas atvažiuoja ir vyresnio amžiaus žmonės. Jie čia turi galimybę prisiminti tai, kaip patys gyveno vaikystėje. Užėjęs į šalia malūno įrengtą senovinę trobą patenki lyg į ankstesnius laikus, kai žmonės gyveno vienoje didelėje patalpoje. Troboje išsaugoti autentiški senoviniai baldai – didelis stalas, suolas, skirtas susėsti gausiai šeimynai, lova, ant vygės kabantis kūdikio lopšys, skrynia, mediniai indai vandeniui. Edukacinių programų metu vaikai sužino, kad tuomet, kai dar jų seneliai ar proseneliai buvo maži, troboje trečdalį vietos užimdavo duonkepė krosnis, kurioje šeimininkė kepdavo duoną, o ant krosnies miegodavo būrys vaikų. Po krosnimi troboje kartu su šeimynykščiais gyvendavo ir vištos. Vištas troboje žmonės laikydavo tam, kad jos iš po stalo sulestų nukritusius duonos trupinius ir tam, kad žinotų paros laiką, nes laikrodžių tuomet nebuvo. Senoliai dieną pradėdavo su pirmaisiais gaidžiais, o miegoti eidavo kartu su vištomis. Sėdėdavo visi kartu prie bendro stalo. Į mokslus išeidavo tik vienas ar du šeimos vaikai. Likusiųjų mokykla būdavo tėvų trobos užstalė. Vaikai, būdami šalia tėvų, išmokdavo gerbti vyresnio amžiaus žmones, tėvus, savo religiją. „Pasakojame vaikams, kaip tuomet tėvai vaikus mokydavo mylėti darbą, branginti duoną, kuri būdavo sunkiai uždirbama. Supažindiname su senoviniais rakandais, kurie būdavo naudojami sėjai, javapjūtei, buities rakandais tešlai maišyti, duonai pašauti į krosnį. Vaikai sužino, kad anksčiau žmonės mokėjo dirbti visus darbus tam, kad ant šeimos stalo garuotų kvepianti duona ir šeima būtų soti“, – pasakojo Regina Veselienė.

Edukacija ir sveiko gyvenimo būdo sklaida

Regina Veselienė malūne apsilankantiems svečiams kepa sveiką pilno grūdo duoną. Pašnekovės teigimu, sveikiausia dalis ir yra grūdo apvalkalas, kitaip dar vadinamas sėlena. Pats duonos kepimo procesas taip pat suteikia daug sveikatingumo. „Rugys turi antibakterinių savybių. Duonos raugas yra stipri antibakterinė medžiaga, naikinanti bakterijas kvėpavimo takuose. Todėl anksčiau šeimininkės duonos ruošimo proceso metu į trobą sukviesdavo visus savo vaikus. Tešlos minkymas – taip pat ir relaksacinė procedūra rankoms“, – pasakojo malūne šeimininkaujanti moteris. Ankstesniais laikais krosnyje tik iškeptą duoną uždengdavo drobe ir padėdavo ant ąžuolinio suolo troboje, kuris įkaisdavo nuo karštos duonos kepalo. Išnešus duoną, ant įkaitinto suolo susėsdavo visa šeima ir taip gydydavosi uždegimines ligas. Dabar, anot pašnekovės, analogiškų procedūrų nepasiūlo netgi patys moderniausi SPA. Galima sakyti, kad duonos kelias susijęs su sveikata. Taigi Šlyninkos malūne vedamos ne tik edukacinės programos, bet vyksta ir sveiko gyvenimo būdo sklaida. Edukacinių programų metu susirinkusiems pasakojama apie tai, kaip atsiranda grūdai ir kaip iš jų gaminami miltai. Vaikai kartu su malūnininke minko tešlą, formuoja duonos kepalėlius. Duona kepama ant klevo lapų. „Šiame regione duona dažniau būdavo kepama ant ajerų, tačiau dabar šis augalas įtrauktas į Raudonąją knygą, todėl naudojame klevo lapus, kurie turi daug vitamino C. Kol pašauta į krosnį duona kepa, su malūnininku vaikai eina į malūną. Jiems ten pasakojama apie įrangą, rodoma, kaip susveriami grūdai, kaip vyksta tolesnis grūdų malimo procesas. Grįžę iš malūno mediniame kubile nusiplauname rankas ir sėdame prie stalo ragauti duonos, naminio pyrago, sveikuoliškų vaikams patinkančių traškučių. Šiltesniu metų laiku geriame iš duonos plutos raugintą girą, o šaltuoju laiku – žolelių arbatą. Valgome smetoniškus blynus su padažais“, – apie edukacinių užsiėmimų programą pasakojo Regina Veselienė. Beje, į malūną nuėję triukšmaujantys vaikai perspėjami, kad nepažadintų ir nesupykdytų malūne gyvenančių velniukų. Pasivaišinę senoviniais patiekalais vaikai dalyvauja viktorinoje, kad pasitikrintų žinias apie, tai ką matė, girdėjo, sužinojo bevaikščiodami po malūną. „Su vaikais mename mįsles, prisimename senovines patarles. Jiems čia įdomu, džiaugiasi gavę parsivežti namo savo minkytos ir krosnyje iškepusios duonos kepalėlį“, – tikino pašnekovė. Anot Reginos Veselienės, dažnas vaikas, pabuvojęs Šlyninkos malūne, po kurio laiko sugrįžta su savo tėvais, norėdamas ir tėvams priminti ir parodyti, kaip gyveno senoliai.

Jei neprisiminsime, kaip gyveno mūsų protėviai išnyks ir mūsų tauta

Edukacinių programų, į kurias plūsta vaikų grupės iš visos Lietuvos ir iš kaimyninės Latvijos, metu dalyviai sužino apie mūsų senelių gyvenimą, jų buitį, papročius. Programa čia vedama lietuvių ir rusų kalbomis. Visgi malūno dažniausi svečiai – darželinukai. Pasak Reginos Veselienės, vaikams, jaunajai kartai reikia žinoti, kaip gyveno mūsų tauta, mūsų senoliai, senosios kartos, pažinti kasdienės duonos kelią, nes tai yra mūsų istorija. „Labai svarbu išlaikyti ir išsaugoti lietuviškų patiekalų paveldą. Lietuviai nuo seno maitinosi sveikai. Mūsų maistas yra išskirtinis, lyginant su kitomis šalimis, vien todėl, kad mes turime galimybę patys užsiauginti grūdus – sveiką natūralų produktą. Mes turime tuo didžiuotis, to nepamiršti ir tai perduoti savo vaikams ir anūkams. Jei neprisiminsime, kaip gyveno mūsų protėviai, išnyks ir mūsų tauta. Mes tai turime saugoti ir išlaikyti. Jeigu nesaugosime, liksime sintetine tauta“, – pasakojo Regina Veselienė.

Prieškalėdiniu laikotarpiu Šlyninkos malūne edukacinė programa šiek tiek keičiasi. Vietoj naminės duonos Regina Veselienė kartu su vaikais kepa kūčiukus. „Tuo laiku su vaikais piname ir sodus, karpome karpinius, gaminame kalėdinius žaisliukus, liejame žvakeles. Po Trijų karalių kartu su mažaisiais malūno svečiais gaminame kaukes ir ruošiamės artėjančioms Užgavėnėms. Kalbame apie Užgavėnių reikšmę ir apie šios šventės ritualus, nes nuo to, kaip paminėsime šią šventę, priklausys būsimas derlius“, – pasakojo pašnekovė. Edukacinių programų ciklas užbaigiamas Cibulinės švente. Į svogūnų sodinimo talką suvažiuoja daug svečių iš įvairių šalių. Po Cibulinės Šlyninkos malūne prasideda turistinis sezonas.

img_0002

 Populiariausias Šlyninkos malūne gaminamas patiekalas – smetoniški blynai iš razavų miltų

img_0006

Vasarą turistus aptarnauti padeda malūnininko „šeimyna“ – savanoriai

img_0009

Šalia malūno esančioje troboje išsaugoti senoviniai autentiški baldai

img_0016

Malūnininkė Regina Veselienė malūno svečius pavaišina namine duona

img_0022

 Reginos Veselienės tikinimu, 300 metų veikiantis malūnas niekada nebuvo sustojęs

852 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.