Home » Spindulys » Basųjų karmelitų vienuolyną bando prikelti istorikai ir verslininkai

Basųjų karmelitų vienuolyną bando prikelti istorikai ir verslininkai

Basųjų karmelitų vienuolyną bando prikelti istorikai ir verslininkai

.

Kristina SAKAITĖ

Antalieptės (Zarasų r.) basųjų karmelitų vienuolynas, minimas nuo XVIII amžiaus, vienas įspūdingiausių architektūrinių objektų Rytų Lietuvoje, tarnavo ne vienam šeimininkui. Čia gyveno atsiskyrėliai, vienuolės, kareiviai, vyko pamokos mokiniams, amatų mokymai.

Šiuo metu vienuolynas tapo įvairių teorinių ir praktinių mokymų erdve, žygių mėgėjų, piligrimų ar tiesiog poilsiautojų priebėga.

Nakvynė – buvusiame bravore

Prieš keletą metų Antalieptėje savo veiklą pradėjęs vystyti VšĮ „Inovatorių slėnis“ – viena iš Nacionalinio socialinės integracijos instituto programų.

Įstaigos aktyvistai ėmėsi globoti kultūros paminklą, kuris priklauso bažnyčiai. „Ten kartais vykdavo mūsų organizuojami renginiai ir matydavome, kad stogas varva, elektros instaliacija nesaugi. Bandėme sakyti, bet nelabai kam rūpėjo. Dabar turime panaudos sutartį 25-eriems metams. Matome čia daug galimybių. Užsiimame darbiniu ir švietimo turizmu, į Antalieptę žmonės iš visos Lietuvos atvažiuoja mokytis“, – pasakoja VšĮ „Inovatorių slėnis“ koordinatorė Urtė Žukauskaitė-Zabukė. Dabartinę veiklą ji vadina socialiniu verslu ir neabejoja, kad tai – investicija į ateitį.

Pirmiausia apsilankome „Laboratorijoje MEDUS“, buvusiame vienuolyno bravore, kuriame įrengtos 35 apgyvendinimo vietos, yra erdvės, pritaikytos neformaliajam ugdymui. U. Žukauskaitė-Zabukė pabrėžia, kad čia mokomasi ne sėdint mokykliniuose suoluose, o užsiimant darbine veikla.

Praėjusį sezoną vienuolynas skambėjo nuo žmonių balsų – čia laikinai gyveno per 700 žmonių, atvykėliai vidutiniškai apsistodavo po 4 dienas, šiemet tikimasi sulaukti dar daugiau lankytojų.

Dabartiniams vienuolyno šeimininkams ši vieta buvo tikras atradimas – pirmiausia savo galimybėmis, paskui – istorija. Daugiau faktų sužinojo bendradarbiaudami su Vilniaus universiteto istorijos fakulteto istorikais, studentai užrašė vietinių žmonių atsiminimus apie vienuolyną.

Buvęs vienuolyno bravoras, skirtingais laikotarpiais tarnavęs kaip skalbykla ir barakas (moksleivių bendrabutis) prieš keletą metų, atrodė, jau baigia skaičiuoti savo dienas – nebeliko langų, durų ir įgriuvo stogas. Jaunieji verslininkai pigiai įsigijo jį iš varžytinių. Lėšų sukaupė vasarą nuomodami palapines ir geodomus.

Ateinančią žiemą bus šildomas ir antras pastato aukštas, tai turėtų pailginti sezoną, kuris tęstųsi ištisus metus.

Viešoji įstaiga, registruota vieno iš įkūrėjų gimtinėje – Zarasuose, vienija jaunus žmones.

„Mes nepriklausome jokiai politinei organizacijai, steigėjai buvo dirbę nevyriausybinėje srityje, jiems rūpėjo, kad toliau Lietuvoje sklistų lygybės idėjos. Instituto tikslas buvo kurti kažką inovatyvaus, kas padėtų labiausiai pažeidžiamų grupių žmonėms. Taip atsirado socialinis taksi ir šis projektas. Mes organizuojame mokymus įvairiomis temomis – pradedant žmogaus teisėmis, neformalaus ugdymo metodais, kritiniu mąstymu, informaciniu raštingumu. Kai kuriuos mokymus vedame patys, lektoriai atvyksta iš Vilniaus“, – savo veiklą apibūdina Urtė.

dsc_0192Buvusiame bravore įrengtos 35 nakvynės vietos / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Atspirties taškas – rėmėjai

Antalieptės vienuolyne sezono metu dirba 7 žmonės. Atnaujinti kelių pastatų kompleksą reikėtų milžiniškų investicijų, tad vienuolynas keičiasi labai pamažu, tiksliau, reikia džiaugtis, kad nebyra. Paklausta, iš kur gauna investicijų socialiniu verslu užsiimantys jauni žmonės, „Inovatorių slėnio“ koordinatorė sako, kad vykdo projektus. „Prisijungiau prie komandos prieš keletą metų, kai darbai buvo sustoję, nes nebuvo pinigų, ir ėmiau ieškoti privačių rėmėjų. Tie, kurie patikėjo idėja, parėmė, padėjo mums išsijudinti, kad galėtume pardavinėti paslaugas. Mūsų komanda dabar koncentruojasi į paslaugų teikimą. Kitaip tariant, įgyvendindami socialinius tikslus, bandome patys išgyventi.“

Įstaigos koordinatorė teigia, kad uždirbtas lėšas skiria vienuolyno atgaivinimui, edukacinėms stovykloms, darbui su pažeidžiamomis žmonių grupėmis, savanorystės programai.

„Ne visada tų pinigų užtenka pačiam. Kartais reikia laukti atlyginimo 3–4 mėnesius, bet tikriausiai tokios verslo pradžios sąlygos, – svarsto Urtė. – Socialinis verslas dar tik skinasi kelią Lietuvoje, mūsų organizacija dirba su 15 Lietuvos kaimo bendruomenių, kad padėtume joms atsirinkti, kokį verslą jie galėtų vykdyti. Mes pamatėme, kad regionas yra kitoks, negu įsivaizduoja miesto žmonės, čia kitokios problemos, nei daugelis galvoja. Bet jų neišspręsi, jei čia niekas nevyks.“

Vietiniai žmonės ne visuomet išskėstomis rankomis priima naujoves. Paklausta apie bendradarbiavimą ir kokią naudą teikia vietos bendruomenei, pašnekovė sako, kad vietiniai padeda turima infrastruktūra, o jie – kontaktais.

Antalieptėje yra 2 bendruomenės – Antalieptės ir Naršėnų, jie talkina vieni kitiems organizuojant renginius. Tačiau ieškant ryšio su vyresniais vietiniais žmonėmis, jauniesiems inovatoriams teko atsitrenkti į santūrumo ir nepasitikėjimo sieną. Vienuolyno pastatas vietiniams buvo brangus, jo savininkai keitėsi ir kiekvienas vis ką nors išsinešdavo. Todėl ir į naujuosius šeimininkus jie iš pradžių žiūrėjo įtariai. „Inovatoriai“ atrado ryšį su vietiniais per bites. „Gal todėl ir pavadinome bravorą „Laboratorija MEDUS“. Turime savo bityną, o jo pagrindinis bitininkas yra Vincas Kibirkštis, buvęs technikumo direktorius, kraštotyrininkas ir labai įdomus žmogus. Savo autoritetu jis padėjo mums suartėti ir su kitais vietiniais žmonėmis“, – pasakoja U. Žukauskaitė-Zabukė. Pašnekovė paaiškina, kad laboratorijoje nekaupia didelių kiekių medaus, bitės labiau terapijai, o ne medui nešti. Jos nepiktos. Medų bitininkaujantys išdovanoja bičiuliams.

dsc_0208

 VšĮ „Inovatorių slėnis“ koordinatorė Urtė Žukauskaitė-Zabukė 

Užsuka ir piligrimai

Lankytojai atvyksta ne tik apie bites pasiklausyti, bet ir amato išmokti. Pameistrystės programa skirta jauniems žmonėms, mokydamiesi amato, jie turi galimybę praktikuotis su vietiniu meistru Eriku Čypu iš Dusetų. Jaunųjų amatininkų kūriniai dygsta aplink pastatus ir viduje po kiekvienų mokymų: akmeninės laužavietės, suoliukai, ant kalvos – namelis medyje, vienuolyno stalai, pagaminti iš senų durų. Lieptų kaimas pasipildė ir naujųjų pameistrių netoli vienuolyno nutiestu lieptu per upelį. Jiems padeda ir architektai, atvykstantys iš Vilniaus, suteikiantys ne meistrystės, o konstravimo žinių, pvz., kaip padaryti baldą iš senų daiktų.

„Inovatorių slėnis“ bendradarbiauja su atvirais jaunimo centrais, kur sudėtingesni jaunuoliai leidžia laiką po mokyklos. Į grupę susirenka apie 30 jaunuolių iš visos Lietuvos. Mokymai vyksta visą vasarą. Praėjusią savaitę „Inovatorių slėnyje“ vyko Lietuvos moksleivių sąjungos suvažiavimas, kurį organizavo Utenos padalinys. Moksleiviai savo gabumus bandė atskleisti mokydamiesi vienuolyne laikinai veikiančioje Lyderystės akademijoje.

„Kai nėra renginių ir turime laisvų vietų, priimame pernakvoti ir pavienius keliautojus. Būna, kad pro šalį keliauja piligrimai į Baltriškes ar dviratininkai sustoja. Nuo pavasario priimame ekskursijas, žmonės atvažiuoja pamatyti vienuolyną ir bažnyčios požemius. Požemiai anksčiau buvo senosios kapinės, ten laidodavo vienuolius, yra likę kaulų. Kai kurie palaikai sutvarkyti, užmūryti sienose. Padedant istorikams, išvertėme užrašus ant karstų, pasirodo, čia ilsisi net XVIII a. iš Naujosios Ispanijos (dabartinės Meksikos) atklydę vienuoliai. Tai rodo šio vienuolyno svarbą anuo metu“, – pasakoja U. Žukausklaitė-Zabukė, VšĮ „Inovatorių slėnis“ koordinatorė.

Be edukacinių programų, Antalieptėje organizuojami dviračių žygiai (grupėms iki 20 žmonių) Antalieptės žiedu arba iki Baltriškių, pasiplaukiojimai baidarėmis tvenkiniuose.

Buvęs bravoras tarnauja ir kaip biuras – bendra darbo erdvė, nenorintiems dirbti namuose. Tai gana nauja Lietuvoje, tačiau užsienyje individualiai dirbantys fotografai, vertėjai, rašytojai kartais ištrūksta būtent į tokius darbo kabinetus norėdami pakeisti aplinką.

Bendruomenė organizuoja edukacinę programą, kurios metu galima pereiti per visus lieptus. Jų Lieptų kaime net keliolika.

Pasivaikščiojimas po vienuolyną

Vienuolyno aplinka, kaip ir pats pastatas, per 300 metų pasikeitė.

Aplinką supa liepų alėja, sodinta moterų širdiečių, į amfiteatrą panašioje terasoje vyksta paskaitos.

Vietoj sovietmečiu buvusios šaudyklos įrengta aikštelė šaudymui iš lankų, bet per renginius ji tarnauja kaip koncertų scena. Šalia ganosi Antalieptės žirgai, kuriuos taip pat galima išsinuomoti. 

Vienuolynui priklausė 13 ha parkas ir 22 pastatai. Dauguma iš jų dabar apleisti arba pakeitę savo funkciją. Buvusi vienuolyno vištidė virto gyvenamuoju namu. Vienuolių ūkis buvo didelis – 5 tvenkiniuose jie augino žuvis, turėjo apie 50 avilių. Ūkį prižiūrėjo ir visus darbus nudirbdavo 200 baudžiauninkų. Vienuolyne gyveno 18 basųjų karmelitų, jie vylėsi, kad ateityje čia persikels visi šalies karmelitų vienuoliai.

„Laboratorijoje MEDUS“ kambariuose – vietinių gamintos lovos, spintelės ir medžiu dar kvepiančios ką tik įstatytos durys, kurias pagamino meistras iš Salako. Išlikę seni balkiai. 38 Dailės akademijos studentų viešnagę dar primena patalpose likę piešiniai.

Pagrindiniame vienuolyno pastate apgyvendinamos didesnės grupės. Jame – 90 vietų nakvynei. „Renginių metu laisvų vietų nebūna, o renginiai vyksta vienas po kito“, – paaiškina pašnekovė.

Priešais vienuolyną stovintis medinis pastatas – buvę vaikų namai, pastate išlikę stulpai, darkantys medinio pastato architektūrą. Manoma, kad ties šia vieta bažnyčią juosė tvora. Teritorijoje daug drenažinių šulinių, kieme likusi ir senovinė ledainė, kur per visą vasarą išstovėdavo maistas. Rūsyje vėsiam orui palaikyti būdavo sukraunami iš ežero iškapoti ledai.

Į šalia vienuolyno esančią bažnyčią vienuoliai atsiskyrėliai, kad nesusitiktų su pasauliečiais, eidavo melstis tuneliu. Dabar tunelis užverstas.

Vos įėjus pro duris į vienuolyną ant sienos pasitinka laiko juosta, kurią dabartiniai vienuolyno šeimininkai „nutiesė“ su Vilniaus istorikais. Joje sužymėti svarbiausi įvykiai nuo 1675 metų, kai pirmą kartą buvo paminėtas Antalieptės vardas, ir laikotarpio, kai į vienuolyną atsikraustė basieji karmelitai, iki Sąjūdžio 1988-aisiais.

Dabartiniai vienuolyno šeimininkai planuoja atidengti sovietiniais laikais uždažytas sienas, kad pastatas taptų autentiškesnis. Vienuolyne įrengti gyvenamieji kambariai, virtuvė. Didžioji menė paversta valgykla. Dalį baldų įsigijo, skrynios, atstojančios spintas, pirktos iš vietinių žmonių.

Antrame aukšte išlikusi sovietmečiu veikusi žemės ūkio mokyklos klasė.

dsc_0255

Buvusio technikumo klasė

Vidaus interjeras savotiškas, tačiau darbai vyksta lėtai. Rūsys beveik nepaliestas. „Ką mes padarėme, tai išnešėme krūvas šiukšlių, statybinių atliekų, kurių buvo iki lubų. Viską, kas nereikalinga, mesdavo į rūsį. Kol kas jį naudojame ekskursijoms. Labai norėtume įrengti dabar Lietuvoje populiarėjančius galvosūkių (pabėgimo) kambarius“, – apie ateitį kalba U. Žukauskaitė-Zabukė, VšĮ „Inovatorių slėnis“ koordinatorė.

Karceriuose „ilsisi“ dviračiai, kuriuos gali išsinuomoti žygių mėgėjai. Vienas 90-metis antalieptiškis, augęs vienuolių įsteigtuose vaikų namuose, dar prisimena, kad jam teko pabuvoti uždarytam karceryje už tai, kad ne kėdes meistraudavo, o dainuodavo… dsc_0202 dsc_0215 dsc_0219 dsc_0220 dsc_0243 dsc_0222 dsc_0241 dsc_0209 dsc_0211 dsc_0246 dsc_0248 dsc_0254dsc_0265 dsc_0195 dsc_0205 dsc_0217 dsc_0228 dsc_0247 dsc_0270 dsc_0266

1607 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.